Meistro pamokos, arba „Vyriausiojo ožio“ istorijos

Meistro pamokos, arba „Vyriausiojo ožio“ istorijos

Garsiausias Lietuvos lėlininkas V.Mazūras – apie gyvenimą, profesiją ir teatrą

Salomėja Burneikaitė

Pagarbiai Meistru jį vadina kolegos ir visi, kas nors šiek tiek pažįsta Vitalijaus Mazūro kūrybą. Garsiausią mūsų laikų Lietuvos lėlių teatro menininką V.Mazūrą į kamerinių teatrų festivalį „Kaukutis“, jau 12-ąjį kartą vykusį Kretingoje šį rudenį, pakvietė Algimantas Verbutas – nenuilstantis festivalio iniciatorius.

Su žmona aktore ir bendražyge Nijole Bižanaite jiedu į festivalį atvyko su spektakliu „Septyni ožiukai ir Ožka Paryžiuje“. Kartu – tai nedidelis privatus šeimos teatras „Paršiukas Ikaras“, jau pradėjęs skaičiuoti antrąjį savo gyvavimo dešimtmetį. Šio teatro spektaklių, kuriuose kartu su žmona aktore vaidina ir pats V.Mazūras, galima pamatyti ir kitose Lietuvos vietose, o gyvai dalyvauti Meistro pamokose, kurios Kretingoje vyko tris dienas, teko nedaugeliui.

Norintieji galėjo pasimokyti, kaip technologiškai sukurti ir pasigaminti teatrinę kaukę, kokias medžiagas naudoti, kokiais įrankiais geriausia dirbti, kiek reikia laiko, kantrybės ir įvairiausio žinojimo, kol išgauni norimą pavidalą. Išgirdome, ko reikia vengti arba kokie pavojai gresia, jei nesilaikysi taisyklių. Tiesa, apie visa tai labai norint galima ir kokioje užsienietiškoje knygelėje pasiskaityti. Na, o išgirsti ir pasiklausyti V.Mazūro minčių apie gyvenimą, meną, lėlių ir žmonių teatrą galima tik gyvai. Čia ir prasideda tai, ką pavadinau „Vyriausiojo ožio“ istorijomis. Taip save apibūdino pats Mazūras, mudviem besišnekučiuojant lengvu judesiu kirpdamas iš kartono kresnoko ožio ir raitelio su skrybėle siluetą. Padovanodamas karpinius man, ožiui ant šono užrašė: „Salomėjai nuo vyriausiojo ožio“. Gal ir bandė V.Mazūras priminti savo brandų amžių, juokaudamas: „Ką tu sau galvoji, Salomėja, man jau beveik 100 metų…“ (iš tiesų tai vos virš 70), tačiau visi jautėme – kalbamės su išmintingu žmogumi – profesijos senu vilku, kuris, matęs juodo ir balto, neprarado noro domėtis gyvenimu, yra pilnas kūrybinių planų, pro ūsą neskubriai rezga įdomiausias pamokančias istorijas ir tyliai mokosi pats.

O Vilniuje „Lėlės“ teatre po poros savaičių turėjo įvykti jau trečią kartą V.Mazūro statomos, „Eglės žalčių karalienės“ premjera. Po to dar laukė kelionė į Daniją ir „Paršiuko Ikaro“ teatro premjera Kopenhagoje, kur Mazūrai parodys šešėlinio lėlių teatro spektaklį vaikams ir ne vaikams pagal Anderseną „Peliuko ir Paršiuko vizija – Sniego Karalienė“.

