Maskvos liturgija
Trečiosios Maskvos šiuolaikinio meno bienalės pagrindinį parodinį projektą, vykstantį Rusijos sostinės šiuolaikinės kultūros centre „Garažas“, iki spalio jau apžiūrėjo daugiau nei 40 tūkst. žmonių. Srautai nemažėja, todėl jis pratęstas iki lapkričio.
Ignas Kazakevičius
Galima sakyti, visa Maskva ruošėsi bienalei, jos pirmąją savaitę vyko masinės eitynės nuo vienų durų prie kitų. 15 minučių šlovės užteko visiems. Ir menininkams, ir žiūrovų „vipui“, ir eiliniams. Ir apsaugininkams, kurių buvo ypač daug.
Saulė teka pakeliui
Į Maskvą. Į Maskvą. Namų darbai. Kuratorių kontaktai. Paskutiniai „emailai“, skambučiai ir „skaipai“. Susitikimų suderinimai. Akreditacijos. Naktis. Vilnius. Paskutinė vakarienė. Labai ankstyvas rytas. Valanda miego. Neįtikėtinai mažas kažkokių Rusijos avialinijų lėktuvas. Saulės patekėjimas danguje. Energinga stiuardesė vos ne prievarta papusryčiaudina (palaukė, kol atsibusiu, ir klakt panosėn maistpaketį). Pirmas įspūdis lygiai kaip ir anąkart. Prie išėjimo į miestą milicininkai iš minios išgliaudė du Vidurinės Azijos personažus.„Ei, jūs, ateinat čia!“ – kapt dokumentų patikra. Niekas nesikeičia.
Keturios dienos. Visos suskaičiuotos valandomis, metro persėdimais, rajonais, susitikimais, interviu.
Rugsėjo 23, 24, 25, 26, 27. Pirmoji diena – adaptacijai, orientacijai ir meninio skonio receptorių patikrinimui. Keliauju į CDX („Centralnyj dom chudožnika“, arba Centriniai menininkų namai), jau 13-ąją meno mugę „Art Moscow“. Rytdiena ir kitos rytdienos – bienalės apžvalgai.
„Art Moscow“ daugiausia galerijų – Rusijos, iš jų daugiausia – Maskvos. Iš mūsų kaimynų – vienintelė „Rygos“ galerija. O štai ir du pažįstami Rygos tapytojai – galerijos ir Latvijos šiuolaikinės tapybos „brendai“ Andris Vitolinis ir Ritumas Ivanovas. O štai ir kampelis Lietuvos – Antano Sutkaus fotografijas pristato „Brolių Liumjerų galerijos“ boksas. Užbėgant už akių reikėtų pridurti, kad pačioje galerijoje, Maskvos bienalės lydinčiose parodose, įsiterpė Aleksandro Macijausko retrospektyva. Kiti Lietuvos fragmentai – tai šį kartą Rusijai atstovaujančio Vladimiro Tarasovo instaliacija Maskvos „Manieže“ ir Rusijos posovietinių šalių menininkų projektas „Senas naujas šaltasis karas“, kuriame pristatomas Deimanto Narkevičiaus filmas (buvęs saldainių fabrikas „Raudonasis spalis“).
Meno mugė – geras apšilimas prieš bienalės parodą. Pamatai potencialią meno vartojimo rinką ir pačius meno vartotojus, pradedi užčiuopti komercializuotą Rusijos meno ikonografiją. Ilgiau mugėje užtrukti neverta (nors gerų, įdomių kūrinių buvo), o jinai ir nelaiko jūsų…
Susitiko su Vakarais
Pabandysiu glaustai apžvelgti Maskvos bienalę, nuškicuoti rusiškojo meninio imperializmo idėją, šiuolaikinio Rusijos meno ypatumus, sudėtines dalis, paminėti konceptualiausius, keisčiausius kontekstualiai, kontrastingiausius meno kūrinius.
