„Miegančių drugelių tvirtovė“ – lėtas sušalusių jausmų plazdėjimas
Sausio 13-ąją startavęs naujas režisieriaus Algimanto Puipos filmas „Miegančių drugelių tvirtovė“, sukurtas pagal to paties pavadinimo Jurgos Ivanauskaitės romaną, į kino sales jau sukvietė per 30 tūkst. kino mėgėjų. Trečią savaitę filmas laikosi kino topų viršūnėse.
Aivaras Dočkus
Trys patarimai žiūrovams
Trys patarimai prieš „Miegančių drugelių tvirtovės“ peržiūrą.
Pirmas: išvakarėse nežiūrėkite dinamiško tempo amerikiečių filmo, kuriame vienas dialogas filmuojamas iš penkių skirtingų kampų.
Antras: prisiminkite, jog kinas Lietuvos finansinių galimybių mastais – labai brangi šventė, kiekvienas dublis – laikas, o laikas – pinigai. Todėl preciziško scenų nušlifavimo tikėtis bergždžia.
Trečias: po pirmųjų 20 minučių nepaskelbkite nuosprendžio. Suteikite filmui antrąjį šansą.
Paklausę šių trijų patarimų, parsinešite namo šį bei tą apmąstymui. Jei ne apie Algimanto Puipos juostoje pasakojamą istoriją, tai apie lietuviško kino judėjimo kryptis.
Silpniausia vieta – priešistorė
400 puslapių romanas scenarijuje suguldytas be didesnių priekaištų. Svarbiausi akcentai susmaigstyti tvirtais strypais į konkretaus siužeto pagrindą. Pradžioje ir pabaigoje šiek tiek mistiškų vizijų. Pabaiga neabejotinai stipresnė ir įtaigesnė už pradžią.
Silpniausia filmo vieta – priešistorė. Partrenkta laisvo elgesio moterėlė. Jos gestai ir tekstai neįtikina, jie persisunkę teatrališku dirbtinumu. Ne buvimu, o karikatūrišku demonstravimu. Susmukimas prie ligoninės durų – absoliutus svetimkūnis. Nei komiškas, nei tragiškas. Miglotas pagrindinės herojės Monikos vyro Lino charakteris. Visi keistos transo būsenos, lyg po Larso von Triero „Melancholijos“ peržiūros. Savižudybė – lyg tarp kitko. Beveik jokios reakcijos. Todėl Janinos Lapinskaitės Monika prašoka tą magišką būtinąjį vidinio persilaužimo momentą. Nesupaisysi, kada ir kodėl joje prabunda kilniaširdiškumas. Nieko neįvyksta, o žiūrovai priversti pamatyti truputėlį kitokią heroję. Socialinė darbuotoja būtų visai įdomus ir išradingas personažas – apgailėtina ir komiška pusiau sovietinė, pusiau šiuolaikinė primityvė. Bet iki visaverčio charakterio pritrūksta drąsesnių ėjimų.
Kiekviena – su savitu charakteriu
Po to mums pristatomos trys jaunos prostitutės. Kiekviena – jau iš karto su savitu charakteriu. Čia užliūliuotas dėmesys filmui regeneruojasi.
Tačiau „Miegančių drugelių tvirtovė“ prisikelia, kai Gitana, Kristina ir Eglė persikelia į Monikos dvarą. Publikos reakcija tiksliausiai nusako, kur filmas pradeda tikrąjį savo gyvenimą. Kai pagalvoji, kiek nedaug tereikia… Poros įtikinamai ištartų taiklių juokelių. Kelių natūraliai išgyventų paprastų situacijų.
Tai, kad A.Puipa meistriškai sugeba minimaliomis priemonėmis išgauti įdomius aktorinius darbus, įrodo trijų jaunų aktorių Giedrės Giedraitytės, Elzės Gūdavičiūtės ir Miglės Polikevičiūtės stiprėjimas sulig kiekviena nauja scena. Jos jaučia tas mažas aktorines pergales, todėl didėja pasitikėjimas, atsiranda detalės. Ir mes – jau tikrame kine.
Suledėjęs lietuviškas mentalitetas
Tame kine atsiduria ir Janina Lapinskaitė. Jos tikroviškumas laipsniškai virsta rimtu koziriu. Niekur nėra pervaidinimo. Todėl Monika įtikinama, organiška ir užkalbėjusi seną lietuviško kino nuodėmę – teatrališkumą.
Tačiau yra vienas „bet“. Charakteriui pritrūksta gelmės ir emocijų lūžio taškuose. Tad visas vaidmuo išsidėsto beveik viena tonacija, kardiograma – viena linija. O žiūrovui artimiausi tie herojai, kurie sukelia virpesius. Dėl kurių išgyveni ir su kuriais susitapatini. O Monika – šaltas negandų kalnas, kuris per didžiausius viesulus nepajudinamas.