Savaip interpretuotą „Paršiuko Ikaro“ teatro septynių ožiukų istoriją Nijolė ir Vitalijus Mazūrai Kretingoje parodė net du kartus. Žiūrovų netrūko, buvo labai įdomu, tačiau tai dar ne viskas. Tos „Ožio“ istorijos – tai lyg „Septynių ožiukų Paryžiuje“ tęsinys. Ožka – pati N.Bižanaitė-Mazūrienė, – kartu ir į užsienius laimės išlėkusi ieškoti kaprizinga ponia, ir nelaiminga, nežinanti, ką su savo gyvenimu daryti, mama, ir jauki močiutė-žmona, sekanti pasaką apie „ožkos“ ir „ožio“ šeimą visai rimtai vaikams ir ne tik jiems. Tai „Paršiuko Ikaro“ teatro spektaklis, kurio dailininkas ir režisierius, be abejo, yra V.Mazūras. Jis pats vaidina Ožį, kartu „ožio“ istoriją perteikdamas tokiomis paprastomis ir talpiomis lėliškomis priemonėmis, kad kartais nė juokas neima, o šiurpas per kailį nubėga. Džiugu, kad šį spektaklį „Karakumų asilėlio“ festivalyje jau matė ir dalis klaipėdiečių.

V.Mazūras nuo pat kūrybinio kelio pradžios nebuvo visų besąlygiškai mėgstamas. Jo lėlės dažnai atrodė šiek tiek „chuliganiškos“. Sovietiniais laikais Vilniaus „Lėlės“ teatro, kuriam ilgai jis vadovavo, spektaklius Lietuvoje nebuvo su kuo lyginti, o tarptautinėje erdvėje Meistro darbai išsiskirdavo konceptualia drąsa, autentiškumu, subtiliu lėlių teatro meno galimybių pažinimu ir jų panaudojimu.

Jei nori mokytis, pamokos nebūtinai prasideda nuskambėjus skambučiui. Juk žmogus mokosi nuolat. Ir visai ne todėl, kad kažkas paskelbė mokymosi visą gyvenimą koncepciją. Ar ne todėl mokosi, kad gyvena? O išgyvena tik todėl, kad nuolat kuria? Ši mintis neapleidžia, kai bandau suvokti, kodėl sulaukusiam brandaus amžiaus menininkui, tokiam kaip V.Mazūras, vis dar įdomu išbandyti save naujose srityse, tarkim, imti vaidinti arba rašyti eilėraščius…

Meistro pamokose dalyvavo ne tik smalsūs kretingiškiai, technologijų mokytoja su grupe moksleivių iš Darbėnų, festivalio svečias šokio pedagogas Giulermo’as Horta iš Ispanijos, Kauno „Nykštuko“ teatro lėlininkai Darius ir Jūratė Armanavičiai, bet ir Klaipėdos lėlių teatro kolegos Jūratė Januškevičiūtė ir Linas Zubė su savo studentėmis – būsimosiomis lėlininkėmis iš Klaipėdos universiteto.

Pradėdamas pamoką, V.Mazūras pirmiausia parodė savo darbo įrankį – nedidelį paties pasigamintą lankstų peiliuką. Tokiu lengva drožti išgaunant formą iš polistirolo. Tačiau Meistras buvo paprašytas ne tik mokyti kitus (iš tiesų kiekvienas mokosi pats), bet ir per tris dienas pagaminti mitologinę Perkūno kaukę, kuri tiktų A.Verbuto garsiesiems kojūkininkams.

Mokėsi visi, kas ko norėjo ir galėjo, o aš stengiausi išgirsti, apie ką dirbdamas kalbėjo Meistras. Kolegos L.Zubės liudijimu, tai buvo pats vertingiausias dalykas. Visko neįmanoma ir nebūtina pasakoti, tačiau „Vyriausiojo ožio“ istorijų klausėmės vis paklausinėdami ir stebėjome, kaip V.Mazūro rankose gimsta didžiulė mitologinė Perkūno kaukė.

