Menas gyventi pagal „Tris seseris“

Menas gyventi pagal „Tris seseris“

Gitana Gugevičiūtė

Visai neseniai Rimo Tumino režisuotas „Tris seseris“ Klaipėdoje pristatė Vilniaus Mažasis teatras. Pavirpino jautriąsias sielos stygas, paerzino naujų teatrinių tendencijų besi-tikinčią publikos dalį ir pasikaišęs padurkus išdūmė atgal į sostinę. Įspūdis liko sunkiai nusakomas, nors nosinaitės prireikė.

Vilniaus Mažojo teatro A.Čechovo „Trijų seserų” (rež. R.Tuminas) pastatyme efektinga žiemos scena įstringa į atmintį ilgam. Dimitrijaus MATVEJEVO nuotrauka

„Genetiškai artima”

Kiek sykių A.Čechovo Olga, Maša ir Irina lipo į sceną ir tikino norinčios ištrūkti į Maskvą – nesuskaičiuosim. Įvairiuose teatruose, miestuose, šalyse režisieriai bando atrasti A.Čechovą „savaip“.

Lietuvoje spektakliai pagal A.Čechovo pjeses irgi nesitraukia iš repertuarų – teatrologas Vaidas Jauniškis šiam reiškiniui pritaikė „genetinio artimumo“ terminą.

Tikriausiai taip ir yra. Laimė, esame pajėgūs perskaityti Čechovą. Ir dažniausiai net suprantame, ką perskaitėme…

„Belaikis” spektaklis

Itin taikliai naujausią R.Tumino spektaklį “Trys seserys” apibūdino viena teatrologė – „belaikis“. Taip pastatytas jis galėjo būti prieš penkerius metus. Taip jis dar galėtų būti statomas po penkmečio.

„Trys seserys“ gražiai įsipaišo į R.Tumino kūrybinį kontekstą ir dailiai pratęsia tai, kas vadinama „režisieriaus stiliumi“: tai prasmių mirgėjimas, gyvas humoras, inteligencija, lengvas patosas, efektai.

Šis spektaklis režisūrą studijuojantiems studentams gali būti visai tinkamas pavyzdys, kaip įdėmiai reikia kurti visumą ir kokios svarbios gali būti (yra) smulkmenos, detalės.

Skauda sielą

Aktoriai kuria daugiasluoksnius, lengvai šaržuotus vaidmenis, kuriuose susikerta totalus egzistencinis nykulys, pastanga gyventi ir pasyvumas, švelni autoironija, infantiliškumas ir isterija, kylanti iš nebegalėjimo taip gyventi.

Atrodo, kad ir menkiausiam personažui spektaklyje bent sekundę skauda sielą, bent sekundę liūdna – juk tiek išsiskyrimų, nesutapimų, neišsipildymų vienoje vietoje!

Bet Čechovo istoriją Tuminas traktuoja gana optimistiškai, nors virš galvų medinis kryžius (scenogarfijos detalė, pastebėta ne visų žiūrovų) lieka kaboti. Pasaulis keičiasi ir nesvarbu, kad ne pagal planuojamą scenarijų.

Vaidina geriausieji

Olga (akt. Vaida Būtytė), Maša (akt. Vaida Bičkutė), Irina (akt. Elžbieta Latėnaitė) – sėkmingas trio. Gal įtaigumo kiek pristigo V.Būtytės vaidmeniui, tačiau itin moterišką vaidmenį sukūrė V.Bičkutė ir, be abejo, scenoje dar tik debiutuojanti (dar studentė) – E.Latėnaitė.

Apskritai aktoriai spektaklyje vaidina tik geri ir geriausi: Gediminas Girdvainis (Čebutykinas), Arūnas Sakalauskas (Veršininas), Mantas Vaitiekūnas (Solionas), Audrius Bružas (Andrejus Prozorovas) ir kiti.

Namai – ant pakylos

Spektaklio scenografija paprasta ir funkcionali.

Pakyla, į kurią kreipiamas žiūrovo dėmesys, – tai Prozorovų namai. Šviesos oazė neišsilavinusios provincijos prietemose. Aikštelė, kurioje greitai paaiškėja, kokio lizdo paukštis čia apsilankė.

Užtat Ilonos Kvietkutės vaidinama Nataša mieliau sukasi aplink pakylą, nors prisidengusi rūpestingos mamytės ir namų šeimininkės kauke, vis tiek tampa vienvalde namų ponia.

„Atpažįstame“ save

Spektaklių mizanscenos ir ištisos scenos pamažu išsitrina iš atminties, bet įspūdingesni vaizdai, ryškesni vaidmenys paprastai išlieka ilgam.

Tikriausiai mažai suklysiu teigdama, kad žiemos scena su pagalvių pusnimis ir besmegeniu ant rogučių išliks ne vieno atmintyje. Kaip ir baltai pasidabinusi Irina su cilindru ant galvos ir kareiviškais auliniais; kaip liūdnai zvimbiantis stebuklingas žaisliukas-vilkelis ar Andrejaus Prozorovo sumeistrauti „daikčiukai“.

Spektaklis kažkaip „solidarizuojasi“ su visais, kuriuos kamuoja nepakeliama būties lengvybė. Ir tas savęs „atpažinimo“ momentas yra nepaprastai svarbus. Sakyčiau, net esminis.

by admin