Praleistas dar vienas esminis momentas. Vytauto Balsio personažas Linas prisipažįsta turintis kitą moterį. Šimtas šauktukų. Ir kas? Nieko. Prisipažinimas nuskamba lyg žinia apie atlyginimo sumažinimą. Tarp kitko. Beveik nulis reakcijos. Nei aktorių, nei kameros. Toji pati šalta dykynė. O gal čia toks suledėjęs lietuviškas mentalitetas? Kokia čia tragedija pasaulinės krizės akivaizdoje?
Susidomėjimo jaukas užmestas
Laimė, „Miegančių drugelių tvirtovė“ vis tiek juda į priekį, susidomėjimo jaukas užmestas.
Jaunosios herojės daug kur priverčia būti joms neabejingiems. Kontaktas užmegztas ir su Monika. Tik Linas taip ir lieka miglotas. Bestuburis šešėlis. Gal dėl to ir susitikimai parodoje ar lovoje nesukelia didesnių sprogimų. Tik mažos petardos.
O Kristinos ir Monikos filmavimosi kine epizodai gana vykę, persmelkti skaudžia, pulsuojančia ironija.
Kas kita dviejų Lietuvos aktorių – grandų trumpas ir neefektyvus pasirodymas gana svarbioje scenoje. Žudikų būna įvairiausių. Ir žudikiškos išvaizdos. Ir, atvirkščiai, apgaulingai mielų. Dar būna – per vidurį. Rafinuotų. Arba intelektualių. Kažkas išduoda juose tūnantį žvėrį. Tas kažkas ir yra kino jėga. Užuominos. Neatitikimo netikėtumas. Bet čia nėra nieko. Stanislavskiškas „netikiu“.
Į standartinį lietuvišką kiną
Prie netikėjimo „Miegančių drugelių tvirtovėje“ prisideda senas lietuviško kino bruožas – statiškumas. Jaučiasi įdomiau paieškotų planų stygius. Gylis didelis, o pločio trūksta. Iš čia atsiranda lėtumas ir sąstingis. Tuomet visa įtaigumo našta perkeliama vien ant aktorių pečių. Ir susidaro ne kino, o teatro pojūtis.
Filmo pabaiga – viena iš stipriausių vietų. Vizualūs sprendimai bažnyčioje pasitvirtina 100 procentų, nugara laksto šiurpuliai, mistika ir tikrovė susiriša tvirtu raudono kaspino mazgu. Paskutinioji scena – Monika prie vairo – įtikinanti ir tinkamiausia finalui.
Po komercinio „Tado Blindos“ grįžtame į standartinį lietuvišką kiną. Su visais jo trūkumais ir privalumais. Tačiau iš „Miegančių drugelių tvirtovės“ tuščiomis neišeisite. Išsinešite keturis brandžius moteriškus aktorinius darbus. Ir liūdnai filosofiškus apmąstymus apie tai, jog yra sielų, kurių neįmanoma išgelbėti. Tad dalis A.Puipos misijos atlikta.
Naujas filmas
Šalis: Lietuva.
Premjera: 2012 m. sausio 12 d. kino centre „Forum Cinemas Vingis“.
Žanras: drama.
Trukmė: 120 min.
Rež. A.Puipa.
Prodiuseriai: Kristijonas Puipa, Uljana Kim.
Aktoriai: J.Lapinskaitė, V.Balsys, M.Polikevičiūtė, G.Giedraitytė, E.Gūdavičiūtė.
Operatorius: Viktoras Radze-
vičius.
Scenaristas: A.Puipa.
Kompanija: „Studio Uljana Kim“.
Siužetas: J.Ivanauskaitės romano „Miegančių drugelių tvirtovė” motyvais. Filmas pasakoja apie Moniką, pasiturinčią 50-metę moterį, ištekėjusią už jaunesnio vyro. Jų gyvenime viskas atrodo idealu – prabangūs apartamentai, užmiestyje stovintis dvaras, turtinga meno kolekcija, dizainerių rūbai… Tačiau nedidelė avarija, į kurią pakliūva Monika ir jos vyras Linas, apnuogina šeimoje tvyrančią įtampą bei santykių trapumą. Monika ieško paguodos labdaringoje veikloje – savo dvare moteris priglaudžia tris iš Vokietijos sugrąžintas prostitutes Gitaną, Kristiną ir Eglę. Šios šilto ir šalto ragavusios merginos parodo Monikai kitą – purvinąją, suluošintą – gyvenimo pusę. Tarp Monikos ir buvusių prostitučių užsimezga dviprasmiški, besikeičiančia meilės ir neapykantos pusiausvyra paremti santykiai. Monikai ši globa ilgainiui virsta jos gyvenimo įvykių perkainojimu. Netrukus Monika sužino, kad vyras ją palieka dėl kitos, jaunesnės, o jos globotinių likimai ima klostytis netikėta linkme.
