Miestų draugystei – meno sklaida

Miestų draugystei – meno sklaida

Valerija Lebedeva

Vienas lauke – ne karys. Dvejų metų trukmės meno projektui jėgas sutelkę partneriai: Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras kartu su Nacionalinio šiuolaikinio meno centro Baltijos skyriumi (Kaliningradas, Rusija) ir šiuolaikinių menų centru „Laznia“ (Gdanskas, Lenkija) – siekia naujų galimybių kūrėjams ir aktyvesnio poveikio viešajam gyvenimui, kuriame šiuo metu menui skiriama ne tiek jau daug dėmesio.

Gegužės 3-iąją Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose atidaryta Kaliningrado meno panorama „Made in Kaliningrad“ – šiemet pradėto ir iki 2014-ųjų pabaigos vyksiančio tarptautinio projekto „Pažink svetimšalį: tarpusavio supratimo tarp Gdansko, Kaliningrado ir Klaipėdos gyventojų ugdymas, skatinant mainus šiuolaikinio meno ir kultūros srityje“ realusis startas su svaria ambicija pristatyti Klaipėdai geografiškai artimo, bet dėl geopolitinių ir biurokratinių aplinkybių gana tolimo Kaliningrado šiuolaikinio meno įdirbį. Vėliau laukia labiau koncentruoti, „taškiniai“ meno pristatymai.

Šį projektą remia 2007–2013 m. Lietuvos, Lenkijos, Rusijos Europos kaimynystės ir partnerystės priemonės bendradarbiavimo per sieną programa.

Istorinis įvykis

Paroda „Made in Kaliningrad“, kurioje dalyvauja 18 menininkų bei jų grupių iš Kaliningrado srities (Rusijos Federacija), organizatorių teigimu, yra pirmasis toks didelis šio regiono šiuolaikinio meno pristatymas Lietuvoje. Parodą parengusio Nacionalinio šiuolaikinio meno centro filialo direktorė Jelena Cvetajeva neslėpė, kad tai – nemenkas iššūkis. „Šis įvykis įprasmina visus 15 filialo veiklos metų“, – teigė ji.

Rinkdamasis darbus parodai, kuratorius Jevgenijus Umanskis užtruko maždaug penkis mėnesius. Jos aprėptas laikotarpis – 14 pastarųjų metų. Kuratoriaus teigimu, jis siekęs pristatyti kuo daugiau skirtingų refleksijų ir autorinių strategijų. Šiame projekte, anot J.Umanskio, yra išminties, šiuolaikinio feminizmo, filosofinių įžvalgų mirties tema, politikos, socialinės problematikos, asmeninių tragedijų ir buitinių detalių.

Sudėties požiūriu, teigė jis, buvo svarbu parodyti skirtingas Kaliningrado menininkų kartas. „Pastebėjau vieną ypatybę – daugelis jaunų autorių, nepaisydami savo jauno amžiaus, drąsiai mėgina kalbėti apie didžius reikšmingus dalykus – mirtį, laiko baigtį. Jie tai daro kur kas lengviau nei užaugusieji sovietmečiu“, – tvirtino kuratorius.

Jo teigimu, kalbėti apie Kaliningrado meną Rusijos meno kontekste vargu ar tikslinga. Žmogiškuoju požiūriu Kaliningrado gyventojai jaučiasi atitrūkę nuo didžiosios Rusijos, kurioje nemaža dalis šių dienų miesto jaunimo, kelionėms dažniau besirenkančio Europos Sąjungos valstybes, net nėra buvę. „Dėl daugelio priežasčių kaliningradiečiai neturi jausmo, kad priklausome Rusijai, nepaisydami bendrosios kalbos ir individualiai puoselėjamų žmogiškų ryšių. Kita vertus, tebemindžikuojama vietoje ir delsiama nuspręsti, kur judėti – į Rytus ar į Vakarus“, – sakė J.Umanskis.

Orus ir iniciatyvus

Parodoje pristatomų žanrų spektras – videomeno bei garso instaliacijos, objektai, fotografija ir t.t. Tradicinės akademinės mokyklos atgarsių beveik nėra, ir tai – Kaliningrado ypatybė, mat šiame mieste nėra meno krypties aukštosios arba aukštesniosios mokyklos, o dauguma kūrėjų į šią sritį ateina iš kitų profesijų ir dėl suprantamų priežasčių dažniau renkasi aktualias, funkcinio raštingumo dėka greitai įvaldomas moderniąsias medijas, kuria fotografijos bei video-meno instaliacijas.

Tačiau mieste įsikūręs Nacionalinio šiuolaikinio meno centro filialas, kartu su KKKC organizavęs šią pa-rodą, veikia labai aktyviai. Jo vadovė J.Cvetajeva, kuri ir pati parodoje dalyvauja kaip menininkė, pasakojo, jog atėjo akimirka, kai autorinės kūrybinės veiklos teko atsisakyti dėl atsakomybės už organizaciją ir jos skatinamus meno sklaidos, edukacijos procesus. Pirmasis Rusijoje šiuolaikinio meno centras Kultūros ministerijos sprendimu 1992-aisiais buvo įkurtas Maskvoje. Nuo 1995-ųjų pradėti steigti jo filialai regionuose, iš jų trečiasis atsirado Kaliningrade. „Procesą inspiravo veikla „iš apačios“ – visuose miestuose, kuriuose buvo kuriami filialai, iš tiesų būdavo veiklių žmonių, norinčių plėtoti šią sritį“, – sakė J.Cvetajeva.

