Menui kilniajam giedosime šlovę: S.Šimkaus konservatorijos 90-mečiui

Menui kilniajam giedosime šlovę: S.Šimkaus konservatorijos 90-mečiui

 

 

 

Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijai rugsėjo 30-ąją sukako 90 metų. Be to, šiemet sukanka 20 metų, kai šiai vienai seniausių technikumu, aukštesniąja muzikos mokykla vadintai Lietuvos muzikinio ugdymo įstaigų buvo grąžintas istorinis konservatorijos vardas.

Laima Sugintienė

Šias sukaktis mokykla ketina paminėti išskirtiniu, unikaliu renginiu. Jo programa norima priminti ne tik Klaipėdos, bet ir visos Lietuvos muzikinei kultūrai reikšmingus faktus. S.Šimkus puikiai suprato, kad „mūsų kultūrinė ateitis (…) priklausys nuo to, ar pajėgsime plačia visuomenės minia išsiristi iš siauro rato miesčioniškų reikaliukų ir cackų į orbitą europietiškos, plačiąja to žodžio prasme gilios dvasios ir muzikos sritį“.

Koncerte – istorinis repertuaras

Tad 1925 m. gegužę įvykęs pirmasis iš konservatorijos bendruomenės sudaryto simfoninio orkestro koncertas, kurio programoje tarp kitų opusų skambėjo ir M.K.Čiurlionio simfoninė poema „Miške“, yra ir lietuviško simfoninio orkestro gimimo diena. O praėjus vos penkeriems metams po mokyklos įsteigimo konservatorijos bendruomenė susitelkė Ch.Gounod operos „Faustas“ pastatymui. Ir tai padarė per tris mėnesius! Jubiliejinio koncerto programa atlieps turtingą mokyklos istoriją: skambės minėtoji poema ir „Fausto” fragmentai.

Abu kartus anuomet miestiečiai buvo pakviesti į tuometę Šaulių salę, kuri, talpinusi 800 klausytojų, buvo sausakimša. Todėl 2014 m. sausio 7 d. būtent šioje miestui istoriškai svarbioje meninėje erdvėje – dabar Klaipėdos koncertų salėje – ir įvyks jubiliejinis renginys „Menui kilniajam mes giedame šlovę“.

Įkūrėjo tradicijos gyvos

Į jungtinį simfoninį orkestrą ir mišrų chorą susiburs įvairių kartų konservatorijos absolventai, pedagogai ir mokiniai, Klaipėdos kamerinis orkestras, kurio didelė dalis taip pat yra arba absolventai, arba pedagogai (meno vadovas Mindaugas Bačkus, chormeisterė Jolanta Vyšniauskienė). Dalyvaus solistai Sigutė Stonytė (sopranas), Viktoras Gerasimovas (sopraninas), Kęstutis Alčiauskis (tenoras), Mindaugas Rojus (tenoras / baritonas), Almas Švilpa (bosas, Lietuva–Vokietija), diriguos Stasys Domarkas ir Tomas Ambrozaitis.

Ypač džiugina, kad visi jie entuziastingai palaikė idėją, noriai sutiko dalyvauti, nors kai kam teks atvykti net tik iš Vilniaus, bet ir iš užsienio. Tai dar vienas įrodymas, kad konservatorijos įkūrėjo dvasia gyva. Juk tai jis į dėstytojų sutartis įtraukdavo reikalavimą apie privalomą grojimą koncertuose, o jo mokiniai, nuvykę dirbti į Kauną, graužėsi, kad gauna algą, o darbo… nėra.

Jubiliejai – proga prisiminti savo šaknis, apžvelgti nuveiktus darbus, brėžti gaires ateičiai. Apie muziko kelią, pašaukimą mintimis dalijosi šventinio koncerto solistai ir dirigentai.

