Martynas Švėgžda von Bekeris siūlo alternatyvą
Rita Bočiulytė
Smuikininkas Martynas Švėgžda von Bekeris šiemet dažnai užsuka į Klaipėdą. 38-erių muzikantas sako, kad čia jį atveda ne tik koncertai, bet ir nuostabi, įkvepianti pajūrio gamta. Tai viena iš priežasčių, kodėl savo penktajam muzikos festivaliui „Alternatyva“ jis pasirinko uostamiestį ir dedikuoja jį gamtai.
 |
| Prieš trejus metus į gimtinę sugrįžęs smuikininkas M.Švėgžda von Bekeris sako, kad gyvenimo mokykla Lietuvoje jį grūdina. Nerijaus Jankausko nuotrauka |
Vienas ryškiausių Lietuvos muzikantų M.Švėgžda von Bekeris su savo instrumentu nesiskiria jau daugiau nei 30 metų. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje jis studijavo profesoriaus Raimondo Katiliaus smuiko klasėje ir tuo pat metu dar mokėsi Maskvoje pas garsų rusų smuiko pedagogą Igorį Besrodną. Vėliau studijas tęsė Hamburgo aukštojoje muzikos mokykloje pas Marką Lubotskį. 1990-aisiais tarptautiniame J.Bramso konkurse M.Švėgžda von Bekeris tapo trečiosios vietos laimėtoju, o po kelerių metų pelnė pirmąsias vietas dar dviejuose tarptautiniuose konkursuose.
Smuikininkas daug koncertavo Skandinavijos, Baltijos šalyse, Prancūzijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje ir Rusijoje. Laisvai bendraujantis keliomis užsienio kalbomis muzikantas ne kartą atstovavo Lietuvai įvairiose kultūrinėse misijose užsienyje.
Prieš trejus metus M.Švėgžda von Bekeris sugrįžo į tėvynę. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje jis dėsto smuiko specialybę, dirba įvairių muzikinių konkursų komisijose ir meistriškumo kursuose. Šiemet smuikininkas rengia savo penktąjį muzikos festivalį „Alternatyva“, kurio projektai lapkričio mėnesį vyks Klaipėdoje.
– Kada, kaip sau atradote Klaipėdą?
– Klaipėda man visai netyčia „nukrito iš dangaus“ prieš dvejus metus, kai vyko renginys Jūrų muziejuje, – delfinai gelbėjo vaikus. Man paskambino ir paklausė, ar neprisidėčiau prie renginio. Atsakiau, kad mielai. Po koncerto plaukdamas keltu iš Smiltynės į Klaipėdą kelte susipažinau su miela klaipėdiečių pora, mes maloniai šnekučiavomės, ir tik vėliau sužinojau, kad tai Klaipėdos meras su žmona. Kol plaukėme keltu, mes kalbėjomės įvairiomis temomis – apie gyvenimą, žmones, gamtą, apie viską. Pajutau, kad tie žmonės neabejingi gamtai, ir mes susišnekėjom. Ties laukais, vandenimis, miškais ir žalia veja – visu tuo, kas turi išliekamąją vertę ir mus sieja kaip lietuvius. Beje, Švėgždos yra žemaičiai, kurių gyslomis teka nemaža dalis dar ir kitų tautybių kraujo. O tas „von“ žymi vokiškosios kilmės dalį. Bet esmė ta, kad čia yra Lietuva, čia – mūsų šaknys.
Taigi, kai persikėlėme per marias į Klaipėdą, Rimantas Taraškevičius manęs paklausė, ar nenorėčiau išbandyti akustikos naujoje Klaipėdos koncertų salėje. Ir mane užvežė į ją. Dabar aš čia kartais koncertuoju. Be to, tarp Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijos ir E.Balsio menų gimnazijos dėstytojų turiu daug draugų ir pažįstamų dar iš studijų laikų. Jie džiaugiasi mane matydami. Šiuo metu gyvenu Vilniuje, Klaipėda netoli, todėl dažniau atvažiuoju.
– Kada pradėjote groti smuiku ir kas buvo tas žmogus, kuris Jus paskatino žengti muzikanto keliu?
– Muzikuoti pradėjau būdamas penkerių su puse. Mane pirmoji mokė mano močiutė – Elena Strazdaitė-Bekerienė. Ji buvo puiki smuikininkė, stipriausia prieškario Lietuvoje. Ji studijuodama apkeliavo pusę Europos – Varšuvą, Berlyną, Paryžių ir Londoną. Kai grįžo namo, prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, ir sužlugo visi jos planai, nebegalėjo niekur išvažiuot. O ji jau buvo kviečiama koncertuoti net į Ameriką. Ji buvo tikra žvaigždė.