…Lietuviška mitologija byloja, kad dievai buvo žmogiškų pavidalų. Juk nebuvo dievų-katinų ar ko nors panašaus. Toks papuvęs dievo pavidalas išeina… Jei mes dievą sukursime blizgantį kaip plastiką, tai nebus lietuviškas dievas. Jame turi būti laiko ženklai. O bruožus galima sukurti kokius norite. Medžiaga nėra labai gera, bet jos nekeikime, o galvokime apie savo meistriškumą. Kas čia žino, koks tas Perkūnas buvo. Gal jis toks, o gal ir kitoks… Dievai, katinai… Jie visada tokie paslaptingi… O jei nori viską labai gerai padaryti, tai išeina nebe paslaptingas…

…Prisimenu vaikystėje būdavo, ateina toks juodas debesis, ateina ir taip pila kiaurai, kad slėptis reikia nuo Perkūno. Ir dažniausiai, kaip pamenu, virdavo tokią pupų brandį. Būdavo, priskina su virkščiomis ir su ankštimis verda tas pupas. O bobutė, kai Perkūnas griaudėdavo, neleisdavo valgyti. Sakydavo – negalima valgyti, kai Perkūnas griaudžia. Karšta, garuoja čia pat ant stalo, o valdyti – negalima. Arba jei labai bijodavom Perkūno, tai tada, sakydavo, reikia valgyti papelijusią duoną. Ir būtina žegnotis, kai Perkūnas sugriaudi. Va taip. Niekas nenorėjo būti nutrenktas, tai visi, klausydami bobutės, kalbėdavome poterius. Dabar, Perkūną dirbindamas, prisiminiau tą bobutės mokymą…

…Norint ką nors sukurti reikia ne tik kūrybos, bet ir kantrybės labai daug. Dar daugiau reikia negu kūrybos.

Dabar čia dar ne Perkūnas. Dabar jis yra kas tik nori, gal Jonas, o gal Petras. O gal jis niekam neatrodys kaip Perkūnas? Kas jį žino. Bet angelą jau sunku būtų iš jo padaryti. Jei būtų reikėję angelo, tai nebūčiau galvojęs apie Perkūną. Būčiau dairęsis į tą, kas panašesnis į angelą. Dabar reikia sutarti su aktoriumi – prapjovus angas akims užsidėti tą kaukę ir leisti jam pajudėti. Tada galėsim Perkūną užbaigti…

…Teko visko pamokyti. Tarkim, važinėji, važinėji į vaikų darželius ir paprašo kokioje nors vietoje dar ateiti, pamokyti karpyti siluetus iš popieriaus… Būna, kad parodome su žmona spektaklį, o paskui susirenka klasė entuziastų ir kokią valandą ar pusantros karpome visokias gulbes ar kitką, ką tik galima iš popieriaus iškirpti. Jie visi karpo kartu. Esame Vilniuje bibliotekose karpę. Galiu tau gulbę iškirpti, galiu tau ir angelą, jei nori. Pažiūrėk – paukščiukas („Ožka ir septyni ožiukai Paryžiuje“): aš jį suglamžiau, kad spektaklyje atrodytų kaip iš šiukšlyno, bet, „žaltys“, laikosi gerai. Šiandien spektaklyje vaikai taip gražiai nustebo, kad iš šiukšlyno ištraukiau, o paukščiukas skrenda!.. Toks – lyg mažas „bomžiukas“. Vieną kartą Vilniuje, vaikų darželyje, pavadinau jį „bomžiuku“, o direktorė mane į šuns dienas išdėjo, sakydama, kad mes nenorime, kad „bomžai“ pas mus važinėtų. Direktorės jokių „bomžų“ nenori matyti. O man „bomžas“ gražus… Jie man labai tikri žmonės. Pakalbėk su jais!.. Tarp „bomžų“ yra ir mokytojas, ir buvęs matematikos dėstytojas universitete, bet, žinoma, yra ir kitokių… Pas mus Vilniaus senamiestyje yra visokiausio plauko žmonių. Kartais prie konteinerio randu ir iš ko padaryti lėlę. Nors kiek žmogus pajuda – ir jau šiukšlės! Rezultatas vis tiek – šiukšlės… Senatvė ateina – irgi šiukšlynas… Taip, Salomėja, deja, niekur nuo to nepasidėsi. Betgi krutam. Kaip nekrutėsi. Kirminai irgi kruta, kaip čia žmogus nekrutėsi. Todėl, kad gyventi yra smagiau negu negyventi. O kai kruti, tai ir jauti, kad gyveni. Aš, kai pamačiau, kiek čia yra entuziastų, – nustebau. Pasirodo, jų yra visur.