S.Domarkas neteko… garbanos

Baigęs dirigavimo specialybę Sankt Peterburgo konservatorijoje, beveik pusė amžiaus muzikoje, didžioji dalis dirbant muzikiniame teatre – būtent tiek metų šiam efemeriškam menui paskyrė klaipėdiečiams puikiai pažįstamas maestro S.Domarkas. Savo jaunystės mieste dirigentas išgyveno kūrybinį pakilimą, savotišką renesansą: nuo 1993 m. jis buvo Klaipėdos muzikinio teatro (KVMT) vyriausiasis dirigentas, tais pačiais metais subūrė Mažosios Lietuvos simfoninį orkestrą, kurio parengtos programos labai praturtino uostamiesčio muzikinę panoramą. Nuo 1995-ųjų menininkas vadovavo KVMT.

S.Domarko iniciatyva KVMT nuo 1998 m. rengia tarptautinį operos ir simfoninės muzikos festivalį „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“, kasmet vykstantį Klaipėdoje, Palangoje, Nidoje, Juodkrantėje, Plungėje, Kretingoje ir Karaliaučiuje.

Jis tapo viena žinomiausių uostamiesčio kultūros ir meno asmenybių, jo nuopelnai įvertinti Klaipėdos kultūros magistro žiedu.

S.Domarko kūrybinėje biografijoje – per 40 scenos veikalų pastatymų, daug originalių simfoninių programų. Ypatingą dėmesį maestro visada skyrė lietuviškų kūrinių ir jų autorių propagavimui. 1997 m. Klaipėdoje įvyko pirmojo nacionalinio veikalo nepriklausomoje Lietuvoje – Giedriaus Kuprevičiaus operos „Prūsai“ premjera, jis inicijavo ir A.Žigaitytės operą „Žilvinas ir Eglė“, tai buvo pirmoji nacionalinė Lietuvos opera, parodyta užsienyje – Lenkijoje.

Šiuo metu jis yra Plungėje vykstančio tarptautinio Mykolo Oginskio festivalio meno vadovas. Plungė jam suteikė miesto garbės piliečio vardą.

Šiltai ir su meile dirigentas prisimena savo jaunystės uostamiestį, kur suspėdavo ir į tautinių šokių ratelį, krepšinio treniruotes, ir į matematikų olimpiadą, kur pirmosios meilės vedžiotos po kapines – muzikos mokykla buvo šalia dabartinio Skulptūrų parko. Kur, nusižiūrėjus į klarnetą pūtusį brolį Juozą, pučiant obojų, prasidėjo jo paties ilga muzikos pažinimo kelionė. Kadangi broliai buvo panašūs, direktorius J.Karosas liepė nusikirpti garbaną… Jam teko laimė mokytis legendinio mokytojo Kazimiero Biliūno klasėje. Šis visus mokinius labai globojo, visiems darė liežuvėlius, kviesdavo namo pietauti… Didelį įspūdį paliko teorinių dalykų mokytojas Bronius Šiaučiulis. Labai ryškiai prisimena pirmuosius koncertus, jų vykdavę labai daug, pamena A.Livontą griežiant. Baigęs tik tris kursus, vėl paskui brolį išvyko mokytis į Vilnių. Su tuo susijusi kriminalinė istorija, mat prisimelavo, esą atestatą užmiršo… Gana greitai supratęs, kad nebus obojininkas, vis labiau ėmė domėtis dirigavimu. O norint įstoti į tuometę Leningrado konservatoriją, reikėjo ypač daug teorinių žinių, jis gi nebuvęs nei solfedžio, nei harmonijos asas.

Tačiau S.Domarkui pavyko. Vienas pirmųjų įžvelgęs jame dirigentą buvo Jonas Aleksa, apie debiutinį koncertą rašęs, kad „dirigentų šeimos nariu tapo tikras profesionalas“.

„Tie, kurie paklysta ir muziką pasirenka atsitiktinai, geriau būtų, kad mestų. Talentas pats nedirba, reikia labai daug dirbti pačiam. Jei tai tik amatas – tokių žmonių muzika nemėgsta. Didelė laimė bendrauti su muzika. Tai labai svarbu suvokti tame amžiaus tarpsnyje, kai mokomasi konservatorijoje. Tuomet dažniausiai ir įvyksta persilaužimas, paklojami profesinio kelio pamatai“, – dėstė jubiliejiniame koncerte operos „Faustas“, kurią yra dirigavęs ne tik Kaune, bet ir Minske, fragmentus diriguosiantis maestro S.Domarkas.

