Bėga kūnas,
Marso lygumuos,
Žiūri į nuvytusius medžius,
Kur žvaigždės krenta,
Į visatos kampą.
Kūnas jo netikras,
Tik uolienos ir kristalai,
Bet net jis sumąstęs mintį,
Per žmogiškus dalykus,
Tik išsakys,
Nes kitaip jam nepavyks.
Nes visi kitoj planetoj lygi šiolei.
Ir pamatę įkūnytą vaizdą,
Dėkoja kūnui,
Kad bent tiek parodė iš tenai,
Kur saulė dingus,
O venom teka peroksidas.
Jis arčiausiai žemės ,
Už kitus,
Nors toliausiai už pasąmonės ribų.
Ir tu gali ten nukeliauti,
Tik žinok,
Ten bus nevisada smagu,
Ne tik ten stiklas pučias,
Bet skyla, dūžta nežinion.
egisrasiukas
