Meniniai vyksmai šiapus ir anapus Baltijos
Rūta Jakštonienė
Projektas „Klaipėda – kultūrinis įvykis – Klaipėda“ – vienintelis toks Lietuvoje, kurio tikslas – suteikti galimybę kultūrą ir meną atstovaujančioms įstaigoms, kūrybinių projektų organizatoriams, menininkams tapti unikalių meno įvykių liudytojais. Iš Klaipėdos specialiais reisais vykstama į šiuolaikinio meno renginius, garsiausius pasaulio muziejus, meno festivalius. Mobilaus projekto dalyviai šiųmetės finalinės kelionės metu lankėsi šiuolaikinio meno muziejuose Taline ir Helsinkyje.
Estai turi, mes – ne
Nei daug, nei mažai – tik dešimt valandų kelio patogiu autobusu tolyn į šiaurę, ir prieš akis iškyla tai, kuo pagrįstai didžiuojasi estai (o mes Lietuvoje seniai laukiame ir vis dar neturime) – modernus, šiuolaikiškas meno muziejus KUMU (architekto Pekka’os Vapaavuori’o projektas). Septynių aukštų stiklo ir betono pastatas, iš tolo panašus į didžiulį laivą, įkurdintas šalia buvusios Petro I rezidencijos, dabartinio Kadrioru dailės muziejaus. Ekspoziciniame KUMU plote, kurį sudaro 5000 kvadratinių metrų, pristatoma nuolat veikianti Estijos vaizduojamojo bei taikomojo meno paroda, apimanti laikotarpį nuo XVIII amžiaus iki Antrojo pasaulinio karo, taip pat sovietmečiu kurtų darbų kolekcija, XX amžiaus šalies menininkų darbai bei šiuolaikiniai Estijos ir užsienio šalių autorių meno eksperimentai.
Jau pats žodis „muziejus” nurodo į platesnę nei parodų organizavimas ir pristatymas veiklą. Erdviame pastate įrengta paskaitų salė, knygynas, biblioteka, švietimo centras jauniesiems muziejaus lankytojams, multimedijos laboratorija, modernios meno studijos, kuriose kiekvienas norintis turi galimybes gilintis į tapybos, grafikos, keramikos meną.
Kultūringas sabotažas
Mūsų apsilankymo metu vienoje šiuolaikinio meno muziejaus salių buvo eksponuojama Georgeso Pompidou meno centre atrinkta fotografijos kolekcija „Realybės sabotavimas”. Paroda (kuratorius Quentinas Bajacas) pristatė siurrealistinės fotografijos retrospektyvą Europoje nuo 1922-ųjų iki 1947 metų. Daugiau nei 150 eksponuojamų darbų kolekcijoje – ryškių fotografijos pasaulio asmenybių Man Ray, Doros Maar, Brassai, Eli Lotar, Herberto Bayerio, Claude’o Cahuno kūryba. Kolekcija suskirstyta į tris dalis, kurių kiekviena pristatė skirtingą, įvairių tuo laiku kūrusių menininkų požiūrį į gyvenimą – kaip mistifikuotą vaizdo ir tikrovės santykį.
Viena ekspozicijos dalių, pavadinta „Miesto poezija”, bylojo apie tai, kad XX amžiaus trečiojo dešimtmečio fotografai avangardistai įkvėpimo kūrybai dažniausiai ieškojo urbanistinėje aplinkoje. Miestas, priešais menininko objektyvą tapdavęs sapnu, buvo mėgstamiausia vaizdų „medžioklės“ vieta. Parduotuvių vitrinos su besikeičiančiais vaizdais, lėlės ir manekenai, paslaptingi užrašai ant sienų, neįprastos scenos, keisti objektai – tai žiūrovo sprendimo laukianti perkonstruoto pasaulio dėlionė. Urbanistinė aplinka fotografijose atskleidžiama kaip melancholiška sustingusi erdvė. Vieniša ar su joje egzistuojančiais mistifikuotais herojais.
Ekspozicijos dalyje „Fragmentuoti kūnai” – drąsūs ir keisti kūniškų metaforų deriniai. Siurrealistinė fotografija daug dėmesio skyrė žmogaus kūnui. Portretai, režisuoti aktai, dvigubi portretai (subjektas susitinka gatvėje pats save) buvo populiarūs siurrealistų kūryboje. Menininkų darbuose tai galėjo būti ir autentiškesni nei realybė manekenai, kūnas pasmerkiamas nesibaigiantiems komiškiems žaidimams ar žiaurioms metamorfozėms, pridedant nemažą kiekį erotikos, smurto bei dramatizmo prieskonių (Man Ray „Kiki – Le Violon d‘Ingres”,1924; D.Maar „Be pavadinimo”, 1934).
„Plukdo ant seklumos“
Herberto Bayerio „Autoportretas” (1932) – vienas garsiausių menininko fotomontažų. Fotografijoje užfiksuotas momentas, kuomet autorius mato savo, virtusio akmenine trupančia skulptūra, atvaizdą. H.Bayerio kūnas trupa dalimis. Atskilusią peties dalį menininkas laiko rankoje, o jo išsigandę ir nustebę akys žvelgia į ertmę, kuri liko žiojėti iškritus akmeniui. Veidrodžio paviršius, kažkada gaudęs savimi pasitikinčio vyriškio narcizišką žvilgsnį, nūnai atspindi irstančio asmenybės pasaulio metaforą.