T.Ambrozaitis surado save

Būtent pas J.Aleksą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje LMTA simfoninio dirigavimo mokėsi T.Ambrozaitis, prie dirigento pulto stosiantis pakaitomis su S.Domarku.

O į konservatoriją jis įstojo po septynerių metų, praleistų J.Kačinsko muzikos mokyklos berniukų ir jaunuolių chore „Gintarėlis“, kurio meno vadovas šiuo metu yra jis pats. Mat jo mokytojai – Pet-ras Mikutis ir šviesaus atminimo Juozas Kubilius manė, kad iš Tomo gali išeiti muzikantas. Išėjo. Šiandien jaunas dirigentas, gyvenantis tarp Klaipėdos ir Šiaulių, sukasi be poilsio dienų, sunku spėti sekti jo itin plačią veiklą. Ką tik įvyko įspūdingas „Gintarėlio“ 50-mečiui skirtas koncertas, o dirigentas jau repetuoja „Polifonijos“ veiklos 40-mečio programą. Jau porą metų jis energingai vadovauja šiam Šiaulių valstybiniam kameriniam chorui. Per trumpą laiką su „Polifonija“ Tomas spėjo paruošti daug įspūdingų koncertinių programų, atliko stambių formų chorinių drobių. Tai S.Rachmaninovo „Šv. Jono Auksaburnio Liturgija“, V.Juozapaičio oratorija „Mažvydas“, J.Haydno „Metų laikai“, J.Brahmso „Vokiškas requiem“, W.A.Mozarto Requiem, J.Rutter „Magnificat“, „Gloria“ ir „Requiem”, G.Sviridovo „Vainikas Puškinui“ ir kita.

Baigęs konservatorijos Chorinio dirigavimo skyrių (dėst. A.Purlienės klasė), mokslus tęsė LMTA, kur įveikė aspirantūros studijas. „Įtaką mano karjerai konservatorija, be abejo, padarė. Kai kurie joje dirbantys pedagogai yra savo profesijos, savo darbo fanatikai. Tuo laiku mokykloje dirbo dideli žmonės, autoritetai, savo pedagoginį darbą sujungdami su praktika scenoje. Džiaugiuosi, kad besimokydamas šioje mokykloje galėjau praktiškai pajusti, kas yra choras, prisiliesti prie jo. Esu dėkingas pedagogams už kantrybę ir „sudegintus“ nervus ruošiant mane tam keliui, kuriuo tai lengviau, tai sudėtingiau šiandien žingsniuoju. Jaunimui linkiu noro kurti, noro gyventi, kantrybės siekti ir pasiekti. Ir visą savo gyvenimą išlikti dėkingiems bei visada prisiminti mokytojus, kurie jums, mielieji, atidavė dalelę savęs, negailėdami nei laiko, nei jėgų, nei savo sveikatos“, – linkėjo T.Ambrozaitis.

