„Meno tvermės dėsnis“: penkmečio karnavalas
Gytis Skudžinskas
Penkerius metus Klaipėdoje dirbantis Kultūrų komunikacijų centras (KKKC) Dailės parodų rūmuose apibendrina savo veiklos rezultatus.
Dominuoja dvi strategijos
Parodoje „Meno tvermės dėsnis’ pristatomi autoriai, nuosekliai dalyvavę įstaigos veikloje. Atrodo, penkeri metai nėra labai ilga distancija kultūrinei organizacijai, bet klaipėdietiškas „Kul-tūrpolis’ uostamiesčio terpėje įsirašė labai ryškiomis raidėmis. Galima įvairiai vertinti šios organizacijos veiklą, bet niekaip nepavyktų paneigti, jog būtent KKKC į Klaipėdą atnešė civilizuotos savireklamos ir/ar profesionalios vadybos modelius. Jo organizuojami meno projektai ne tik garsiausiai skamba žiniasklaidoje, bet kartu yra ir motyvuotos pozicijos išsakymas. Tiesa, kartais kyla didelių abejonių dėl vienokių ar kitokių deklaracijų, bet reikia tikėtis, kad įžengus į antrąjį penkmetį organizacijos veikla taps kryptingesnė, su aiškiai akcentuota veiklos strategija.
Besidairant Klaipėdos dailės parodų rūmuose surengtoje parodoje, beveik dėsningai išryškėja dvi meninės kūrybos strategijos -kūniškumo ir karnavališkumo, visuomet dominavusios „Kultūrpo-lio’ rengiamuose vizualinio meno projektuose. Ir nors projekto kuratorius Ignas Kazakevičius kaip vieną svarbiausių parodos koncepcijos elementų įvardijo sąvoką „nesisteminiai vienetai’, šiedvi strateginės nuostatos aiškios ne tik šioje parodoje, bet ir visoje „Kultūrpo-lio’ veikloje.
Apstu kūniškumo
Akivaizdu, jog nuo pat KKKC įkūrimo jame dominavo kūniškas menas. Taip, tai nėra tradicinis body art, bet pačių įvairiausių kūno eksploatavimo formų apstu daugelyje „Kultūrpolio’ projektų.
Šioje parodoje pristatomas latvių menininkas Maris Grosbah-sas buvo ir vienas pirmųjų autorių, pristatytų organizacijos veiklos pradžioje. Latvis, kūriniuose tiksliai pakartojantis savo kūno fragmentus, priverčia žiūrovą pajusti beveik tiesioginį kontaktą ir bemaž fiziologinę patirtį. Tačiau Maris, savo identiteto studijoms pasirinkęs ne įprastus veido bruožus, bet savo odos netobulumus, spuogus ar apgamus, ironiškai replikuoja šiandienėms kūno tobulinimo tradicijoms.
Panašiai elgiasi ir tapytojas Žygimantas Augustinas, kurio akademiškiems kūnams tiktų apibūdinimas, atėjęs iš muzikos srities, – ne-oklasika. Autoriaus tapybos manieros pagrindas akivaizdus: klasikinės mokyklos suformuotas tikslus piešinys, bet vaizduojamas kūnas nebepatenka nei į renesanso, nei į šiuolaikinio kūno grožio etalonų kategorijas.
Kaunietis skulptorius Tadas Vosylius sau įprasta forma nurodo į kūno baigtį. T.Vosyliaus darbuose jau nebeaptinkame tiesioginio kūno panaudojimo, bet plastinė išraiška neabejotinai nurodo ne tik „lavonų’ priklausymą žmogaus giminei, bet ir amžių. Kita vertus, šio autoriaus darbai įtaigiau veikia
ne kaip kūno eksploatacijos objektai, bet kaip performatyvi skulptūra. Tai skulptūra, išsiveržusi iš sau įprasto monumentalaus statiškumo ir atliekanti performansą stebėtojo akivaizdoje.
Kūniškumų apstu ir kituose šios parodos dalyvių darbuose. Kartais jie – siurrealistiniai, kaip Jūratės Kazakevičiūtės darbuose, kartais -popkultūriniai, kaip Ligitos Marcinkevičiūtės komikse.
Efekto implantas
Antroji linija, aiškiai brėžiama KKKC, – projektų efektingumas ar karnavališkumas. Karnavalo terminas šiuo atveju net tikslesnis, nes organizacijos meniniuose projektuose nekasdieniškumas ir persikūnijimas pabrėžtinai nurodo perėjimą iš įprastinių į menines patirtis.