– Jūs irgi – jau žinomas Europoje muzikantas. Daug keliaujate?
– Stengiuosi būti ne tik čia, kad pasisemčiau kitos energijos ir atsigaučiau nuo šios šalies marazmų – neišprusimo, menko socialinio išsivystymo, netolerancijos, grubumo, agresijos. Stengiuosi bėgti nuo bukumo, nuo žmonių, kurie nemoka įsiklausyti į kitus.
– Kur bėgate?
– Ten, kur šito nėra.
– Girdėjau, kad mokate kelias užsienio kalbas?
– Taip. Man gimtosios – lietuvių ir vokiečių. Rusiškai kalbu laisvai ir be akcento – sovietmečiu išmokau. Moku anglų kalbą. Žinoma, prancūzų. Man tai – svarbiausia užsienio kalba, kuria puikiai šneku ir rašau. Visi jaučia, kad aš ne prancūzas, bet man tai lengva kalba. Vis dėlto aš Paryžiuje gyvenau beveik aštuonerius metus. Prieš tai tiek pat gyvenau Hamburge. Tuomet maždaug penkiolika kartų per metus keliaudavau į užsienio šalis koncertuoti. Nes reikėjo kažkaip pragyventi. Ten buto nuoma trigubai brangesnė ir pragyvenimas penkis kartus daugiau kainuoja negu čia. Buvo pakankamai sudėtinga išsilaikyti nepriklausant nuo nieko, tiesiog būnant solistu. Šiuo metu meno žmonės, kai išvažiuoja kažkur į užsienį, jie sudaro dalį ko nors – dainuoja teatre, groja orkestre. Bet nėra nė vieno ten gyvenančio solisto. Tokių, kurie gyvena iš to, kad jie solistai. O man tai pavyko.
– Kiek metų taip gyvenote?
– Šešiolika. Man tai šiek tiek nusibodo. Pagalvojau, kam aš čia dar ką įrodinėsiu? Europa man – kaip namai. Puikiai žinau tuos miestus, turiu ten daug artimų žmonių. Lietuvoje, be savo šeimos, tokių neturiu. Tai ir laikas keičia požiūrį į gyvenimą ir vertybes, į tai, kas vyksta. Dabar gyvenu čia ir manau, kad jau niekur ilgesniam laikui nebesitrenksiu. Gal dar bandysiu ieškoti pedagoginio darbo kur nors svetur, lygiagrečiai su tuo, kurį visu krūviu dirbu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Tai įmanoma suderinti. Šiuo metu galvoju apie Ameriką, nes Europą išmaišiau visą. Man įdomu, kas dedasi už Atlanto. Buvau San Franciske, Atlantoje, Berklyje, Oklande, šiek tiek pamačiau, kas ten vyksta, ir man būtų labai įdomu padirbėti visai kitomis sąlygomis. Ten kultūrą maitina nepriklausomi pinigai, nėra tų visų vadinamųjų ministerijų, tik privatūs žmonės iš esmės išlaiko kultūrą Amerikoje, kitaip ten jos nėra. Tokiomis aplinkybėmis jie pradeda vertinti tai, ką mato, girdi. Galbūt ten galėčiau atidaryti kokią mažą alternatyvią mokyklą arba dar ką nors tokio sugalvoti su savo asistentais.
– Apie tai svajojate vedamas gyvenimo smalsumo ar noro geriau gyventi?
– Ten būtų lengviau ir smagiau. Nes Lietuvoje labai sudėtinga menininkui, nuoširdžiai ir giliai dirbančiam savo srityje, uždirbti. čia menas nėra taip vertinamas kaip Vakarų valstybėse. Ten menininkas uždirba beveik tris kartus daugiau nei dantistas. Šiuo metu Lietuvoje yra priešingai. Tai rodo mūsų socialinį atsilikimą ir bukumą.
– Kaip manote, kodėl taip yra?
– Todėl kad per paskutinius penkiasdešimt sovietmečio metų žmonės čia neturėjo galimybės vystyti savo socialinį gyvenimą. Buvo žlugdoma bet kokia normali iniciatyva ir bendravimas tarp žmonių kaip asmenybių buvo žlugdomas. Visi turėjo būti maždaug vienodi, neišsišokti sistemoje.
– Tai kas Jus vis dėlto parvedė atgal į Lietuvą ir „laiko“ čia?
– Namai. Lietuvos gamta, architektūra, – visi tie dalykai, kurie yra nuostabūs, bet nyksta. Man dėl to skaudu. Esu vilnietis, mano mama – taip pat. Aš grįžau namo. Matau, kad yra labai daug problemų, kurios čia nesprendžiamos. Savais festivaliais bandau atkreipti į jas dėmesį.