…Tai, ar aš ką nors laikau savo mokiniais, – nieko nereiškia. Svarbu, ar jie mane laiko savo mokytoju. Tačiau apie 20 metų dirbau Dailės akademijoje. Magistrantų gal 20 turėjau.

…Man spektaklių dabar nebesinori žiūrėti. Noriu pamatyti kažką kita. O ieškojimai – įdomu. Man visai priimtinas buvo Gintarės Radvilavičiūtės bandymas Klaipėdos lėlių teatre su tais puodais (G.Gugevičiūtė „Betliejaus istorija. Indų pasaka“). Tai puikus ieškojimas. Tik, deja, viskas kartojasi… Panašių dalykų aš jau esu matęs maždaug 1965-aisiais Bulgarijoje. Viskas yra gerai, nes ji to nežinojo.

…Sovietmečiu, būdavo, jei parašo apie tave blogai, tai jau galvoji, kad išmes iš teatro… O vis tiek visi mūsų spektakliai šiapus Baltijos – ir Talino, ir Vilniaus buvo kažkokie tokie ir turėjo įtakos visam Sovietų Sąjungos lėlių teatrui. Ir Obrazcovas atvažiavęs į Vilnių, pasižiūrėjęs Vilniaus „Lėlėje“ mūsų „Ak, vija pinavija“ pagal Biliūną” pasakė: „Šitas režisierius yra niekšas, jei sukūrė spektaklį apie berniuką, kuris pašovė kačiuką“. Ir viskas. Ir visi užfiksavo – „niekšas“. Ir tas „niekšas“ tęsėsi labai ilgai… Lietuvoje mes visi – kito mentaliteto žmonės. Visi, be išimties.

…Galvoju, nors ir lėlių teatras, bet jis visada turi būti geras teatras. Tik ne visada taip išeina. Kartais atsibosta, reikia pakeisti veiklą. Kai pakviečia dramos teatre spektaklį „padaryti”, tai atsigaunu.

…Žinai, o šitas „Paršiuko Ikaro“ teatras yra Nijolei. Čia jos teatras. Nijolei reikia vaidinti, o aš repetuoju su ja. Darbo užtenka. Ir kituose teatruose dar turiu ką veikti.

…Nesiklauso vaikai mano pasakų. Dabar jau vaikų tokių nebėra, kad patikėtų, jog gandras juos atneša. Mano vaikystėje negudrūs visi buvom. Nebe daug kas betiki ir Kalėdų Seneliu. Kai aš Jaunimo teatre dirbau, tekdavo Kalėdų Seneliu pabūti kokį dešimtį metų. Neduok Dieve!.. Barzdą turėjau pasiūtą labai gražią ir kostiumą buvau atsinešęs iš „Lėlės” teatro. O kartą nuvažiavau į Daniją, tai lapkričio mėnesį reikėjo Kalėdų Senelį vaidinti. Bet lietuviukai vaikai padarė man įspūdį. Kai dovanėles tėvai sunešė Kalėdų Seneliui, tai pagalvojau, kad Lietuvoje tokių dovanų tikriausiai vaikai visai neimtų – po vieną saldainiuką, suvyniotą į suglamžytą popierėlį! Lietuvoje tai „riebiai“ prikrauna – tekdavo po kelis kartus maišą krauti, kol visas dovanas suneši… O Danijoje šimtui vaikų tas pats maišas beveik tuščias būdavo…

P.S. Apie būsimą premjerą Vilniuje – nė žodžio. Taip reikia, kad geriau sektųsi. Tik baigdama pokalbį pasidžiaugiu, kad ratas atsisuko, ir „Lėlės“ teatras po didžiulės pertraukos vėl pakvietė menininką sukurti naują spektaklį jubiliejiniam 50-dešimtajam „Lėlės“ teatro sezonui.

„Ratas tam ir yra, kad suktųsi“, – dailindamas Perkūno kaukę pratarė Meistras.