S.Stonytė: buvau puikiai paruošta

Nacionalinės premijos ir „Kristoforo“ laureatė, Lietuvos operos bičiulių draugijos apdovanota Kipro statulėle, klaipėdietė S.Stonytė – viena žymiausių Lietuvos operos solisčių. Ne kartą kalbėta apie jos itin įtaigiai atliktus vaidmenis, išgirta vokalinė ir aktorinė kultūra, išnagrinėtas nepaprasta valia ir žmogiškumu paženklintas charakteris. Tarp jos sukurtų vaidmenų bene visos pagrindinės soprano repertuaro partijos: Violetta, Abigaille, Amelia, Aida, Ledi Macbeth, Leonora, Tosca, Margarita, Elisabeth, Senta, Liza ir Tatjana, Salomėja, naujausi įspūdingi jos vaidmenys Grafienė ir Dezdemona bei daugelis kitų. Vieno pokalbio metu ji paatviravo: „Kaip solistė, operos dainininkė išeisiu išdidi. Išeisiu su pagrindiniu vaidmeniu. Ir gerai sudainuotu. Galvojau, kad tai bus Grafienė. Tačiau teatro vadovybė vis skatina likti. Visada buvau solistė, kuri neprašė vaidmenų, o rinkosi iš siūlomų. Šiuo metu iš sopranų esu vyriausia, sakau – tegu jaunesni dainuoja… Tačiau vis esu kviečiama“. Ir štai – Dezdemona: „Mes esame Nekrošiaus pateptieji“, – sakė dainininkė, kuriai buvo įteiktas Auksinis scenos kryžius „Už muzikinį intelektą ir klasikinio vokalo grožį“. Taikliau nepasakysi. Tai apibūdina visko, ko ji imasi, esmę.

O kur dar stambių formų koncertinis repertuaras, kuris apima kūrinius nuo J.S.Bacho iki A.Schönbergo, kameriniai vokaliniai kūriniai – su savo vyru pianistu J.Karnavičiumi solistė atliko ne vieną įsimintiną programą (R.Schumanno „Moters meilė ir gyvenimas“, O.Messiaeno „Poemos Mi“, R.Strausso ir S.Rachmaninovo dainos bei romansai).

S.Stonytė koncertavo Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Nyderlanduose, Ispanijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Rusijoje, Estijoje, Latvijoje, Danijoje, Švedijoje, Suomijoje, Japonijoje, Taivanyje, JAV.

Tačiau plačiajai visuomenei profesorė labiausiai žinoma kaip populiarių LTV projektų „Triumfo arka“ ir „Auksinis balsas“ vertinimo komisijų narė, kurios santūrūs, profesionalūs, geranoriški ir itin korektiški komentarai turėtų būti gyvas priekaištas pigaus populiarumo besivaikantiems kolegoms…

Du dešimtmečius solistė dėsto dainavimo specialybę LMTA. „Dėstytojas privalo būti autoritetas, jis turi būti kūrybingas, išprotėjęs, egzaltuotas. Jis turi prisiimti daugiau atsakomybės“, – teigė žymusis sopranas.

Visada džiugu, kai dainininkė atvysta į miestą, menantį jos pirmuosius muzikinius žingsnius. Ji baigė Nijolės Mameniškienės dainavimo klasę, būtent ši dėstytoja padarė didžiausią įtaką, kaip prisipažino solistė. O į konservatoriją ji pateko labai netikėtai –mokyklos draugė patarė jai stoti į dainavimą, nes girdėdavo, kaip ji chore garsiai dainuodavo… „Labai aukštai vertinu šią ugdymo įstaigą, – sakė dainininkė. – Didžiuojuosi, kad čia mokiausi, buvau puikiai paruošta. Galėjau konkuruoti su tais, kurie Vilniuje studijavo parengiamajame skyriuje, o kartais juos ir pranokdavau. Visapusiškai geras paruošimas, taip pat ir teorinis. Tiesa, mokiausi ketverius metus. Ir šiandien per stojamuosius į LMTA „šimkiukai“ vertinami aukščiausiais balais. Kiekvieną jauną žmogų, kuris pasirinko muziko kelią, labai gerbiu, nes jis sieks dvasinių ir profesinių aukštumų, pasiaukojamai dirbdamas visą savo gyvenimą.“

90-mečio koncerte solistė atliks populiariąją Margaritos ariją su perlais, dainuos ansambliuose.

V.Gerasimovas išmoko disciplinos

V.Gerasimovas, unikalaus, vienintelio Lietuvoje balso savininkas, taip pat yra klaipėdietis, dainavimo mokytis pradėjęs prof. S.Stonytės klasėje. „Daug semiuosi žinių iš koncertų su dėstytoja. Apima nuostabus jausmas, kai dainuojame duetu. Aukščiau visko yra pojūtis „čia ir dabar“, – pasakojo Viktoras.