Visko išsamiai aprėpti neįmanoma. Kūrinių, parodų, koncepcijų pateikimo lygis labai skirtingas, ekspomasteliai dideli, atstumai dar didesni. Todėl parinkau pagrindinį ir vieną specialųjį projektą, vieną lydinčiąją parodą. Džiaugiuosi patekęs į visus svarbiausiaus „uždarus – atidarymus“, pabendravęs su kuratoriais, galerininkais, menininkais. Pavyko paimti interviu iš generalinio kuratoriaus J.H.Martino, vedančiojo sostinės galerininko Marato Gelmano, pabendrauti su naujosiomis Kinijos žvaigždėmis ir vis dar įdomiais meno pankais – grupe „Sinije nosy“ („Mėlynosios nosys“, na, neskamba lietuviškai), su Maskvos glamūro kūrėjais, koncepcinių hiperbolių brėžėjais D.Cvetkovu, A.Brodskiu, A.Ponomariovu, kitais autoriais. Skirtingi menininkai, skirtingi mentalai, skirtingos pažiūros…
Kaip kuriamas šiuolaikinis Rusijos menas? Visų pirma eksploatuojami patys seniausi autentiško rusiškojo avangardo klodai: Tatlinas ir konstruktyvistai, Kandinskis, Malevičius, primityvistai – iš jų metafizikos šaipomasi (suprematizmas daromas visur ir iš visko, net lėkštėje iš sūrio ir duonos – grupė „Sinije nosy“). Literatūros klasikai. Gogolis ir Dostojevskis bei kt. Kaimo lyrika. Poezija. „Russkaja duša“. Siurrealistinis porevoliucinis teatras. Dada. Tekstai drobėse. Ir revoliuciniuose transparantuose. Viskas persimaišo, perkonstruojama. Prisotinama „mūsdienų“ efekto, pakreipiama į „šiandien – aktualijų“ tiesiąsias. Maištinga revoliucijos dvasia bent jau paremta logika, kuri pateisina mintį „Rosiju umom neponiatj“. Ir suprantamas tas rusų naivumas, tas nesuderinamumo ieškojimas, ta smagi saviplaka ir ūmaus smurto priepuoliai. Tauta dar formuojasi. Dar neišsiaiškino su savimi. Dar visko neišbandė. Ar čia patiems suktis, ar čia į Vakarus lygiuotis?..
„Socartas“ ir glamūras
Sovietmetis savo ruožtu sunaikino tai, kas buvo pasiekta, iškreipė kitų kartų požiūrį į pagrindines kultūros, meno verybes. Jas pakeitė kultiniais tapusios, paradoksą įkūnijančios metaforos – tankas, raudonoji žvaigždė, traktorius, būtinai girtas valstietis su veltiniais ir kirviu, ausinė kepurė, degtinė – kaip be jos, amžinai rusas – amžinai trečiasis brolis, naftos magnatas, „perestroika“.
Sovietmetis savo ruožtu pakartojo dadaistinio teatro ir poezijos retoriką. Šis laikmetis, pagimdęs naują absurdą, naują tikrovę, kuria netikima, tačiau kuri yra. Jis pagimdė ir naują netikinčiojo tipažą – šiuolaikinį menininką. Tai jis liepsningai alsuoja ironija ir autoironija, pyz…oja į kairę ir į dešinę savus ir neprietelius. Traukia per dantį „isteblišmentą“. Poch…izmas – tai ne šiuolaikinio būvio refleksijų mene sinonimai, bet rakursai, paralelės, požiūriai, debatai… Ir čia pat mūsų anarchistas bėga parsiduoti turtingam galerininkui ir kuria kičo parodijas bei patį kičą. Gražu. Spalvinga. Demoniška. Žmogiška ir suprantama. Paperka masteliais ir nuoširdumu. Jeigu didelis – tai didelis, jeigu minkštas ir pliušinis – tai labai. Jeigu skurdus – tai itin.
„Socartas“ – rusiškojo mąstymo ir gyvenimo būdo priežastis ir pasekmė. Jis turėjo atsirasti kaip ir ikonų tapyba. Kaip potraukis amžinumui, grožiui ir tam archetipiškumui, tai nepakartojamai kūrybos laisvei be parašo, be autorystės. Tam liaudiškajam nuoširdumui, kurio nenutrina nei karai, nei vargai, nei savųjų priespauda. Posovietiniais metais – „socartas“ tampa madingas, virsta puikia eksporto preke. Ikonografija populiari. Iki šiol SSRS simbolika (valstybės įvaizdis!) – ginklai, medaliai, ordinai, leninai, lozungai, etc – mėgstama, kolekcionuojama ir n kartų eksploatuojama mene.
