Mažas nuotykis

Mažas nuotykis

Monika Baltrušaitytė

Jaukiai įsitaisęs, užsimetęs koją ant kojos, jis sėdėjo ant burgundiško vyno spalvos odinio fotelio ir žvelgė į mane akimis, kurios rėkte rėkė: „Pažįstu tave milijoną metų, žmogau!“ Vienoje jo rankoje smilko jau porą minučių nerūkytas cigaras, kurio pelenai bet kurią akimirką galėjo nuplasnoti ant persiško kilimo, kita ranka buvo parėmęs smakrą. Jis vilkėjo languotas kelnes ir ilgus odinius batus, madingus, bet per daug ekstravagantiškus šiam laikui. Tai buvo seras Soldis Erškėtis – žmogus, su kuriuo susipažinau prieš mėnesį. Kodėl jo vardas skamba taip iškilmingai, paaiškinti negaliu – šitaip kreiptis manęs buvo paprašyta. Iškart pasakysiu, jog memuarų niekada nerašiau ir pirmą kartą griebiausi šio užsiėmimo tam, kad papasakočiau, kaip mano gyvenime atsirado du svarbūs žmonės. Vienas iš jų – seras Soldis Erškėtis.

Manau, kad pažintis su juo buvo vienas iš atsitiktinumų, kurie aplankydavo kiekvieną savaitgalį. Pastarosios kelios savaitės buvo labai audringos – radęs naują darbą advokatų kontoroje ir persikraustęs gyventi į didmiestį, iš pradžių negalvojau, jog mano gyvenimas apsivers aukštyn kojomis: palikęs šiltus tėvų namus ir pradėjęs savarankišką gyvenimą, nutrūkau nuo grandinės. Kiekvieną savaitgalį aplaistydavau šampanu, vynu, viskiu ir degtine, mano draugijoje atsirado daug jaunų, perspektyvių ir linksmybių nevengiančių žmonių, aplinkui būriavosi žavios, pinigų ir dėmesio ištroškusios damos. Tiesa, kol kas dar neuždirbu tiek, kad galėčiau visas pavaišinti šampanu. Seras Soldis gali.

Jis yra jaunas, į trečią dešimtį įkopęs vyriškis, prie kurio prabangaus namo terasos vieną liepos rytą atsidūriau. Buvau susivėlęs, girtas, prasegtais marškiniais ir laikiau pustuštį vyno butelį. Negaliu paaiškinti, kodėl mano kojos parvedė ne namo, o prie sero Soldžio Erškėčio terasos, apaugusios vijokliais ir apšviestos degančiais fakelais. Pamenu, tąsyk sukniubau ant laiptų ir, nerangiai bandydamas išsitraukti cigaretę iš kišenės, spoksojau į priešais besidriekiantį ežerą. „Šitas ežeras kaip jūra“, – pagalvojau. Dievaži, ir dabar galiu pasakyti, kad tokio didelio ežero dar akyse nebuvau regėjęs.

Rymodamas ant laiptų netyčia užkliudžiau marmurinį vazoną, kuriame augo rožės. Šis griausmingai parvirto ant žemės, sukeldamas daug triukšmo. Pirmame namo aukšte užsidegė šviesos ir išgirdau žingsnius. Milžiniškos terasos durys atsivėrė ir tada mano apdrungusios akys pirmą kartą išvydo serą Soldį Erškėtį.

Nedidelio ūgio tamsiaplaukis, iš pirmo žvilgsnio pažiūrėjus, atrodė taip, kaip ir kiti pinigingi vyrukai, bet kai kurios eksterjero detalės smarkiai išsiskyrė: jis nešiojo tvarkingai pakirptus ūsus, jau seniai išėjusius iš mados, vilkėjo ilgą languotą chalatą ir mūvėjo minkštas, pūkines šlepetes. Jo žvitrios akys pažvelgė į sudužusį vazoną, o tada į mane.

– Ar pasiklydai, vyruti? – mandagiai paklausė. – Užeik vidun, užtaisysiu kokio gėrimo.

Pamenu, tokiam pasiūlymui labai neprieštaravau: porą kartų kažką mandagiai numykęs, atsistojau ir svirduliuodamas įžengiau į sero valdas. Taip jau susiklostė, kad tuose namuose esu iki šiol.