Mokydamasis J.Kačinsko muzikos mokykloje, jis dainavo chore „Gintarėlis“ ir grojo fortepijonu, kurį vėliau studijavo S.Šimkaus konservatorijoje. „Apie „šimkinę“ teko daug girdėti besimokant muzikos mokykloje, todėl tuomet man tai buvo didelė svajonė, kurios atkakliai siekiau, – prisiminė dainininkas. – Visas gyvenimas sukosi apie muziką, buvau muzikos mokyklos septintoje klasėje ir troškau naujos patirties bei tobulėjimo. Sunkiai įsivaizdavau, jog šio meno pažinimas baigus mokyklą gali nutrūkti. Mokykloje buvau savotiškas, klasėje tokių nebuvo, todėl dažnai likdavau nesuprastas. Labai džiaugiuosi, jog yra tokia mokykla, kur galėjau mokytis taip, kaip norėjau, drauge su bendraminčiais, neapleisdamas ir bendrojo lavinimo. Bet kokios srities menininkui pirmiausia, mano įsitikinimu, reikalinga disciplina, kurią čia ir suvokiau. Atsakomybė – čia visada buvo aiškūs tikslai, kam ir kada turėjau pasiruošti. Man rūpėjo kokybė. Tekdavo nuolat išbandyti save konkursuose, seminaruose arba bendradarbiaujant su kitais muzikantais, taip galėjau įvertinti savo ribas ir duoti sau naujos inspiracijos tobulėjimui.“ Anot V.Gerasimovo, visi buvę dėstytojai prisidėjo prie jo „muzikinės skrynios“, o iš jų labiausiai – jo specialybės dėstytoja Biruta Vaišienė – ji iki šiol jam svarbi asmenybė ir gyvenimo mokytoja. O pati linksmiausia ir tarsi tau lygi visada likdavo dėstytoja Skaistė Čilinskaitė.

Sparčiai šiuo metu kyla jo karjera: Viktoro unikalus balsas skambėjo madrigalinėse operose, pažo vaidmeniu jis debiutavo KVMT C.Monteverdi operoje „Pompėjos karūnavimas“, o LMTA Operos studijoje parengė palankių spaudos atsiliepimų sulaukusį vaidmenį G.F.Händelio operoje „Kserksas“. V.Gerasimovas sukūrė vaidmenis Ch.W.Glucko operoje „Orfėjas ir Euridikė“, W.A.Mozarto „Figaro vedybose“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT), G.F.Händelio operoje „Acis ir Galatėja“ (Tytuvėnų festivalis). Šiuo metu jis dalyvauja Šv. Kristoforo kamerinio orkestro 20-mečiui skirtame koncertų cikle „Barocco Divertimento“, kuris vyks ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Viktoras yra ir istoriškai reikšmingo įvykio dalyvis – dainuoja Portugalijoje rastoje João de Sousa Carvalho operoje „Everardas II Lietuvos karalius“. Taip pat rengia Lietuvoje nestatytos G.F.Händelio oratorijos „Prisikėlimas“ sudėtingą Angelo partiją 2014 m. kovo mėnesį steigiamo Baroko operos teatro atidarymui.

Naujausias įspūdingas jo darbas – Margaritos vaidmuo Ch.Gounod operoje „Faustas“ (Baltijos kamerinis operos teatras), o jubiliejiniame koncerte jis persikūnys į kitą personažą – taps Zybeliu.

Į darbų verpetą įsisukęs solistas džiaugiasi save atradęs ir pataria šį kelią rinktis tik tuomet, „kai be jo gyventi negalite“. „Priešingu atveju vėliau kankinsitės. Atsiverkite savo dėstytojui ir juo pasitikėkite – tai jūsų turtas. Tai jūsų akys ir ausys, kurios pasakys ne tai, ką norite girdėti, bet svarbiausią dalyką – tiesą. Daug dirbkite, darykite viską, ką galite, kad taptumėte geresniu menininku“, – patarė V.Gerasimovas.

