„Mėja“: žodžio galia ir bejėgystė

„Mėja“: žodžio galia ir bejėgystė

Gitana Gugevičiūtė

Visų pirma privalu nusilenkti bei padėkoti (tai ir darau) Klaipėdos dramos teatro kolektyvui už premjerą, gimusią tarp pastolių ir griūvančių sienų, o jau paskui baksnoti subjektyviu nuomonės pirštu į premjerinio spektaklio kokybę ir „kūrybinį broką“ (tai rengiuosi daryti). Kūrinio gimties užkulisiai, žinoma, intriguoja, bet svarbiau atrodo aiškintis, ne kaip, o koks gimė režisieriaus Gyčio Padegimo spektaklis pagal airių dramaturgės Marinos Carr pjesę „Mėja“. Taigi lengvinančių kūrybos aplinkybių neieškosime ir į ezoterinius spektaklio apmąstymus nesileisime, nors pjesės medžiaga šaukte šaukiasi individualių interpretacijų.

Schemų nelaisvėje

Dviem sudėtimis vaidinamame spektaklyje pasirodo visa grupė puikių Klaipėdos dramos teatro aktorių, kurios įkūnija keturioms kartoms atstovaujančias moteris – skirtingas, bet panašiai nelaimingas. Šioje teatrinėje partijoje vienintelį vyrišką personažą žaidžia aktorius Valentinas Klimas (bei Vidas Jakimauskas), tačiau bent jau kol kas jo kuriamam Roberto – menininko muzikanto, Don Žuano – vaidmeniui stinga ir originalios traktuotės, ir organikos, emocinės įtaigos.

Deja, tapo savotiška norma, kad patyrusios aktorės (patyrę aktoriai) iš vieno spektaklio į kitą it užkratą perneša savo pačių kadaise atrastas intonacijas, o jų kūnai, gana schematiškai perskaitę vaidmens tekstą, kuria schematiškus vaidmenis.

Vis dėlto apmaudu, kad „Mėjoje“ savitesniu balsu neprabyla ir debiutantės. O Milės (suaugusios Mėjos dukters) ir sykiu Pasakotojos vaidmenį atliekančiai aktorei Sigutei Gaudušytei natūraliai kyla ypatingi reikalavimai. Mat „Mėja“– tai Pasakotojos prisiminimų, sąmonės vaizdų koliažas, praeities konspektas; Milės mėginimas ištrūkti iš lemties prakeiksmo vieninteliu įmanomu būdu – grįžtant į save, savo ištakas, demistifikuojant šeimyninio gyvenimo laimę… Būti ar nebūti šiam vaidmeniui – jau nusprendė režisierius, bet dar galima aiškintis, kaip būti, nes šiandien jam akivaizdžiai stinga skaitovo įtaigos, jėgos koordinuoti dramos veiksmą ir išryškinti svarbiausius jau įvykusios istorijos momentus.

Vienintelė „sukilėlė”

Kodėl spektaklis vadinasi „Mėja“?

Galbūt todėl, kad Mėja (akt. Nelė Savičenko), nors ir nėra „didinga herojė“, vienintelė iš septynių giminės moterų sukyla prieš pasyvumą, prieš fatališką buvimą, prieš nelaimingą likimą. Bent jau mėgina maištauti.

Ši užsispyrusi 40-metė moteris, pati viena pastačiusi prabangius namus, auginanti vaikus, laukia sugrįžtant paklydėlio vyro ir žūtbūt bando išsaugoti šeimą.

Bet ar tikrai šeima – tas saugumo ir gyvenimo pilnatvės uostas, dėl kurio verta atsisakyti savęs, savojo orumo, aistros, galbūt ramybės? Iš čia ir pagrindinė spektaklio konfliktinė jėga – individualios laisvės troškimas ir noras paklusti likimui…

Aplodismentai – močiutei

Apie močiutės Frachlon vaidmenį atliekančią aktorę Valentiną Leonavičiūtę jau nemažai prikalbėta. Jos talentu nė kiek neabejoja ir šių eilučių autorė, nors šįkart – aplodismentai aktorės Elenos Gaigalaitės vaidinamai močiutei. E.Gaigalaitės močiutė – tai spalvinga daugiaveidė, duodanti ir imanti it neišsenkama gyvenimo jėga: moteris su irklu; beveik vienintelė kūniška, materiali, organiška veikėja anemiškų personažų kompanijoje; egoistiška patelė, puoselėjusi meilę vyrui, o ne vaikams; giminės moterų charakterių kraštovaizdžio architektė; Didžioji giminės moterų Motina, nuo kurios prasideda fatališkų likimų istorija.

Be abejo, pjesė šiai veikėjai suteikė daug spalvų: originalią gyvenimišką filosofiją, šmaikštų ir saikingai nešvankų tekstą, nevienaprasmiškus pomėgius. Pati aktorė verčia žiūrovą abejoti: ar močiutė, – niekada neatsisakanti vyno taurės ir opijaus pypkės, reginti vizijas ir gyvenanti praeitimi, – tikrai buvo laiminga? O gal jos laimingas gyvenimas su žveju devyniapirščiu tėra simuliacija, priimtina bei suprantama tik aktorės Eglės Barauskaitės vaidinamai Bekei?

Tarytum įšaldytos

Beje, Bekė – toji simpatiška „lengvabūdė“, po juoko kauke subtiliai maskuojanti liūdesį ir vienatvę, – dar vienas vaidmuo, kuriame trūkčioja gyvas emocinis nervas. O kitos giminės moterys – Konė (akt. Regina Šaltenytė), Džiulė (akt. Nijolė Narijauskaitė), Agnė (akt. Nijolė Sabulytė) – tarytum įšaldytos sielos, vengiančios garsiau ir nuoširdžiau prabilti apie savo fatališką būtį, varžančios fizinę energiją. Vienijamos nelaimingų likimų, jos net finaliniame šokyje „susijungia“ daugiau teoriškai. Visą tą dvasinės nelaisvės įspūdį dar sustiprina statiška, gremėzdiška ir nepanaudota scenografija (scenovaizdžio autorė – Birutė Ukrinaitė), kuri labai nenorom pasąmonėje atranda sąsajų su J.Paulėkaitės sukurtąja spektakliui „Kelias į Damaską“…

Be „veiksmų poezijos“

Į sceną „Mėja“ atėjo ginkluota tekstu. Žiūrovas, jau įpratęs girdėti akimis, turi nusiteikti, kad visa veiksmo mintis koncentruosis literatūrinėje fabuloje ir spektaklio idėjos skleisis tik per žodinį pasakojimą, nes iš esmės polemika tarp teksto ir reginio nevyksta.

Nevyksta net padorus pokalbis. Vengiama konfliktų tarp aktoriaus ir režisieriaus, režisieriaus ir dramaturgo. Šis spektaklis – gana pasyvus organizmas, prijungtas prie teksto lašelinės.

Per daug ar pakankamai teksto – individualu, tačiau trikdo ne teksto gausa, o neveiksminga spektaklio forma, vaizdinio pavidalo trūkumas, stygius to, ką Vydūnas vadino „veiksmų poezija“.

Gramatiškas teatras su keliais brangiais (kad ir paprastais) teatrinių metaforų inkliuzais.

by admin