Seras Soldis tapo geriausiu mano draugu, artimiausiu žmogumi ir šeimos nariu. Nors su juo praleidžiame labai daug laiko sėdėdami terasoje ir iki paryčių gurkšnodami viskį, organizuodami keisčiausius teminius vakarėlius, pietaudami restoranuose ir lakstydami jo kabrioletu priemiesčio gatvėmis, negaliu pasakyti, kad šį žmogų pažįstu. Regis, seras visą laiką nuo manęs kažką slėpė. Jis tvirtai tikėjo, kad miegoti reikia tada, kai miršti: „Kai užsilankstysim, žmogau, tada ir nusnūsim“, – dažnai kartodavo. Sero gyvenimo būdas ir manieros buvo pernelyg senamadiškos nūdienai, o draugystė su juo perkėlė į kitą epochą: rodės, jog bendrauju su tarpukario džentelmenu. Reikia pripažinti, kad tas turbūt labiausiai žavėjo. O po to atsirado Ji.

***

Jau beveik mėnesį mąstau apie tai, ką tau parašyti, nuo ko pradėti ir kaip pasakyti, jog atėjo metas viską nutraukti. Atleisk, kad visą mėnesį verčiau Tave nerimauti ir jaudintis. Nepyk dėl tos tylos, nes šis laikas padėjo apsispręsti ir viską sudėlioti į savas vietas. Žinau, kaip Tau skaudu, patikėk – aš taip pat jaučiuosi prastai, tačiau tvirtai žinau, kad mudviem jau nieko nebeišeis sukurti. Nebesu toks, koks išvažiavau. Lažinuosi, jog dabar manęs tikrai neįsivaizduotum šalia.

Su Ja susipažinau viename vakarėlyje pas serą Soldį Erškėtį. Tąsyk namas buvo sausakimšas, o terasoje koncertavo orkestras. Iškart atkreipiau dėmesį į merginą, sėdinčią ant laiptų ir ramiai žvelgiančią į ežerą. Ji vilkėjo baltą suknelę, išsiuvinėtą plunksnomis. Pamaniau, kad sero Soldžio terasoje nutūpė baltas paukštis. Galiu prisiekti, kad Jai būnant šalia aplink viskas ima švytėti. Tada atrodė, kad į juodą nakties katilą kažkas įpylė lašelį pieno. Stovėjau sustingęs ir spoksojau į tą baltą paukštį, bijodamas prieiti arčiau, kad nenuskristų. Pastebėjęs mano transo būseną, seras Soldis Erškėtis nusprendė griebtis iniciatyvos – priėjęs prie merginos, Ją užkalbino. Žinau, kad Tau nemalonu apie tai skaityti, bet esu atviras ir trokštu, jog žinotum mano pasirinkimo priežastis. Nenoriu, kad išsikeltum daugybę klausimų – į visus atsakysiu dabar.

Neminėsiu Jos vardo, gali vadinti Ją Plunksna, dėl kurios visiškai pamečiau galvą. Patikėk, mėnesio man užteko tam, kad apsispręsčiau, o per šį laiką įvyko, kas ir turėjo įvykti. Dabar Ji yra šalia manęs, nes seras, matydamas mano pamišimą, pakvietė Plunksną ilgesniam laikui apsistoti jo namuose. Pokalbiai iki ryto, vakarėliai, naktinės maudynės ežere – viskas trise. Tiesa, dienomis Plunksnos niekada nematau – į sero Soldžio namus Ji atplasnoja kiekvieną vakarą, o paryčiais, dar saulei nepatekėjus, iškeliauja. Mano gyvenimo ritmas visiškai persimainė – ir seniau su seru prarymodavome terasoje iki ankstyvo ryto, tačiau dabar gyvenimas verda tik naktimis. Neišsigąsk, veltėdžiu dar netapau – išėjau atostogų, o prie rimtesnių darbų prisėdu naktį, kai aplink ramu ir tylu.

Kadangi esi man svarbi, turiu pasakyti, kad dabartinė mūsų trijulė neišardoma ir vieninga atrodo tik man vienam. Pasidalinsiu vienu pastebėjimu: manau, kad serui Soldžiui Erškėčiui nepatinka mano naujoji draugė, su kuria esu pasiruošęs dalintis visu gyvenimu. „Tavo akys užpiltos, vyruti, – dažnai sako jis. – Su ta moterimi kažkas ne taip.“ Draugo nuomonės ignoruoti negaliu, tačiau širdžiai neįsakysi – jau įklimpau iki kaklo.

