„Metų horizontuose“ – paveikslų šnabždesys

„Metų horizontuose“ – paveikslų šnabždesys

S.Staniūno „Vakaro saulė“. R.Jurgelio „Žiūrintys į geltoną debesį“. A.Berdenkovo „Šokis“.

Goda Giedraitytė

Balto purumo sniego kopose sušmėžuoja „Metų horizontai“. Kasmetis Baroti galerijos projektas atiduoda duoklę metų kūrybiškumui, įkvėpimui, mūzai – tiems elementams, kurie verčia paimti pieštuką, teptuką, fotoaparatą, o gal gabalėlį molio, medžio ir kurti naują vizualinį šedevrą. Tylus ir sunkus darbas, ne visada palydimas aplodismentų lietaus ar įvertinimų, bet toks reikalingas tobulėjimui, vertybių puoselėjimui, pažinimui, nematomo stebuklo atvėrimui.

Vilniaus ir Klaipėdos flangai – greta

Gal todėl ir pati paroda kasmet įgyja vis kitokį atspalvį, nuotaiką, subrandina naujus vardus ir prisimena senuosius. Jaukus susibūrimas: žiūrovų, galeristų, menininkų, jų kūrinių. Šurmulys tik per atidarymą. Paskui – tylus darbų šnabždėjimasis, kurį girdi tik išrinktieji. Šiųmetinis sambrūzdis gana įdomus, įvairialypis tiek menininkų stilistika, darbų turinio charakteriu, tiek ir kartų atotrūkiu, laikmačio bei geografijos perspektyvomis. Greta tapybos klasiko Algirdo Petrulio – patys jauniausi. Greta vilniečių (Sigito Staniūno, Arūno Žilio, Aliaus Berdenkovo, Dovilės Norkutės ir kitų) – Klaipėdos flangas (Danas Andriulionis, Virginijus Viningas, Rytas Jurgelis, Andrius Miežis). Greta abstraktaus ekspresionizmo (Linas Liandzbergis, Rytas Jurgelis) – impresionistinis siurrealizmas (Algis Griškevičius) ar Virginijaus Viningo plėtojama Londono tapybos mokyklos ekspresija. Ir vis dėlto – jokios eklektikos, neskanaus susigretinimo. Priešingai, būdami greta autoriai vienas kitą papildo, atskleidžia dar neregėtus žvilgsnio rakursus ir matymo bei interpretacijos galimybes.

Dminuoja siužetas

D.Norkutės „Einu ieškoti“. A.Griškevičiaus „Įelektrintas pavasaris“ ir „Ilgesio zonoje“. V.Viningo „Modelis I, II“.

Parodoje dominuoja siužetinė, figūratyvioji dailė. Abstrakčioji linija negausi. Tai atspindi ir pasaulines dailės tendencijas: grįžimą prie žmogaus ir gamtos temų sklaidos, profesionalaus piešinio ir tapybos amato meistrystės. Dailės klasikams parodoje atstovauja A. Petrulis. Riebi aliejinė tapyba, pritemdytas koloritas, kurį kur ne kur perskrodžia vitražiniai spalvų lopinėliai, ir glotnus, potėpių nesuaižytas paviršius – mena geriausias lietuvių tapybos tradicijas. Klasikinę tapybos manierą puoselėja ir S. Staniūnas, tačiau darbų turiniu, charakteriu, netipiška Lietuvai koloristika ją transformuoja, modernizuoja. Apskritai Staniūno drobės dvelkia Lotynų Amerikos ar Afrikos egzotika, mistika, sultingumu, svoriu. Tai lemia ir makabriškas vizualinio fono deformacijas: moterų figūras autorius keičia gėlių žiedų gracijomis, o audringą jūrą paverčia geltono vandens srautu. Būdinga menininkui simbolika atsiveria ir įcentruotoje kompozicijoje, kuri dažnai perskrodžiama saulėlydžio, upės ar miško takoskyros nurodo į dviejų pasaulių, pusių, sprendimų galimybę.

Simbolika jiems svarbi

Simbolika svarbi ir A.Griškevičiui. Urbanizuoti jo peizažai – tai susvetimėjusio šiuolaikinio pasaulio metaforos, „metafizinis miesto bei kultūros gyvenimo matmuo, atminties bei praeities apsauga“ (A.Čepauskaitė). Kiek saldus koloritas (neretai vyrauja besileidžiančios saulės rausvis), vandens telkinys priešakiniame plane ar tradicinis klasikų peizažo motyvas su laiptais, baltu suoleliu ir medžių alėja – tai vis prarastojo rojaus, kurį šiandien supa elektros stulpai ir neatpažinti skraidantys objektai, reminiscencijos. Tvarkingas, kiek impresionistinis A.Griškevičiaus potėpis bei siurrealistiniai formos ieškojimai būdingi ir A.Žiliui. Antropomorfinės jo figūros moters veidu, su sraigės „Kelionė“ ar augalo šakomis apsivijusiu kūnu „Solo“ – tiesioginės sąsajos su simbolistų kūryba, kur kūnas tik įkūnija idėją, esančią anapus. Ironiška sraigės kelionė, bet vis dėlto…

Ekspresijos proveržiai

D.Andriulionio „Quo vadis“. L.Liandzbergio „Nesibaigiantys pašnekesiai apie jūrą I“.

Žmogus – pagrindinis V. Viningo diptiko „Modelis I, II“ herojus. Ekspresyvi, autoriaus pamėgta tapybos maniera, išsiskirianti sodriais dažo nutekėjimais bei nuvarvėjimais, leidžia tiesiog mėgautis potėpio plastika. Tam netrukdo nei monochrominė nespalvota gama, nei profiliu ir en face pavaizduota vyro figūra. Paprasčiausias, kiek eskizinis portretas, bet kiek jame glūdinčios tapymo jėgos!

Tokios pat jėgos kupinas ir kitas, tačiau jau ne tapybos darbas – skulptūrinė A.Berdenkovo kompozicija „Šokis“. Įsitempusi sudėtingame judesyje, suglamžytu rūbu, figūra anaiptol neprimena taip būdingos medžio skulptūroms statiškos ramybės, nors ir šokio poetikos čia sunkiai įžvelgsime. Greičiau jau autorius tiesiog žaidžia su žiūrovu, siekdamas paneigti medžiagos materialumą ir atverti joje slypintį ekspresijos proveržį.

Dera harmonija ir… įžūlumas

Savita D.Norkutės tapybos kalba, neretai savo realistine plastika, viena vertus, susišaukianti su antikinio meno švara, kita vertus, – su fotografija, vaizdija žmones ir spalvas. Kolorito ir figūratyvo vientisumas, minimali kompozicija ir potėpio tekstūra kuria tą įtaigą, kuri atveria vartus į paveikslo gelmę. Veriančio raudonio drobės „Sniegutis“ gilumoje skendi merginos portretas, o priešais eksponuojamoje kompozicijoje „Einu ieškoti“ – pilkšvas monochrominis paveikslas su berniuko figūra (su tarsi per slėpynes delnais užengtomis akimis). Spalvos ir herojaus manifestacija užburia ne simbolinėmis sąšaukomis, bet ta reta, mistine romantiškos paveikslo harmonijos ir drastiško įžūlumo derme!

Žavi išraiškos ir turinio diversijomis