A.Švilpai padėjo atsitiktinumas

Dėl didelio užimtumo jau beveik du dešimtmečius Vokietijoje, šalyje, kurioje yra maždaug 80 operos teatrų, gyvenantis A.Švilpa gimtajame mieste retas svečias. Ir šįkart surasti datą įtemptame solisto grafike nebuvo lengva – ką tik jis dalyvavo R.Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ premjeroje Sankt Galeno teatre Šveicarijoje, kur ją dirigavo M.Pitrėnas. Šio kompozitoriaus muzika yra vadinama operos Everestu, į kurį Almas sėkmingai kopia. Beje, būtent Olando monologas tapo koncerto kulminacija, kai žymusis bosas prieš penkerius metus, po studijų S.Šimkaus konservatorijoje, dėstytojo Vytauto Kliukinsko klasėje, baigęs mokslus Vilniuje (ten prisipažįsta pirmą kartą rimtai susidūręs su operiniu dainavimu, studijuodamas pas prof. V.Prudnikovą) ir Ciuriche, grįžo į Klaipėdą. Tuomet, 2008-aisiais, tarptautiniame muzikos festivalyje „Sugrįžimai“, Almą jo pedagogai, moksladraugiai ir giminės Klaipėdoje išgirdo pirmą kartą. Nuolat įvairiuose Vokietijos teatruose pagrindines boso partijas atliekantis solistas įtikinamai pademonstravo savo aukščiausią meistriškumą. Interpretuodamas W.A.Mozarto operų „Figaro vedybos“ ir „Don Žuanas“ arijas, atlikėjas pakerėjo puikia technika, nepaprastais artistiniais gabumais, dinamiškumu, judrumu, paslankumu bei raiškia artikuliacija (sunku patikėti, kad kažkada atlikėjas dėl to turėjo rimtų problemų). Žavėjo dainininko gebėjimas akimirksniu persikūnyti – kokie gi kontrastingi M.Glinkos Farlafo rondo iš „Ruslano ir Liudmilos“ (šį vaid-

menį jis efektingai atliko 2011 m. iškilmingai atidarant rekonstruotą Maskvos Didįjį teatrą) ir skausmingai dramatiškas Boriso monologas iš M.Musorgskio operos „Borisas Godunovas“!.. Džiaugėmės galėdami jį išgirsti 2009 m. festivalyje „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“, kuriam solistas parengė net dvi programas – „Auksinės boso arijos“ ir „Su Wagneriu pas Thomą Manną“, po metų jis dar kartą grįžo į KVMT. Prestižinio Vilniaus festivalio 2012 m. atradimu spauda pripažino būtent A.Švilpą, kuris koncerte „Septyni persikūnijimai. Almo Švilpos rečitalis“ vėl pribloškė klausytojus savo balso galimybėmis ir persikūnijimo talentu. „Šimkiukų“ tandemas“ (pianistė Audronė Juozauskaitė taip pat yra Klaipėdos konservatorijos ugdytinė) atliko aukštojo vokalinio pilotažo reikalaujančią programą. O 2013 m. A.Švilpa dalyvavo R.Wagnerio savaitėje LNOBT.

Pirmasis jo vaidmuo profesionalioje scenoje (LNOBT) buvo Bazilijus G.Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“. Nuo 1996-ųjų Almas yra Eseno muzikinio teatro solistas (beje, dar viena „šimkiukė“ – Lietuvos operos primadona Sandra Janušaitė su Eseno „Aalto“ operos teatru šiemet pasirašė kontraktą dviem sezonams), operose atlieka pagrindines boso partijas. Yra sukūręs daugelį boso vaidmenų (Mefistofelis, Don Bazilijus, Figaras, Kunigaikštis Igoris, Eskamiljas, Zacharijas, Don Pizaras, Jonas Krikštytojas ir kt.), o pastaruoju metu vis aktyviau atlieka R.Wagnerio operų partijas.

