Meno, tikėjimo ir meilės!

Slenkstis

Meno, tikėjimo ir meilės!

Rita Bočiulytė

Sveiki gyvi, Broliai ir Sesės Krizėje. Sveiki visi, kuriems dar reikia meno. Visi, kurie meldžiasi bažnyčiose, o ne akropoliuose. Visi, kurie kuria meną ir jį skleidžia, kad nesugrubtų mūsų širdys, kad turėtume peno sielai. Ir kad mūsų šalies kultūra turėtų kuo maitintis, kad jos gyvasties syvai neišsektų. Kad liktų kažkas po mūsų savajam kraštui, jo istorijai. Nes nėra jos be kultūros ir meno. Nėra ateities, tautai gresia išnykimas, jei materialines vertybes iškelsime aukščiau dvasinių. Kaip sakoma, pinigų galima užsidirbti, o garbę reikia turėti. Taip pat kaip sąžinę, artimo meilę, kilnius tikslus ir gerą širdį. Ir talento parduotuvėje nenusipirksi. Ir gyvenimo džiaugsmas pašaliais nesimėto. Betgi tiek aplinkui nuostabių dalykų, kurie jį neša. Gal ne maišais tempia, siūlo, per jėgą bruka, o mes akli, kvaili – neimam. Per daug paprasta būtų – ne Žemė, o Rojus.

Betgi mes gyvename, taigi esame čia. Vadinasi, ir neturi būti lengva. Tenka kasdien spurdėti, kad po trupinėlį, po lašelį to džiaugsmo į širdį įkristų. Tikriausiai pastebėjote, kad įkrenta jo pačiais įvairiausiais pavidalais – geru žodžiu ar žvilgsniu, šypsena, padrąsinimu, pasitikėjimu, palaikymu, meile, grožio ir gėrio atspindžiais.

Kitąsyk nė nepajunti, kaip kažkas ima ir pakylėja, uždega, veda, apdovanoja svajonėmis ir viltimis. Svarbiausia jų turėti, nenuleisti galvos, eiti, nesustoti, nepasiduoti nevilčiai, apatijai, pykčiui, neįsileisti juodų minčių, kurios graužia, sugraužia žmoguje žmogų. Gyventi suvokiant, kad yra toks dalykas kaip atpildas. Už gerus ir blogus darbus, net mintis. Anksčiau ar vėliau. Tikėk, netikėk, bet jis yra.

Taigi sveiki visi, kam gyvenimas yra sunkus, bet jo prioritetai aiškūs. Visi, surėmę pečius už kultūrą savyje ir aplinkui. Visi, išmintingai „sukantys” politiką bei verslą ir jo teikiama nauda besidalijantys ne tik su vaikų namais ir bažnyčiomis, sugebantys būti dosnūs mokykloms, bibliotekoms, muziejams, meno sklaidai.

Būkite sveiki ir stiprūs visi, kuriantys, o ne griaunantys, statantys paminklus ne sau, o kultūrai, iš visų jėgų ramstantys virstančias uostamiesčio teatrų sienas, braukiantys ašaras dėl brangių kultūros žmonių netekties.

Su artėjančiomis didžiosiomis metų šventėmis visi, ir ekonominės krizės akivaizdoje suprantantys, kad gyvenimas nėra lengvas, tačiau jis mums duoda meną, tikėjimą ir meilę.

by admin