– Keturis „Alternatyvos“ festivalius surengėte Vilniuje, tai kodėl penktasis vyks Klaipėdoje?
– Nieko nuostabaus, nes turiu idėją, kad festivalis keliaus aplink Baltijos jūrą, jungsis su kitomis šalimis, kurios palaikys mums svarbias gamtos ir jos apsaugos idėjas.
Po pirmojo festivalio 2001-aisiais, kuris buvo tiesiog pirmas, kiti turėjo savo dedikacijas. Antroji „Alternatyva“ buvo skirta Ugnei. Tais metais išėjo Ugnė Karvelis, mano labai artima draugė. Trečiasis buvo skirtas jaunimui, ketvirtąjį 2004-aisiais dedikavome Europai.
– O pernai kodėl festivalio nebuvo?
– Buvau nusprendęs apskritai nieko nedaryti. Man taip nepatiko visa mūsų valdininkija ir korupcija!.. Toks pasišlykštėtinas elgesys su žmonėmis ir idėjomis!.. Absoliuti impotencija sprendžiant, kas yra vertybės. Kiek ministerijoms ir visiems reikia po šapelį sunešti kažkokių ten rekomendacijų, garantinių raštų!.. Paskui turi praeiti pro atrankos sietelį. Nežinau, pagal ką jie renkasi, bet ten tiek fanaberijos, pykčio, labai neetiško bendravimo… Tiesiog bijomasi prisiimti atsakomybę, nuspręsti, kas yra gerai, o kas blogai. Galų gale, kai prisiimi atsakomybę, tai prisiimi ją ir tuo atveju, kad tai gali ir neįvykti arba neįvyko. Bet tu bent žinai, dėl ko tu kovojai, kuo tikėjai, vardan ko ėjai. Šie dalykai pasaulyje vertinami. O čia žmonės šito nenaudoja, jiems tai neegzistuoja. Tai labai skaudu. Kai tu ateini su menine idėja, kuri galėtų būti šaliai naudinga, jie į tave net nesigilina. Užsienyje ne taip daroma. Mes dar neišmokom. Turi tai ir pas mus pasikeisti. O kol kas „Alternatyva“ vyksta tik užsienio valstybių kultūros centrų paramos ir privačių mecenatų iš svetur dėka.
Taigi vienerius metus praleidau, paskui pagalvojau, kad reikia pratęsti. Vis dėlto įdirbis jau yra, jėgų reikės žymiai mažiau. Aš vis tiek pasidarysiu. Vienas. Aš moku. Galbūt festivalį rengsiu rečiau, o gal ir kasmet. Matysim. Bet aš pajutau, kad tai yra labai reikalinga žmonėms. Jie klausinėjo: „Ar bus, ar ne?“ „O kodėl nėra?“ „O kada bus?“…
– Tai kokia bus „Alternatyva – gamtai“?
– Festivalis bus fantastiškas! Iš Švedijos atvažiuos Ale Mioler sekstetas ir dainininkė Lena Vilemark, gavę „Gramy“ apdovanojimus kaip geriausi Švedijos folkpopmuzikos ir folkroko atlikėjai. Su savo džiazo kvintetu atvyks pasaulinio garso kontrabosininkas Onri Teksjė. Sulauksime prancūzo Mišelio Deneufo, grojančio vargonais iš kristalų. Jis gros Jūrų muziejuje, tarp delfinų, ir kartu bus rodomi filmai gamtosaugos tema.
Festivalyje su nauja programa pasirodys Vilhelmo Čepinskio vadovaujama „Camerata Klaipėda“. Seniai svajoju pagroti su Maestro klarnetininku Algirdu Budriu. Ko gero, šioje „Alternatyvoje“ ji išsipildys.
Į programą taip pat įtraukiau Rolando Rastausko projektą, Antano Sutkaus pasiūlytą fotografijų parodą.
Ir visi jie pasirodys tik Klaipėdoje! Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčioje, bus pakartotas tik vienas jaunimo ir jaunimui skirtas „Alternatyvos“ projektas, kuriame dainuos „Ąžuoliukas“, grieš Lietuvos teatro ir muzikos akademijos orkestras, Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijos auklėtiniai, – scenoje bus 150 jaunų žmonių.
Be to, koncertinėse festivalio erdvėse bus eksponuojami jaunų vilniečių dailininkų, dar studentų Rasos ir Manto darbai. Žinote, kai pamačiau Manto eskizus, mane jie sužavėjo. Tikras Matisas!.. Patikėkit, aš pažįstu meną – mano tėvas Algimantas Švėgžda mane yra vedžiojęs po visų miestų, kur mes tik buvome, visas meno galerijas ir pralaikęs po kelias minutes prie kiekvieno darbo, aiškindamas ir aptarinėdamas juos su manimi.