Solistas taip pat yra dainavęs garsiajame Zalcburgo festivalyje, pagrindinėse Miuncheno, Berlyno, Dresdeno, Štutgarto, Vienos ir kitų miestų operos scenose. A.Švilpa dirbo su garsiais dirigentais – Danieliu Barenboimu, Kentu Naganu, Vladimiru Jurovskiu, Aleksandru Vedernikovu.

J.Karoso muzikos mokykloje baigęs akordeono klasę, Almas tik atsitiktinumo dėka įstojo į dainavimą: atnešęs dokumentus į priėmimo komisiją, ten sutiko tuometį Dainavimo skyriaus vedėją ir… apsisprendė būti dainininku. „Taip V.Kliukinskas tapo pirmuoju dainavimo mokytoju. Labai didelę įtaką mano muzikiniam vystymuisi turėjo ir kiti dėstytojai: tai vokalinio ansamblio discipliną dėsčiusi Ona Glinskaitė, harmonijos dėstytoja Rita Narušytė ir kiti pedagogai“, – sakė vienas pirmųjų užsienyje karjeros aukštumų pasiekęs „šimkiukas“. O muziko kelią besirenkančiam jaunimui jis linkėjo būti stropiems, ryžtingai bei kantriai siekti savo užsibrėžto tikslo.

Jubiliejiniame koncerte A.Švilpa atliks populiariuosius Mefistofelio kupletus bei serenadą iš Ch.Gounod „Fausto“. Vokiečių muzikos kritikas U.Hauke rašė: „Švilpos asmenyje matau absoliučiai „dievišką“ Mefistofelį – didingą savo balsu ir stotu, nepriklausomu nuo savo balso ir artistinių galimybių“.

K.Alčiauskis iš pradžių grojo

„Šimkinė“ mano gyvenime atsirado 1986 metais, kai, grojęs trimitu, įstojau į birbynės specialybę. Ši šauni mokymo įstaiga suteikė man puikų išsilavinimą, davė nuostabių žinių, padėjo suvokti, koks nuostabus menas yra muzika… Čia sutikau tikrai daug nuostabių žmonių, kurie savo šiluma, žiniomis tiesė ranką dar neapsiplunksnavusiam jaunajam menininkui. Didelis ačiū mano specialybės dėstytojui Sigitui Kusui, auklėtojai Zitai Stankūnaitei ir dar daugeliui kitų… Jaunuoliai, džiaukitės muzika ir gyvenimu, būkite laisvi ir niekada nebijokite klysti – tik tada būsite tikri menininkai“, – kalbėjo buvęs Lietuvos legendinio tenoro Virgilijaus Noreikos studentas, šiandien gerai žinomas tenoras K.Alčiauskis.

Jis per savo muzikinę karjerą sukūrė įsimintinų vaidmenų LNOBT, Kauno ir Klaipėdos muzikiniuose teatruose, yra dažnas svečias Estijos nacionalinio operos teatro scenoje. Dainininko repertuare – Daktaras Abrenuncio, Pongo, Remendado, Gastonas, Goro, Tamino, Pedrillio ir kiti vaidmenys. Muzikos kritikė Beata Leščinska apie Kęstučio vaid-menis Kauno muzikiniame teatre rašė: „Puikus K.Alčiauskio kuriamas Karamelo vaidmuo J.Strausso „Nakties Venecijoje“ – spalvingas, įdomus; visuomet žavi ir solisto balsas, turintis, sakyčiau, prigimtinio lyrinio tenoro spalvų“. Kritikė išskyrė ir jo Tebaldą Ch.Gounod operoje „Romeo ir Džuljeta“.

Solistas dažnai kviečiamas atlikti tenoro partijas stambiuose oratorinio žanro kūriniuose. Vienas naujausių darbų – V.Juozapaičio oratorija „Mažvydas“, o už Evangelisto partiją J.S.Bacho „Pasijoje pagal Joną“ 2008 m. atlikėjui įteiktas Auksinis scenos kryžius. Šią partiją jis jau yra dainavęs bene dešimt kartų, ir ji dažniausiai pripažįstama šio didingo kūrinio kulminacija.

