Mažosios plastikos „Mainai“: dalis antra – atsimainymas
„Klaipėdos galerijos“ filiale Herkaus Manto gatvėje sausio 24-ąją buvo atidaryta antroji mažosios plastikos projekto „Mainai“ paroda, kurioje eksponuoti Klaipėdos skulptorių darbai.
Kristina Jokubavičienė
Bendras projektas
Nors paroda jau nebeveikia, verta trumpai ją ir patį projektą prisiminti.
Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos skulptorių mažosios plastikos apžvalginių parodų ciklą „Mainai“ inicijavo VšĮ Dailininkų sąjungos skulptūros ir vitražo centras ir Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Vilniaus skulptorių sekcija kartu su partneriais – LDS Kauno ir Klaipėdos skyriais.
Praėjusių metų gruodį Klaipėdoje buvo surengta 10-ties Vilniaus ir 12-os Kauno menininkų mažosios skulptūros darbų paroda, o Vilniuje, Šv. Jono gatvės galerijoje, per dvi parodas buvo parodyti Kauno, Vilniaus, Klaipėdos dailininkų mažosios plastikos kūriniai.
Koks projekto rezultatas?
Visų pirma išleisti Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos kolekcijų katalogai. Tai didelis privalumas.
Antra, Vilniaus ir Klaipėdos visuomenei pristatyta mažoji skulptūrinė plastika ir kartu įrodyta, kad skulptūra pas mus, nepaisant nepalankių sąlygų, bent jau nedidelio formato pavidalu laikosi visai neblogai.
Jei dar bus įvykdytas vienas iš projekto organizatorių tikslų – iš šių parodų surinkti nacionalinę šiuolaikinės smulkiosios plastikos kolekciją, galinčią atstovauti užsienyje, galima sakyti, kad projektas buvo tikrai naudingas ir prasmingas.
Meno „aritmetika“
Parodoje „Mainai“ dalyvavo 18 Klaipėdos dailininkų, uostamiestyje buvo eksponuota 35 kūriniai.
Džiugu, kad matėme ir vyriausios kartos (Petras Balčius), ir visai jaunus autorius (Rūta Mieliauskaitė, Remigija Vaitkutė). O tarp jų – visas brandžių, žinomų, įdomių ir savitų kūrėjų būrys – Virginija Giniotytė, Rita Būdvytytė, Klaudijus Pūdymas, Segejus Plotnikovas, Danius Drulys, Algirdas Bosas, Arūnas Sakalauskas, Romas Klimavičius, Evaldas Bernotas, Gintautas Jonkus, Adomas Skiezgelas, Svajūnas Jurkus, Petras Gintalas. Išvardyti jie laisva tvarka, ne į nuopelnus ar asmenines simpatijas atsižvelgiant.
Klaipėdiečių kolekciją projektui surinko parodos kuratorius Saulius Bertulis, turintis ne tik asmeninę kūrybinę patirtį mažosios skulptūros srityje, bet ir nepailstantis respublikinių mažosios plastikos pa-rodų organizatorius.
Kiek keistai atidarymo metu skambėjo nuolat kartojamos mintys, kurių esmė – „vilniečiai stebėjosi, kokia gera mažoji plastika iš Klaipėdos atvažiavo“. Žinoma, kad gera. O kuo bloga, ar kad iš „provincijos“? Jau gal reikėtų to pakraščio komplekso atsikratyti. Ar teko kada girdėti sakant: „Tu matei, kokių gerų skulptūrų (arba „skulptorių“) yra Vilniuje, vaje…“. Visur yra gerų ir blogų menų. Ten, kur dailininkų tankiau, gerų ir blogų menų bus daugiau. Tokia meno „aritmetika“.
Tai, kas įprasta
Esmė glūdi kitur. Prisiminus vilniečių ir kauniečių ekspoziciją ir palyginus ją su Klaipėdos, galėtume konstatuoti, kad mūsiškiai dailininkai labiau linkę prie įprastų skulptūrai medžiagų – metalo, medžio, akmens ir prie įprastų metalo ir akmens derinių. Taip pat labiau ryškina ir įprastas tų medžiagų savybės, nepriversdami jų (medžiagų) imituoti, apsimesti ar įgyti kitų, netipiškų, joms nebūdingų. Vieni tai įvardins kaip „labiau tradiciška“, kiti gal ir „labiau konservatyvu“.
Dar populiarus „konstruktoriaus“ principas, kai kompozicija pinama, kniedijama, montuojama iš kelių, keliolikos fragmentų, iš kelių medžiagų. Daugeliui autoritetas išlieka rumunų skulptorius Konstantinas Brankušis; skirtumas tik tas, kad dialogas su juo per skulptūrines formas vyksta arba atvirai, arba kaip citatos be nuorodų.
Nors parodoje buvo keletas realistinės stilistikos kūrinių, joje vyravo asociatyvinė plastika, kurioje autoriaus suformuluota idėja atskleidžiama per apibendrintą, stilizuotą žmogaus figūrą ar jos fragmentą. Palyginti nedidelę dalį sudarė nefigūratyvinės kompozicijos.
Greta idėjos ir medžiagos mažojoje plastikoje labai svarbi ir atlikimo precizika. Juk čia ne monumentas, prie kurio kartais geriau artyn ir neiti. Žiūrovo kontaktas su mažosios plastikos kūriniu artimas, ir net pati geriausia plastinė idėja gali nueiti niekais, kai nepasiekta atitinkamo medžiagiško įgyvendinimo.
Jei jau prisiminėm žiūrovus (galų gale jiems menas ir skiriamas), gal vertėjo etiketėse neapsiriboti tik autoriaus pavarde ir kūrinio pavadinimu, o nurodyti ir medžiagas, ir technikas. Man būnant pa-rodoje, lankytojų pora net trumpai pasiginčijo, iš ko padaryta skulptūra. Bet gal ir gerai, sakysite, menas turi kelti diskusijas.