Vieną naktį, kai trise vakarojome sero svetainėje ir gurkšnojome viskį, pajutau tarp judviejų tvyrančią įtampą. Seras Soldis sėdėjo paniuręs, o viskio butelis ant stalo jau buvo pustuštis. Plunksnos akys palaimingai žibėjo, o man, stebėtojui iš šalies, pasirodė, kad Ji mėgaujasi sero liūdesiu. Terasos durys buvo plačiai pravertos ir Jos plunksninė suknelė lengvai plazdėjo. Nuo pat pirmos akimirkos, kai Ją išvydau, supratau, kad kalba tik Jos akys – Plunksna niekada nesišypsojo. Jos lūpos buvo tarsi puodelio rankena, be kurios jis teoriškai negalėtų egzistuoti, tačiau tai – ne kliūtis mėgautis pasakiško skonio kava. Žvilgtelėjęs į besišypsančias Jos akis, seras tvirtai kumštyje sugniaužė viskio stiklinę ir trenksmingai tėškė ją ant stalo. Tada turbūt pirmą kartą išvydau jį įsiutusį.

– Tau smagu?! – suriko jis. – Žinai, kas mūsų laukia, ir smaginiesi?

Nesupratau, ką jis turėjo omenyje. To turbūt nesuprato ir Plunksna: plastiškai pakilusi nuo odinės sofos, Ji išėjo laukan. Mudu su seru likome vieni. „Nebūk kvailas, nes labai skaudžiai nusvilsi“, – tepasakė.

Nežinau, kodėl tas vakaras taip giliai įsirėžė mano galvoje, tačiau galiu prisiekti, jog nuo to karto sero elgesys pakito. Jis tapo neramus, atrodė, kad laukia kažko negero, ir žino tai, ko nežino kiti. Seras Soldis Erškėtis gėrė daugiau nei įprastai, o kartą, kai mėginau pradėti šneką apie sveikatos tausojimą, jis man atrėžė: „Mano dėka tapai nauju žmogumi ir iš tamsios olos išlindai į šviesą. Dabar su pasimėgavimu reikia gerti kiekvienos dienos taurę, nes jų ne tiek daug beliko“. Likau iki galo nesuvokęs šių žodžių prasmės, bet buvo aišku, kad seras laukia. Laukia to, kas pakeis ne tik jo, bet ir visų mūsų gyvenimus.

Mieloji, nenoriu, kad kankintumeis, smerktum mane ir ieškotum kaltų. Mūsų draugystė buvo tvirta ir ilga, tačiau didžiausias jos trūkumas – tai, jog viskas vedė į gražią ateitį ir turėjo šviesią perspektyvą. Šią vasarą, būdamas šiuose namuose supratau, kad man niekada nereikėjo perspektyvų ir ateities. Negąsdinsiu Tavęs, bet puse lūpų prasitarsiu: dabar jau žinau, ko laukia seras Soldis Erškėtis. Dienos lėkte lekia viena po kitos, įpindamos į gyvenimo vainiką įvairiausių žiedų, tačiau aplink sklinda visokios liūdnos šnekos. Tikiu, kad tai, kas su manimi įvyko, ir tai, kas dar žada įvykti, yra mažas nuotykis, o galbūt ir didelis įvykis, padėsiantis tašką mūsų istorijoje.

Laikykis,

Tavo K.

***

Jis sėdėjo sero Soldžio Erškėčio terasoje, ant sūpynių, gurkšnojo vyną ir rūkė. Naktis buvo neįtikėtinai giedra ir danguje žibėjo tūkstančiai žvaigždžių. Šį vakarą šiuose namuose neskambėjo muzika ir nebuvo prisirinkę svečių – buvo tylu kaip niekad. Jo ranką tvirtai suspaudusi laikė žavinga moteris, vilkinti plunksnomis išsiuvinėtą suknelę. Seras Soldis sėdėjo kiek atokiau, ant laiptų. Jie laukė.

– Jau vidurnaktis, – sumurmėjo seras. – Metas į dangų paleisti žibintą ir sugalvoti norą.

– Geriausia, kai pučia šoninis vėjas, – tyliai sušnabždėjo plunksninė moteris. – Tada nematai, kaip jis užgęsta ir nukrenta.

Seras Soldis patylėjęs pritarė:

– Taip, nesinori matyti, kaip tavo noras pajuodęs nukrenta į kažkieno daržą.

Visi trys vienu metu atsistojo ir laiptais nusileido prie ežero, kur laukė žibintas. Nebyliu susitarimu buvo nutarta, kad žibintą laikys seras ir plunksninė moteris. Jam tereikėjo jį uždegti ir paleisti į tamsų nakties dangų. Pažvelgęs į pilkšvas jos akis, jis suprato, koks bus noras. Po kelių akimirkų liepsnojantis žibintas, įvilktas į baltą popierių, kaip drugys nuplazdeno tolyn. Trise jie stebėjo plastišką žibinto šokį tamsiame dangaus skliaute: jis kilo vis aukščiau ir aukščiau, kol galiausiai tapo jonvabalio dydžio. Šiąnakt nepūtė šoninis vėjas. Trijulės akivaizdoje į svaiginančias aukštybes pakilęs žibintas užgeso ir nukrito į ežerą.

