Miestas ir tuštuma
 |
| Scenos iš premjerinio OKT spektaklio „Miestas“ pagal J. Griškoveco pjesę (rež. S. Mykolaitis ir O. Koršunovas). Viršuje – A. Dapšys (Tėvas), apačioje – S. Mykolaitis (Sergejus). |
Gitana Gugevičiūtė
Bemąstant apie OKT Klaipėdoje rodytą spektaklį „Miestas“ pagal J. Griškoveco pjesę (rež. S. Mykolaitis ir O. Koršunovas), žurnale „Kultūros barai“ (2005, nr. 5, p. 40-41) išspausdinta A. Braškytės recenzija „Kito miesto nebūna“, kuri, būdama išsami, lėmė šio tekstuko fragmentišką pobūdį, paskatino atkreipti dėmesį į kažką galbūt šalia spektaklio…
Atsiduria „stotelėje”
J. Griškovecas tam tikrai lietuvių žiūrovų daliai gana gerai pažįstamas iš jo pasirodymų „Ribos” festivalyje Klaipėdoje, „Naujosios dramos akcijoje“ Vilniuje. Monospektakliai „Kaip aš suvalgiau šunį“, „Tuo pačiu metu“, „Dreidnautai“ aktualizavo J. Griškoveco – „naujojo Rusijos sentimentalisto“, žmogaus – teatro (aktoriaus, dramaturgo, režisieriaus), teatro bardo – mitą. Šio universalaus kūrėjo prozos ir dramaturgijos veikėjai – eiliniai, vidurinės klasės žmonės, kurie kalba apie kasdienius reikalus, svajoja; tai jų dramos ir komedijos, kylančios kasdieniame gyvenime; bandymas susipažinti su daiktų ir reiškinių esme, kurią suvokus atsiveria egzistencinės tuštumos.
Paties J. Griškoveco vaidinami spektakliai primena savotiškus performansus, siekiančius atkurti tikroviškumo jausmą ir kai kada sukuriančius hiperrealybę (N. Šatkauskienės terminas). Tuo tarpu S. Mykolaitis realybę bando universalizuoti, susisteminti, metaforizuoti: taip jo kuriamas personažas Sergejus atsiduria „stotelėje“ (joje mąsto, gyvena, konfliktuoja) – laikinumo, nestabilumo erdvėje, filosofiniame lygyje (palyginimui: Rygos dramos teatras šią pjesę pastatė tikrame daugiabučio namo bute).
„Pagerino” tekstą
 |
| J. Vilūnaitė (Tania) ir S. Mykolaitis (Sergejus) Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos iš OKT archyvo |
Viskas yra „stotelė“: ir šeima, ir darbas, ir pašnekesiai virtuvėje „prie butelaičio“. Kiekvienam pažįstamas beprasmybės pojūtis ir permainų poreikis pagrindinį spektaklio veikėją tarytum užvaldo – taip jis tampa išskirtinis. Suprasdamas, kad ir kiti supranta savo beprasmišką buvimą, Sergejus bando susivokti, kaip su tuo gyventi. Intensyviai mąstydamas tikisi ir „ieško“ – iš tikrųjų jis sėdi vienoje vietoje (ant suolelio, su kostiumu ir striuke – amžinai klajojantis žydas Ahasferas). Pakilęs nuo suolelio (pajudėjęs iš stotelės), jis miršta – Sergijų nužudo taksistas (akt. R. Saladžius), kuris pjesėje yra viso labo bambeklis, spektaklyje tapęs žudiku.
A. Braškytė teigia, kad personažas „nužudomas“ antrojo spektaklio režisieriaus – O. Koršunovo – valia ir įžvelgia, kad sprendimas galėtų būti padiktuotas tokių spektaklių praktikavimo inercijos. Tampa aišku, kodėl spektaklio pabaiga atrodo savotiškai pritempta, nederanti su pjesės lyrinėmis realistinėmis intonacijomis: režisierius O. Koršunovas eilinį kartą „pagerino“ netobulą dramaturgo tekstą.