V.Noreikos ugdytinis yra sukaupęs ir didelį kamerinės muzikos repertuarą. Solistas kviečiamas koncertuoti tarptautiniuose festivaliuose, gastroliavo JAV, Olandijoje, Vokietijoje, Liuksemburge, Belgijoje, Šveicarijoje, Rumunijoje.

Už įsimintinus vaidmenis bei partijas K.Alčiauskis buvo dukart apdovanotas Kauno „Fortūnos“ premija, o 2007 m. jam įteiktas LNOBT apdovanojimas „Operos Švyturys“ metų solisto nominacijoje.

Jubiliejiniame vakare buvęs birbynininkas persikūnys į velniui sielą pardavusį ir jaunystę atgavusį daktarą Faustą.

M.Rojus: myliu, gerbiu, prisimenu

Artistiškas ir išvaizdus M.Rojus niekada nesiskundė publikos dėmesio ir meilės stoka, o po 2009 m. LTV projekto „Triumfo arka“ jo populiarumas dar labiau išaugo.

Pagrindines partijas atliekantis KVMT tenoras / baritonas sakė, kad į konservatoriją, matyt, atkeliavo Dievulio vedamas, nes vidurinėje mokykloje tikrai nebuvo suplanavęs, kad taps operos solistu. Ir vos tik įžengęs suprato, kad tai tikrai ta dvasia mokyklos, kuri pakerės ir ilgam užvaldys. „Myliu… Gerbiu … Atsimenu…“ – kažkodėl būtent tie žodžiai šauna į galvą išgirdus „Šimkinė“. Nuostabių, šiltų, teisingų pedagogų čia sutikau. Jums didžiulis AČIŪ, o labiausiai esu dėkingas savo vokalo dėstytojai Valerijai Balsytei už klasikinio dainavimo sampratą“, – pabrėžė M.Rojus.

Dainavęs daugelį pagrindinių partijų (Oneginas, Solistas, Žermonas, Markizas Aristidas de Fobla, Kunigaikštis Ipshaimas Gindelbachas, Džekas, Pelėjas, Herstvudas) artistas sukaupė ir nemažą lietuviško repertuaro fondą. Minėtini Juozelis G.Kuprevičiaus „Veronikoje“, Pjeras J.Gaižausko „Buratine“, Brolis V.Bartulio „Aušrinėje“, Žmogus su karve V.Konstantinovo „Ką senelis padarys, viskas bus gerai“ ir kiti. Šiemet jų sąrašą solistas papildė Belkorės vaidmeniu G.Donizetti „Meilės eliksyre“.

„Mielas jaunime, tikėk savimi, tikėk dėstytojais ir niekados nepaliauk svajoti“, – linkėjo solistas, laukiantis išsipildant svajonės sudainuoti LNOBT.

M.Rojus jungtiniame projekte atliks lyriškąją, santūriąją Margaritos brolio Valentino kavatiną.

P.S. Dar neparašytas toks kūrinys, kuriame Klaipėdos konservatorija galėtų parodyti visus savo absolventus. O būtent tokia dedikacija pasirinkta šiai garbingai sukakčiai. Tad jos skyrių atstovai jau kuris laikas rengia „palydovinius“ koncertus. Vienas pirmųjų suskubo birbynininkas Vytautas Zelenis, pakvietęs į įspūdingą liaudiškos muzikos šventę. Jau įvyko Fortepijono skyriaus absolventų koncertas, kuriame skambino skirtingų kartų pianistai, baigę konservatoriją per pastaruosius 25 metus. „Muzikinę puokštę“ įteikė dabartiniai KU Menų fakulteto studentai ir dėstytojai, muzikavo įvairių skyrių pedagogai…

Jubiliejinio koncerto programoje skambės ir neoficialus konservatorijos himnas – S.Šimkaus „Lietuviais esame mes gimę“. Būtų šaunu, kad ir publika jį giedotų drauge.

by admin