Dar „Alternatyvoje“ laukia visokių meno akcijų ir atrakcijų, kurios lai bus staigmena.
– Kur ir kada Klaipėdoje vyks Jūsų festivalio renginiai?
– Žvejų rūmuose, Klaipėdos koncertų salėje ir Jūrų muziejuje. Maždaug šeši projektai lapkričio 3-14 dienomis. Bus daug geros muzikos, jos sintezės su kitais menais ir šiaip naujų atraktyvių ir įdomių dalykų.
– Ką Jums pačiam reiškia gera muzika?
– Tai kalba, kuriai nereikia jokio vertėjo. Tai ta sfera, ta dimensija, kuri niekada nekelia grėsmės. Taiką ir meilę gamtai skelbs ir penktoji „Alternatyva“.
– Įdomu, kodėl festivalį rengiate vėlai rudenį, kai kiti dažniausiai vyksta vasarą?
– Iki šiol visi „Alternatyvos“ festivaliai vykdavo pavasarį. Šiemet specialiai viską apverčiau aukštyn kojom. Lietuvoje išbuvau jau tris žiemas. Siaubas! Niūru, nyku, šalta, drėgna… Po to ta pilkuma jau pradeda lįsti į kaulus. Man tai labai nepatinka. O kai ateina pavasaris, kam rūpi tie festivaliai?!. Bent jau man tuomet norisi pasiimti vyno butelį, pasikviesti draugų ir išsitiesti ant žolės. Pagalvojau, kad mums, šiauriečiams, tą visą kultūrinį vyksmą reikėtų perkelti į tą pilkumos metą ir taip praskaidrinti jį sau. Anksčiau vos ne visi „Alternatyvos“ koncertai buvo nemokami, vėliau įvedėme simbolinius penkių litų bilietus, kad netrukdytų valkatos. Dabar žmonėms, kurie eis su vaikais, bilietai bus su nuolaidomis. Žodžiu, pakliūti galės visi, kas tik norės.
– Svarstau, kas čia vyksta, kodėl menininkai veržiasi vadovauti – tampa teatrų vadovais, festivalių direktoriais? Kam Jums to reikia? Juk galėtumėte sau ramiai groti, koncertuoti?..
– Mes tai ir darome. Aš anksčiau grodavau labai daug koncertų, kurie man nepatikdavo. Arba nenorėdavau groti tam tikrose salėse, arba tam tikrai publikai. Bet buvau priverstas groti tam, kad galėčiau išlikti, išgyventi. Dabar jau kokie penkeri metai aš groju ten, kur noriu. O festivalis man yra bandymas sujungti įvairiausias idėjines pajėgas ir nuveikti kažką tokio, kas atspindi tą visumą, kurioje mes visi dabar esame. Arba kuri man yra graži. Arba kuri mane atitinka. Festivaliuose susitinka ir susipažįsta labai skirtingi meno žmonės. Tada staiga įvyksta neįtikėtini dalykai mene. Mano festivalis nėra komercinis, jis nediktuoja madų. Aš galiu įlieti tik truputį „gryno kraujo“, užvežti kažko naujo, gražaus ir gero.
– Tai alternatyva – kam?
– Anei niekam. Aš šį žodį visai kitaip traktuoju. Man pačiam teko patirti labai daug sudėtingų situacijų gyvenime. Ir asmeniškai kaip žmogui, nepriklausomai nuo mano karjeros, darbų ir profesijos. Ir profesijoje visko būta – lūžių, laimėjimų pralaimėjimų. Bet tai mane tik užgrūdino. Dabar daug tvirčiau stoviu ant kojų. Toks suma sumarum.
-Leiskite pasmalsauti, iš kur Jumyse tokia didelė meilė gamtai?
-Turbūt ją uždegė mano senelis Jonas Švėgžda. Jis buvo gamtininkas ir tikras pagonis. Mano tėvas, teigčiau, prieš mirtį irgi grįžo arčiau pagonybės. Aš ne pagonis, bet aš pažįstu pagonybę ir ją labai gerbiu. Todėl ir mano festivalyje skambės pagoniškos dainos, apeliuodamos į mūsų istorinę atmintį, kultūrinę sąmonę.
Dabar gyvename tokioje Lietuvoje, kurios politika neverta net to žodžio. O mes turime nuostabią gamtą, kalbą, tradicijas, kurios nyksta. Mes, kaip tauta, išsigimstame, mūsų lietuvybė išsigimsta, mes prarandame savo autentiką. Mes esame pasmerkti pražūčiai, jei elgsimės taip, kaip dabar. Mes privalom saugoti savo gamtą, puoselėti tikrą lietuvybę ir jos skonį. Tokia mūsų – kaip tautos – išlikimo sąlyga.