Grasina nuoboduliu
S. Mykolaitis – režisierius ir pagrindinio vaidmens atlikėjas – neslepia žavėjimosi pjesės autoriumi, bet geba išlikti budrus: „Griškovecas yra unikumas, labai organiškas žmogus, labai švarus, artimas, labai nemeluojantis, tyras ir keistas, ir visoks. Tačiau yra vienas „bet“. Aktorystėje aš vertinu kitimą, ir sau tokius kriterijus keliu. Griškovecas – nuostabus, bet kiek ilgai? Čia yra klausimas. Pastebėjau, kad šitoj pjesėj jis pats ironizuoja savo nesugebėjimą keistis“.
Spektaklyje „Miestas“ tariamos frazės jau daug sykių girdėtos, situacijos – matytos, problemos – akcentuotos ir tai grasina nuoboduliu. Šis spektaklis – kažkoks slogutis, kažkokia būsena („sielos remontas“, restauracija), uždangstyta polietileno plėvelėmis, nutaškytomis baltais dažais (spektaklio scenografas – M. Jacovskis)… Stotelė (Sergejaus gyvenimas) irgi nubalinta kalkėmis. Visa iliustruoja laikinumą, vientisumą, sąryšingumą. Aplinka keičiasi tiek, kiek į permainas nurodo veikėjai.
S. Mykolaitis dienoraštinę pjesės formą paverčia sceniniu dienoraščiu, kurio puslapiuose šmėkščioja Sergejaus žmonos Tanios (akt. J. Vilūnaitė), Tėvo (akt. A. Dapšys), Maksimo (akt. A. Dainavičius) gyvenimai. Tania, Maksimas, Tėvas – tai personažai, pažadinantys žiūrovą iš meditatyvaus letargo, emocijas reiškiantys ir gestais, ir mimika, kitokie, t.y. gyvenantys (kad ir su sunkia beprasmybės našta). Kita vertus, jų vaidmenys gimsta tarytum „iš oro“ – tai epizodiniai veikėjai būties akimirkoje, vadinamoje spektakliu.
Įsimena atmosfera
Kurdamas vaidmenį paprasčiausiu keliu nuėjo A. Dainavičius. Jo Maksimas – tai šaržuotas neišsilavinusio, stačiokiško, prastų manierų žmogaus paveikslas. Kaip ten bebūtų, tokie vaidmenys žiūrovui patrauklūs dėl ryškumo, aktyvumo, atpažįstamumo, aiškumo. Jie – tiesioginė injekcija į žiūrovo sąmonę.
Kas kita J. Vilūnaitės vaidinama Tania – nuosekli, kasdieniška, reali ir tuo pat metu dvasinga moteris, šmėkščiojanti Segejaus pašonėje. Gal dėl pasirodymų fragmentiškumo jos vaidmens epizodai tarpusavyje nelygiaverčiai.
Panašiai nutinka ir A. Dapšio vaidinamam Tėvui: aktorius, regisi, per aukštai užsikėlė emocinę kartelę – iki savo retorikos viršūnę iliustruojančio klausimo „Ta-i-i-p?!!!“ jis nepriauga, todėl forsuoja.
Atmintyje išlieka pati spektaklio atmosfera ir neišsimušantis iš aiškių vėžių, tolygiai konstruojamas spektaklio veiksmas, virš kurio nuo pat pradžių tvyro nuojauta, kad atsitiks kažkas negera.
O kai atsitinka, – kai taksistas Sergejų nuduria, apiplėšia; kai pusiau apšviestame langelyje Tanios veidas pasakoja apie prisijaukintus daiktus; kai į stotelę atvažiuoja miniatiūrinis autobusas, – pasigendi jungiamosios grandies tarp „vykusio“ ir „įvykusio“.
Išeini nešinas tuštuma…