Sapnų pasaulis – ekspozicijos dalis, kurioje realiai egzistuojančio pasaulio daiktai bei įvykiai fotografijose sugrupuojami į santykius, kokie galimi tik anapus realios tikrovės. Siurrealistinių fotografijų autoriai mėgo stambaus plano vaizdus, pasaulį fiksuodavo ne iš vieno, bet iš kelių žiūros taškų. Tai buvo puiki priemonė išbalansuoti žiūrovo žvilgsnį, dar ir dar kartą priversti jį suabejoti supančios tikrovės realybe.
M.Ray fotogramose (kūriniams nenaudojamas fotoaparatas) vaizduojamų įvairių senovinių rakandų ar įprasto buities daikto, tarkime, laikrodžio mechanizmo, plastinė sąranga daro juos panašius į keistus abstrakčius žaislus. Jų pernelyg nekonkrečios formos, tik tolima tikrų daiktų užuomina. Priešais siurrealisto objektyvą šie negyvi daiktai įgauna gyvenimą ir tampa magiškos jėgos fetišu.
Sabotuodami realybę menininkai siurrealistai šmaikščiai, provokuojančiai ir valiūkiškai, ironiškai ir kartu patraukliai konstravo tikrovę, kurioje laikas ir erdvė egzistuoja anapus žmogiškojo pažinimo ribos.
Tiesą sakant, šiuolaikiniu save įvardijančio muziejaus patalpose šiek tiek keista matyti klasicistines skulptūras ar socrealistinio laikotarpio tapybą. Sudėtinga būtų vienareikšmiškai vertinti tokį muziejaus šeimininkų norą – po vienu stogu telkti, manau, ne visai „šiuolaikinio“ meno konceptą atitinkančius kūrinius.
Senokai istorija tapusiems eksponatams skirtų erdvių stoka, o gal pastangos vienu ypu demonstruoti gausų (nors, manyčiau, ne visada įdomų) meninį šalies palikimą, modernų KUMU muziejaus lainerį „plukdo ant seklumos“.
Pirminių struktūrų menas
Panašaus meno „balasto“ nerasite kitame mūsų aplankytame šiuolaikinio meno muziejuje Helsinkyje. KIASMA (architektas Sevenas Hollas) – pačiame Suomijos sostinės centre 1998 metais duris atvėręs modernus meno centras.
Penkiuose šiuolaikiškos architektūros pastato aukštuose pristatomi darbai iš KIASMA muziejaus kolekcijos, teminės ekspozicijos, parodos iš žymiausių pasaulio muziejų.
Iki 2009-ųjų sausio pabaigos KIASMA-oje veikia minimalizmo srovei atstovaujančių darbų paro-
da. Šią ekspoziciją, kurioje galima pamatyti minimalistinio meno „ikonų” D.Judd, R.Morriso, S.LeWitto (šio menininko skulptūrinis objektas yra Lietuvoje Europos kultūros parke), D.Flavin, F.Stella, E.Hesse, R.Serra darbus, pristato Solomono R.Guggenheimo muziejus (Niujorkas).
Vyravusi XX amžiaus šeštajame ir septintajame dešimtmečiais, ši meno srovė, dar vadinama pirminių struktūrų menu, buvo kaip radikali modernizmo ieškojimų apraiška.
Meno kūriniai – idėjos
Graikų kilmės menininko Janniso Kounellio (1936) objektai grėsmingi ir kartu gražūs (nors būtent pastaroji savybė nėra principinis eksponuojamų darbų bruožas). Kūrinyje naudodamas agresyvias medžiagas: akmenį, geležies oksidą, gipsą, plieną, šiurkštų audinį, menininkas ne tik demonstruoja savitą jų sintezės rezultatą, bet ir sukuria netikėtas prasmines asociacijas, skatinančias permąstyti gamtos, kultūros, meno ir visuomenės santykius.
Donaldo Juddo (1928–1994) kūrinys – kubas-dėžė, pramoniniu būdu pagamintas objektas. Plieninė į dvi dalis padalinta talpa, kurios
dugną dengia plonas purpurinės spalvos organinio stiklo sluoksnis, nesiekia konkretaus vaizdo reikšmės, t.y. atpažinimo. Skulptorius savo objektams net nesuteikdavo pavadinimų, motyvuodamas, kad menas privalo būti beasmenis D.Juddo objektas veikia savo pirmapradės formos jėga, emocine įtaiga.
Richardas Serra (1939) kūryboje kvestionuoja masių svorio, jų tarpusavio balanso problemas, nagrinėja kompozicijos fragmento įtaigos klausimus, Robertas Smithsonas (1938–1973), išgarsėjąs savo kūriniu „Spiralinis molas”, 1970), Frankas Stella (1936), Jamesas Turrellas (1943) konstruoja erdves spalvotų šviesų srautais. Minima-lizmo krypties menininkai, supaprastindami, maksimaliai redukuodami kūrinių formas, leidžia suvokti objektą iš pirmo žvilgsnio, kartu skatina naujai permąstyti meno vertę ir vietą kultūrinėje visuomenėje.