Glamūras – be jo rusai negali. Kas neturi – svajoja, kas turi – puoselėja, kas nemėgsta – šaiposi. Jeigu jo nebūtų, kažko trūktų. Kaip prieskonio, kaip beskonybės, kaip kontrasto industrinei nuobodybei, kaip rojaus žemėje įteisinimui.
„Keturi alkani žmonės, kurie visą dieną nevalgė. Tačiau nevalgė dėl skirtingų priežasčių. Vienas pasninkavo (tradicionalistas). Kitas – revoliucionierius, jis protestuoja (tai kairiųjų pažiūrų menas, tarkime, Boisas). Trečias laikosi dietos (italų Arte povera), o ketvirtasis alkanas, nes neturi pinigų. Tačiau pastarasis labai nori valgyti, ryja seiles ir svajoja apie gardžius kąsnelius – štai šis mūsiškis, persunktas globalių idėjų, tačiau be skatiko kišenėje. Tikras menas – tai skurdusis menas, kuomet iš niekingų medžiagų – lipnios juostos (V.Košliakovas), surūdijusios skardos (A.Brodskis) gimsta grožis. Štai kur stebuklas“, – sakė galerininkas, kolekcionierius, be visų titulų, taip pat ir Permės šiuolaikinio meno centro direktorius Maratas Gelmanas.
Visa tai buvo apie meną ir koncepcijas. Požiūrį ir vertinimo kriterijus. O gal tai esmė – t.y. kaip rusus, Rusiją ir jų meną mes turėtume traktuoti. Pavydėti tikėjimo, kad galima iš nieko sukurti kažką „gilaus“? Šios pakraipos Rusijos menas nėra labai konceptualus, jis nuoširdus, kad net miniatiūra suvirpina sielą, o masteliai pagaugais nugarą pašiaušia. Jis naivus tik savo esme. Galbūt naiviais visais atžvilgiais galime pavadinti „poperestroikinius“ kūrinius, kuomet trūko ir medžiagų, ir užsienio informacijos, ypač tiesioginio sąlyčio su pastaruoju. Šių dienų menininkų naivumas apskaičiuotas, jis gerai padarytas, pateiktas, jis jau kultinis. „Russian povera“ – nei pridėsi, nei atimsi, nei aprėpsi, nei apimsi.
Pagrindinis projektas
Senos ir naujos žvaigždės: Tony’s Kregas, Anišas Kapuras, Irwinas Wurmas, Spenceris Tunikas, Tunga, sparčiai kylantys kinai San Juanj ir Peng Ju…
Pastarieji abu taip sparčiai kyla, kad angliškai dar nespėjo išmokti (teko bendrauti padedant vertėjui). Šių autorių kinetinę instaliaciją sudaro neatpažįstamai, visai neatpažįstamai sukriošę invalidračiuose sėdintys ir nuolat vienas į kitą be emocijų besidaužantys pasaulio diktatoriai. Tai praeito sezono atradimas, kinų instaliacija visus metus buvo rodoma Saatchi galerijoje Londone.
Pagrindinio projekto kuratoriaus J.H.Martino pristatomos ekspozizicijos pavadinimas – „Be išimčių“. Koncepcija paprasta – viskas leidžiama, išskyrus rasizmą, niekas nėra ribojama. Todėl projekte matome ir religinių, ir toteminio pobūdžio kūrinių, azijietiškų primityvistų ir europietiškos klasikos (pastaroji nusveria), ir gerą dešimtį Rusijos menininkų.
J.H.Martino koncepcija labai aptaki – pasiūlo daug žiūros taškų, nemonopolizuoja meno, nesuriša jo su pasauliniais vardais, meno kūrimo centrais, neprimeta menininkams jokių strategijų. Kokia galėtų būti jo koncepcijos kuratorinė taktika? Ką būtų galima atskleisti, pabrėžti? Priešpastatant, hiperbolizuojant, sugretinant? Pavyzdžiui – Rusijos ir kitų šalių menus. Europa – Azija, Rytai – Vakarai?..