Stebėdamas šiandienius pasaulio meno rinkos dėsnius, neretai išgirsi, jog pagrindinis skirtumas tarp Vakarų Europos ir Rusijos meno praktikos būtent ir yra karnavališkumo elementas. Nuosekliai vystę-sis Vakarų kultūrinis gyvenimas jau peržengė efekto siekimo ribą ir šiuo metu yra labiau orientuotas į idėjos išgryninimą. O Rusijoje šiuolaikinis menas, kad būtų patrauklus ir turėtų pirminį impulsą suvokėjui, naudoja nemažai karnavališkų elemen -tų. Nors mes jau ir esame Europos Sąjungos sudėtyje, vis dėlto istorinė patirtis artimesnė Rusijai. Ar ne čia ir vienas iš „Kultūrpolio’ sėkmės raktų – pristatant šiuolaikines kūrybines strategijas naudojamas karnavalo implantas.
Vienintelis klaipėdietis parodoje Anatolijus Klemencovas, neretai įvardijamas kaip švenčių dekoratorius, ir šioje parodoje daugiau stebina išradingumu, žaismin-
gumu nei idėjos daugiaplaniškumu ar aktualumu. O parodos atidaryme A.Klemencovo atliktas „dovanojimo performansas’ jau gali būti ir kritinis žvilgsnis į parodų atidarymo strategijas, spekuliatyvias istorines kolekcijas ir panašias butaforijas. Tikėtina, jog auksiniai ragai nebuvo ironiška pranašystė centro direktoriui I.Kazakevičiui.
Karnavališkumo elementai aiškiai matomi ir jau minėtų autorių T.Vosyliaus, L.Marcinkevičiūtės, J.Kazakevičiūtės darbuose.
Kūrybiškas dialogas
Kūniškumo ir karnavališkumo elementus bene tiksliausiai per vernisažą sujungė nuolatinis KKKC projektų dalyvis estas Andrusas Joonas.
Performanso menininkas, jau vien pasirinkęs tokią raiškos kryptį, programiškai yra priverstas naudoti šias abi strategijas. Savas kūnas šiuo atveju yra ne tik alegorijų šaltinis, bet ir kaip pagrindinė išraiškos priemonė. A.Joono perfor-manse – aiškios nuorodos į savo paties kaip menininko pristatymo, bendražmogiškų vertybių, šiuolaikinės visuomenės kritiką. Visi esto performansai pasižymi nuosekliai plėtojama tematine strategija bei išbaigtu konceptualiu nara-tyvu. O ir bendravimas po atlikto performanso neretai pratęsia patį meninį veiksmą, tai aiškiai leidžia suvokti, kad autoriui „meno darymas’ yra pats gyvenimas ir nuolatinė būsena.
Bendroje parodos ekspozicijoje aiškiai išsiskiria kaunietės Agnės Jonkutės darbų ciklas. Įdomu, kaip šiuos darbus vertino daugelis parodos lankytojų, nes šiuo atveju, greičiausiai, jie tapo tik fonu daug efek-tingesniems kūriniams. Ekspozicinėje erdvėje neatsižvelgta, jog šiai autorei būdingas kontempliatyvus susikaupimas reikalingas ir darbų eksponavimo erdviniame sprendime. Smalsus ir konceptualus gilinimasis į kasdienių objektų paviršius, puikūs regėjimo ir įsisavinimo pratimai reikalauja ne tik taiklaus minties išsakymo, bet ir komunikacijos. O šioje parodoje vargiai rastume partnerių, t. y. tarp kitų autorių ir A.Jonkutės pastebimas didelis atstumas ir naudojamų išraiškos priemonių arsenale, ir formuluojamo pranešimo leksikoje.
Po šio pirmojo penkmečio „suvažiavimo’ kone drastiškai išryškėja grupinių ir konceptualių projektų trūkumas uostamiestyje. KKKC rodo, kaip galima sukurti ekspoziciją, kurioje skirtingų formų kūriniai, papildydami, pratęsdami ar diskutuodami ir prieštaraudami vienas kitam, gali sukurti naują pasakojimą ir iškelti naujas prielaidas. Nors paroda „Meno tvermės dėsnis’ pasižymi ir labai aptakia koncepcija, vis dėlto veikia kaip strategiškai motyvuotas kūrybiškas dialogas. Pavieniai autorių pristatymai ir žanrinės grupinės parodėlės dažniau panašesnės į draugišką pa-plekšnojimą per petį nei į visaverčius meninius disputus.
