Esė
“Maždaugizmas”
 |
| Socialinė reklama. 1950-ieji. |
Arūnas Spraunius
“Maždaugizmas” – tai toks neįmanomas žodis, kurį galima vartoti nebent šnekamojoje kalboje, vadinamajame slenge, iš kur jis, tiesą sakant, ir nugirstas. Neįmanomas todėl, kad sudarytas iš žodžio “maždaug”, reiškiančio “beveik, apytikriai”(“Dabartinės lietuvių kalbos žodynas”, V., 1993 – p.387) ir priesagos –izmas. Šioji priesaga vartojama tarptautiniuose žodžiuose ir kabinama prie daiktavardžių, turinčių konkrečią reikšmę. Pavyzdžiui, reumatizmas – iš žodžio reumatas; kanibalizmas – iš kanibalas, komunizmas – iš komuna ir t.t. Žodžiai su priesaga –izmas žymi kokį nors reiškinį, turi apibendrinamąją reikšmę.
Prieveiksmis “maždaug” jokios konkrečios reikšmės neturi, jis gali nebent patikslinti, papildyti frazę, sakinį. Tarsi prieskonis, pagardinantis kokį “konkretų” patiekalą. Šio teksto autoriui neliko nieko kito kaip atsiprašant skaitančiųjų parašyti “maždaugizmą” kabutėse.
Kasdienė kalba, paprastas šnekėjimas dažnai šmaikščiai ir netikėtai atspindi mūsų gyvenimą (anksčiau tai buvo vadinama “liaudies kūryba”). Taigi ar “maždaugizmas” iš tiesų taip ir neatspindi mūsų bent jau ligšiolinio gyvenimo realijų, nieko nepasako apie metodus ir būdus, kaip Lietuvoje per paskutinius, tarkime, 10-14 metų sprendėme ar leidome kitiems spręsti įvairius reikalus bei dalykus, liečiančius mūsų visų ir kiekvieno atskirai buvimą?
Ne vienus metus po devyniasdešimtųjų, kai Lietuvos sienos buvo saugomos “maždaug” lygyje, apsukruoliams nereikėjo ieškoti kažkokių itin rafinuotų kontrabandos gabenimo priemonių, pakako “draugiškų ryšių” ir pradinio, neretai neaiškios kilmės, kapitalo. Be abejo, ir įžūlumo. Vienas pažįstamas, šiuo metu jau nebe verslininkas, o tik vairuotojas, iki kokių 1995 metų dešimtimis tonų į Vakarus vežęs “metalus” iš vakarų Sibiro, tvirtino, jog tais puikiais laikais po visų įmanomų kyšių per Lietuvos sienas “pravežtas” vilkikas piniginę papildydavo 10 tūkstančių dolerių. Daugelis dar prisimena Lietuvos bankinės sistemos formavimosi “jaunystę”, reklaminius šūkius “Pinigų yra!” o neilgai trukus – dramatiškas tuometinių žinomiausių bankų griūtis. Lietuviškąjį pradinį kapitalizmą lydėjo daugybė “maždaug” sprendimų ir su jais susijusių staigių pakilimų ar nuopuolių.
Tiesa, nemažai daliai apsukruolių ir susikrovus kapitalą iš “maždaugizmo” išsivaduoti taip ir nepasisekė, toli gražu ne visi devyniasdešimtųjų sėkmės kūdikiai sugebėjo likti versle, Lietuvoje ar net gyvenime. Žiniasklaida ne vienus metus maitinosi dramatiškomis pabaigomis, savižudybių istorijomis, o ne vienos kažkada garsios pavardės savininkas, valdęs “holdingus”, turėjęs nuosavus futbolo klubus ir t.t., dar ir dabar slapstosi užsienyje.
Bet verslas, finansinis sektorius iš “maždaug” sprendimų išsivalo greičiausiai, jis tiesiog neturi kitos išeities, negailestingų rinkos žaidimo taisyklių nepaisymo pasekmės visada būna labai konkrečios. Tokiu būdu išlikę ir sutvirtėję verslininkai pamažu įtvirtina galvojimą, kad gyvenimas – tai verslas. Juk, sakoma, Lietuvos verslininkai sėkmingai tvarkosi šalies viduje ir jau pamažu įsitvirtina kitose valstybėse.
Vis dėlto jaukia, patikima ir visais atžvilgiais saugia mūsų šalį kol kas nelabai galima pavadinti. Nors iš televizoriaus ar laikraščio mums apie nesiliaujančią šventę ir visuotinius džiaugsmus šaukia ar kaip kitaip byloja ne vienas sėkmingas prekinis ženklas, toje pačioje tikrovėje mes taip pat esame slegiami klampių politinių skandalų, kraupstame nuo viešos niekšybės ir melo, apstulbę aiškinamės, kurio laikraščio skelbiama tikrovė yra “tikresnė” (yra toks žodis – “autentiška”), pagaliau – didžioji mūsų dalis murkdomės savo “medžiaginėse” problemose. Viešasis, neretai – ir privatusis daugelio mūsų šalies piliečių gyvenimas kažkaip vis atsiduria “maždaugizmo” įtakoje, nebūtinai mums patiems to norint (apie laimingą gyvenimą neabejotinai svajojame visi).
Gyventi tą laimingą, autentišką gyvenimą irgi reikia pastangų, kantrybės. Bet kai iš televizoriaus vėl šypsosi pritrenkianti gražuolė, ir dar interjere, apie kokį daugelis net nesapnavo, laukti, turėti kantrybės ne visi sutinka. Raminant nervus ar mėginant atgauti savigarbą, čiumpamas žurnalas su išsamiu “gyvenimo kokybės” išaiškinimu, pakeliui dar skubiai perskaičius studiją, kaip suvilioti (“pasiimti”) ją ar jį iš “grietinėlės”.
Galima tarti, jog viskas nebūtinai taip ir klostosi, o tėra kraštutinumas. Vis dėlto kolei kas dažniau esame linkę manyti, jog sėkmingas gyvenimas pirmiausia ir daugiausia susijęs su pinigais, tad daugelis atitinkamai projektuoja savo požiūrį ir santykį į artimuosius bei bendrapiliečius.
Ką gi, jeigu laimė – pinigai, tebūnie taip. Tačiau esama vieno paradokso – viena vertus, vertybių, etikos lygyje patys nemažai nuveikiame, kad nebūtų Lietuvoje jauku ir stabilu gyventi, iš kitos pusės, patys ir viešai stebimės, piktinamės ar net aimanuojame, kodėl taip yra. Be abejo, nepamiršdami ieškoti “negerų”, kurie beveik visada yra “kiti”.
Paklūstančią formalioms taisyklėms prekinių-piniginių santykių sferą “maždaugizmas” lyg ir paliko. Mums lyg ir turėjo “pagerėti”. Bet pasirodė, kad tai, kas formalu, nebūtinai yra gėris. Taikant labai įtikinamas rinkodaros priemones, civilizacijos vertybes ignoruojančioje ar jų nepažįstančioje aplinkoje turbūt galima sėkmingai išplatinti ir kanibalizmą ar zoofiliją (yra toks madingas reklamos strategų šūkis: seksas be problemų parduoda bet ką). Atsakingai negalvojant apie žmogiškumu pagrįstus santykius, vargu ar galima tikėtis jaukaus bendrabūvio, taigi vertybių, etikos lygyje “maždaugizmui” mūsų puikioje dabartyje vietos dar liko pakankamai.