Kuratorius nepersistengia ir, regis, muša „pirmojo karto korta“, t.y. vietinį žiūrovą tikisi sudominti tuo, ko Maskvoje dar nebuvo. Dauguma dailininkų čia „atvežti“ pirmąkart.
J.H.Martino projektas pakankamai stiprus ir efektingas savo forma. Yra stiprių kūrinių, yra paveikių kūrinių, yra meditatyvių kūrinių, yra erdvinių instaliatyvių, yra visai nesudėtingų, yra ir pakankamai lėkštų, tačiau efektingų. Grynai koncepcinio kūrinio nėra nė vieno. Dominuoja įspūdis, netikėtumas, pavidalas, spalva, tūris, geras menas.
J.H.Martinas – tradicionalistas? Taip. Jo kuratorinei strategijai nėra svetimos „apčiuopiamo“ meno kategorijos. Manau, būtent dėl šios priežasties jis ir pasirinktas iš daugelio pasaulio kuratorių. Be to, kaip dabar madinga, J.H.Martinas jaučia meilę „paribiams“ – Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos menui. Anot jo, tam, kad interpretuotų vietinių menininkų kūrinius, nėra būtina suaugti su tų šalių kultūra. Tiesioginio kontakto trūkumą kompensuoja televizija ir kitos infomedijos. Kitų šalių kultūrą jis vertina iš europietiškosios (prancūziškosios, be abejo) kultūros varpinės.
Prizas – už kontrabandą
Šią poziciją gerai iliustruoja pagrindinis prizas, tekęs Benino autoriui. Nuotraukoje matyti agregatas – motociklasparnis, kuriuo į Beniną įvežamas kontrabandinis kuras, taip čia užsidirbama pragyvenimui. Ten – egzistencinė būtinybė, čia – egzotika. Ten – norma, čia – šypsena, tolerancija, „prikolas“. Galų gale prizas neatiteko nei rusui, nei europiečiui… Įžeistų nėra, o ten, žiūrėk, premija padės išplėsti autoparką. Klausykit, kur tas Beninas yra?..
Rusijos padėtis meno pasaulyje – įdomi ir gana dviprasmiška. Realiai Rusija tarsi dalyvauja pasaulio permainose, diktuoja šį bei tą. Tačiau meno plotme ji labiau įdomi pasauliui savo moderniosios XIX a. – XX a. pradžios kultūros ištakomis, naivumu, „socartu”, militaristiniais iššūkiais, besaikiu atvirumu ir nuožmumu sykiu, elementarių buitinių situacijų „beryšiškumo“ egzotika.
Viena vertus, J.H.Martinas teisus, – kada jam pažinti viską? Ypač Rusiją, kuri protu nesuvokiama. Pažinimui gyvenimo neužtektų.
J.H.Martino paroda stipriai palenkta į estetikos pusę. Ji impresionistinė, labiau koncentruota į įspūdį, nei į apmąstymus. Kai kur paviršutiniška. Trūksta kūrinių tarpusavio komunikacijos. Dauguma jų tarsi kabo beorėje erdvėje. Na, tiek ir tiek kv. m jiems buvo skirta, ir baigtas kriukis. Gali vaikščioti, vaikščioti nuolat, tarsi kokiame prabangiame šou… Taip, tai „popsas“, bet tikrai geras. Taip, tai skirta publikai, o garsūs vardai ir publikos pasitenkinimo murmesys nustelbs kritinių gelmės paieškų retoriką.
J.H.Martino principas – ribų tarp epochų, kultūrų trynimas. Globalizacija, kvepianti postkolonializmu. Čia man taip atrodo.
Tačiau kuratorius klausia ir kartu teigia: „Kas gali būti geriau šalies bienalei, kurioje šiuolaikinis menas yra „užribyje?“. Bienalės platforma – puiki galimybė diskusijoms šia tema. Postkonceptualizmas jo nedomina. Domina eksperimentas, dabarties menas. Tai, kas aktualu šiandien. Tai, kas dar kalasi į dienos šviesą. Kita vertus, tokia pozicija yra priimtina plačioms publikos masėms, kurioms taip pat yra svetima naujajai kuratorių kartai būdinga reginių, teatrališkumo baimė.