– Tebūnie tai maža treniruotė prieš tai, kas mūsų laukia, – bičiulius paguodė seras Soldis Erškėtis.

– Būsime kartu tol, kol patekės ir užges, – sušnibždėjo plunksninė moteris.

Ta naktis turbūt buvo pati gražiausia jo gyvenime: iki pat paryčių jie prasėdėjo terasoje, šnekučiavosi, juokėsi, kvėpavo gaiviu nakties oru, gūžėsi nuo ežero dvelkiančios šalnos, planavo tai, kas jau nesuplanuojama ir prisiekinėjo, kad visada išliks draugais. Plunksninė moteris kvepėjo ramybe ir susitaikymu, seras Soldis buvo atsipalaidavęs ir linksmas, o jo nerimą pakeitė malonus jaudulys.

Ketvirtą valandą ryto jie persikėlė į didelį balkoną antrame namo aukšte ir užsidegė žvakes. Vis dar buvo tamsu.

– Jau artėja, – šiek tiek sunerimęs tarė seras. – Eisiu atnešti vyno.

Jis liko vienas su plunksnine moterimi. Paėmusi jo ranką, ji pažvelgė tokiomis akimis, kad, rodės, gali paskęsti jų liūdesio jūroje.

– Atleisk man, – tyliai pasakė.

Jis nesuprato:

– Dėl ko?

– Pamatysi.

Kai grįžo seras, įvyko keistas dalykas. Nei jam, nei serui Soldžiui Erškėčiui niekada neteko regėti nieko panašaus: plunksninė moteris, žvelgdama į juos liūdesiu alsuojančiu žvilgsniu, ėmė artintis prie marmurinių balkono turėklų, ir šoktelėjusi į viršų taip, kad jos suknelės plunksnos, grakščiai plazdėdamos, pašoko kartu su ja, apsivertė ore ir išsliuogė į tamsią naktį. Juodu nespėjo nei susigaudyti, nei mirktelėti, nei ištarti bent pusės žodžio. Išsižioję stebėjo keistą reginį: plunksninė moteris tolo nuo jų neapsakomu greičiu, į plačias ežero gelmes pažerdama tūkstančius šviesos spindulėlių, kurie sudužę ant vandens tiesė baltą taką į horizontą. Kelios plunksnos, nukritusios nuo jos suknelės, dar šoko paskutinį šokį ant balkono grindų, o jų šeimininkės jau nebuvo matyti: tolumoje jie įžvelgė mažą baltą tašką, kuris, atsirėmęs į horizonto liniją, lėtai kilo į dangų, nudažė jį švelniai rožine spalva, tokia, kokie buvo jos skruostai, ir… išaušo rytas. Tas baltas taškas spigino taip, kad net perštėjo akis.

Jie stovėjo netekę amo. Vyno butelis, kurį lig šios akimirkos seras Soldis Erškėtis tvirtai suspaudęs laikė rankoje, tėškėsi į grindis, apklodamas jas raudoniu ir šukėmis.

– Juk sakiau, kad su ja kažkas ne taip, – tarė seras.

Jis nežinojo, ką pasakyti Erškėčiui. Dabar buvo ramu: klausimai, į kuriuos beviltiškai bandydavo atsakyti, išsitrynė kaip purvas nuo šaligatvio po trenksmingo lietaus. Jie vis dar stebėjo baltą tašką danguje, kuris dangaus scenoje švytėjo taip ryškiai, kaip ir pridera paskutiniam pasirodymui. Po kelių akimirkų šviesa ėmė blėsti, baltas taškas akyse vis tamsėjo ir tamsėjo.

– Jau prasideda, – pasakė Erškėtis.

Daugiau seras Soldis Erškėtis nebekalbėjo: apkabinęs bičiulį, jis išpūtė paskutinės cigaretės dūmus ir laukė. Ilgai laukti nereikėjo: baltas šviesos kamuolys ėmė blykčioti taip, tarsi sakytų: „Sudie“, ir po kelių akimirkų užgeso. Aplink pasidarė tamsu ir šalta, maždaug už kilometro pokštelėjo šampano, kurio kažkas turbūt nebespėjo išgerti, kamštis. Tai buvo mažas nuotykis, o galbūt ir didelis įvykis, padėjęs tašką mūsų istorijoje.

by admin