J.H.Martino įsitikinimu, kiekvienas išsilavinęs žmogus supras bet kokį meną, jeigu pastarasis bus tinkamai ir gerai pristatytas. Taigi svarbiausia gerai išaiškinti. Ar ne todėl Lietuvoje egzistuoja žiauri priešprieša tarp tradicinio laikomu ir šiuolaikinio meno? Šiuolaikinis menas yra pristatomas koncepcijomis, kurios pristatomos teoretinėmis dimensijomis, raštų raštais. Deja, jos nėra išaiškinamos lėtesnių meninių apsukų meno gerbėjui.
„Vergų miesto“ utopija ir realybė
Van Lischauto dirbtuvių (Roterdamas, Olandija) projektas priklauso kviestinių svečių kategorijai. Jų „Vergų miestas“ sukurtas 2008-aisiais.
Silpnesnių nervų lankytojai gali ir apsivemti. Gigantiškos socialinės instaliacijos esmė – prikišamai hiperbolizuotas tik į pelną, sėkmę, rezultatą bet kokia kainą orientuotos šiuolaikinės visuomenės modelis, dogmatiškas požiūris į gėrį ir blogį, visiškas egzistencijos autonomiškumas ir būties automatizmas. Koncepcija – etinė. Forma – antiestetinė. Lavonų muliažai, lobotomija, laboratorija, kabliai žmogienai, žarnos, organai, dauginimasis, vergų universitetų, viešnamių, darbo vietų ir šviesos tunelio gale – utilizacijos įstaigų maketai. Išklotinės, planai, pjūviai. Nejaugi tokia mūsų visų pabaiga?
Instaliacija pasižymi socialiniams menams nebūdingu ekspresyvumu ir savo forma bei formatu pateisina sukonstravimo priežastį – žmonijos egzistencijos etika preparuojama humaniškumo / dehumanizavimo pjūviu.
Kaip sudėtinga – etika, egzistencija, koncepcija. „Vergų mieste“ viskas paprasčiau – energija gaunama išnaudojant vergus, kurie dirbtinai dauginami ir konceptualiai auginami „plaunant smegenis“, ir net neša naudą po mirties, tapdami puikiu kuru. Permanentinė aktualija. Ypač miesto, šalies kontekste.
„Tusovkė” pagal O.Kuliką
Praeityje žinomas anarchistas, Rusijos šiuolaikinio meno „markė“ Olegas Kulikas šiandien nebesikandžioja (devyniasdešimtaisiais jį išgarsino žmogaus-šuns performansas). Maskvos bienalei autorius pasirinko „meditaciją apie 1970–1990 metų Maskvos meną“. Tai O.Kuliko bandymas išsiaiškinti, kas per pastaruosius 30–40 metų iš sukurtų akcijų, performansų idėjų veikia ir šiandien. Kas dar skamba, jaudina, kas yra tikra.
Sakralumo čia siūloma ieškoti kūrybinės išraiškos estetiškume, jos mistikoje, magijoje, ezoterikoje, religijoje. Pavadinkime tai autoriaus komentaru, parašu po archyvo revizavimo dokumentika. O ką atidarymo metu galėjo regėti ir suvokti žmogus, tuo metu nekūręs, negyvenęs Maskvoje, apskritai nesidomintis menu?..
Centrinis Maskvos univermagas. Šalia Raudonoji aikštė. Kremlius. Minios žmonių, kurie net nežino, kas vyksta trečiame aukšte. Minios prie įėjimo. Apsaugininkai neįleidžia net su kvietimais. Ir pagal vardinį sąrašą taip pat ne visada. Vyrai, geriam tekilą, kviečia už borto likęs mecenatas. „Bardakas“. Viduje patenkame į frizelinu suskirstytas ir neonine oranžine spalva apšviestas erdves, tunelius… Kursuoja žmonės – pirmyn, atgal. Labas. Ty uže videl? Kto? Da „nešto“… Staiga tamsoje atsiveria panorama, už dar vienos pertvaros pulsuoja baras, scena, muzikantai. Gyvas atlikimas, šamanas šoka su būgnu. Ritmika, a la transas. Kokteiliai, šešėliai, šešėliai… Tie, kas viduje, įsilieja į jų teatrą, į beveidžių personažų alėją. Tie, kas išorėje, regi šią akvarelinę komunikaciją ir baisiai nori pasižiūrėti, išsiaiškinti, kas gi ten vyksta. Aha. Aha. Aišku. Taurė praeivio rankose. Šešėliai. „Brendas“. „Trendas“. Etikėtė. Reikia tikėti. Tai dar vienas sudedamasis Rusijos meno ingridientas – tikėjimas. „O ko jūs tikėjotės, kad jus apkandžios?“… „Tusovkė“… „Atmosfera“… „Kur toliau einame?“ – visai (ne)liturgiškos frazės sklandė ore. Kodėl gi ne. Mes patys ir kuriame šią liturgiją. Aš, nusikapstęs tenai ir berašydamas šias eilutes, taip pat.
Kas paslėpta, bus atskleista?
Aleksandras Brodskis dalyvavo ir pagrindiniame projekte, tačiau lydintysis projektas „Naktis prieš mūšį“ buvusiame vyno fabrike (dabar viena populiariausių šiuolaikinio meno erdvių „Vinzavod“) itin atskleidė jo, kaip kūrėjo, tapatybę.
A.Brodskis – konceptualus „Russian povera“ kanonizatorius. Senų rūsių kvapas, vyno pelėsis, baugūs šešėliai, apleistas cechas, daugybė šviesos taškelių. Artėju. Metaforos. Visur metaforos. Simboliai. Mistika ir marginalijos. Poetizuota kančia.
„Naktis prieš mūšį“ sugėrė visą trūnijančios-brandinančios, paplėkusiai minkštos, bohemiškai kūrybingos aplinkos kondensatą ir išspinduliavo surogatinę tikrovę, pasėtą mažuose, šiltnamiukus primenančiuose objektuose. Jų gal koks šimtas. Įvairiais kampais, įvairiose pakampėse sustatytų… Vieniems tai rusų pamiesčių „dačios“, kitiems asocijuojasi su karine stovykla, su neaiškaus pobūdžio, grėsmingo „kažko“ sankaupomis. Man asmeniškai – su „chruščiovkės” virtuvėje prie dujinės viryklės globalines temas begvildenančiais idėjiniais veikėjais. Eksvyno rūsio prieblandoje plevenančios liepsnelės ir virš jų palinkę išminčiai…
Objektai maksimum 50 cm dydžio. Totalinė miniatiūra. Aplinka performuota pagal vidutinį „mažąjį žmogų“, pritaikyta „kukliems džiaugsmams“. Suprantama. Jei nesuprantama, prasmė esti nujaučiama. Štai čia norisi perfrazuoti J.H.Martiną: „Jei žmogus pakankamai išprusęs, jam ir aiškinti daug nebūtina, savitas interpretacijų ir asociacijų kelias jį nuves, kur jam reikia“.
Maskva paskutinį kartą mirktelėjo estakadų žiburiais. 100 km/h miesto gatvėse – normalu. Prisiminimų, šleifas. Stalino laikų „vysotkos”, gražios moterys. Ilgos asfalto juostos, magistraliniai žiedai, reklamos. Patriarcho prūdai. Nė kvapo volandiškų burtų. Siluetas rūke baiginėjo butelį. Pilka dulkių patina įsiėdusi ne tik fasaduose, regis, ir praeivių veiduose. Prie išėjimo iš metro, kultinį Cojaus gabalą „Peremen“ dusliai į mikrofoną „kišo“ azijietiškų bruožų vaikinas. „Peremen“, į taktą lingavo keli nuolatiniai vietiniai „tusovščikai“ ir praeiviai. Ne, Rusijai permainų nereikia. Tada mes jos nesuprasime. O ji paprasčiausiai jų nepakels.
Trečioji Maskvos šiuolaikinio meno bienalė
Bienalės komisaras – Iosifas Bakšteinas.
Pagrindinio projekto kuratorius – prancūzas Jeanas Hubertas Martinas.
Organizatoriai – Rusijos Federacijos Kultūros ministerija, Maskvos savivaldybė, „Maskvos bienalės” fondas.
Parodų programa: pagrindiniame projekte pristatoma 80 Europos, JAV, Azijos, Pietų Amerikos, Afrikos ir Okeanijos menininkų.
Papildomai pristatyta per 40 specialiųjų projektų ir 8 bienalės svečių parodos, o lydinčiųjų parodų – dar daugiau.