Iki 2007–2008 m. filialas gaudavo reguliarų finansavimą iš Kultūros ministerijos; jo pakakdavo biuro nuomai, įrangos įsigijimui bei nedideliems atlyginimams. Užsidirbti menui komanda seniai, nuo pat įsikūrimo įprato pati ir iki šiol neapleidžia papildomo finansavimo paieškų.

„Šiuolaikinis menas kainuoja brangiai, ypač jeigu jį norima gerai pristatyti“, – mano viešnia. Šiuo požiūriu bendradarbiavimo abipus sienos programos įnašas į projektą, sudarantis 768,8 tūkst. eurų ir 88 proc. bendrosios jo vertės, tapo puikia paspirtimi. Vien Klaipėdoje jo metu bus surengtos trys didelės tarptautinės parodos, neskaičiuojant gausių jas papildysiančių renginių.

Su batų šepečiu

Vernisažo metu femme fatale stiliumi pasipuošusi Jevgenija Lapteva, menininkių grupės „Niežnyje baby“ narė, siūlė vyriškiams nuvalyti jų batus. „Kultūringas žmogus turi būti švaria avalyne, argi ne? Esu surengusi šį performansą Sankt Peterburge. Mano patirtis rodo, kad vyrai niekuomet neatsisako“, – juokdamasi iš dviprasmybių, pasakojo žurnalistė ir menininkė.

Vienoje iš grupės sukurtų video-instaliacijų, pristatomų parodoje, baltai vilkinti mergina (kolegė Aleksandra Artamonova) savo pačios kūnu mėgina pramušti užšalusio ežero ledą. Anot kūrėjų, darbas byloja apie bergždžias pastangas ir niekam nereikalingą moteriškumą. Tačiau, nors nuo 2007-ųjų gyvuojantis duetas dar nėra pardavęs nė vieno savo darbo, savęs su šia heroje Jevgenija nėra linkusi tapatinti. Kita vertus, jauna menininkė neįsivaizduoja savęs gyvenančios ne Kaliningrade ir dirbančios ne su savo bendraminte. Menininkių kūrybinė produkcija – performansai ir videoinstaliacijos, projekto metu jos tikisi būti įtrauktos į public art (viešojo meno) veiklas. „Juk performansai ir akcionizmas taip pat gali žaisti su visuomenės atmintimi“, – svarstė J.Lapteva, nevengianti provokuojančių temų.

Pagoniškos šaknys

Parodų rūmų fojė lankytojus pasitinka Aleksandro Podoprigorovo video-instaliacija, kurioje ekscentriškas iš pažiūros vyriškis sąmonės srauto stiliumi pasakoja savo atvykimo į Kaliningradą istoriją. Iki 1996 m. Rusijos teritorijoje buvo du šitaip pavadinti miestai: vienas – pamaskvėje, kitas – prie Baltijos. Gavęs paskyrimą į Kaliningradą, jis nesitikėjo atsidursiąs antrajame.

Anot A.Podoprigorovo, šis darbas – dokumentinis. „Filmavome kiną, kuris, beje, galiausiai nė nebuvo niekur parodytas, kai staiga atsirado šis vyras ir nei iš šio, nei iš to ėmė pasakoti savo istoriją. Rankoje laikiau kamerą, kurią į jį ir atsukau. Po to tik sumontavau, pridėjau senojo Karaliaučiaus vaizdų ir garso efektų vietoje keiksmažodžių“, – sakė svečias.

Pats 40-metis A.Podoprigorovas pagal specialybę yra inžinierius, tačiau nuo 2001-ųjų dirba videomeno srityje. „Apskritai dirbu komerciniais pagrindais, tačiau vidutiniškai kartą per trejus metus sukuriu vieną filmą, kuris patenka į šiuolaikinio meno spektrą. Beje, jeigu nieko nekursi sau, ilgainiui tavo komerciniai darbai taps nykūs, nes nebesugebėsi atrasti naujumo ir įdėti širdies. Meno darbuose nevengiu niūrokos tematikos ir išraiškos, dėl kurios renginiuose užsienyje yra tekę atsidurti dėmesio centre dėl neva satanistinių įsitikinimų, tačiau su tuo nieko bendra neturiu. Man patinka pagonybė, Prūsijos teritorijoje tai natūralu ir sava, esu važiavęs į senąsias kulto vietas ir matęs įvairių transcendentinių dalykų, todėl žinau, ką kalbu“, – dėstė jis.

Lenkijoje gyvenanti Ksenija Uranova parodoje pristato fotoinstaliaciją „Artilerijos gatvė“, dokumentuojančią Kaliningrado pakraščio, kuriame prabėgo merginos vaikystė ir jaunystė, realijas. „Šitaip gatvė buvo vadinama ir vokiškuoju laikotarpiu, ir sovietmečiu, pavadinimą išsaugojo ir dabar. Iš vaikystės atsimenu apleistus tankus, kareivines ir kiaulides – čia jie augindavo kiaules, kurias patys paskui ir valgydavo. Mano draugai išsikasdavo karinius kabelius, išdegindavo varį ir šį parduodavo, o už gautus pinigus pirkdavosi degtinės… Socialinė terpė buvo nekokia. Atvažiavusi nejaučiu nostalgijos – ši gatvė nėra nei graži, nei vertinga. Tačiau užfiksuoti ją buvo įdomu, dėmesį atkreipė naujai atsiradę grafičiai“, – pasakojo K.Uranova.

Ne vienerius metus užsienyje gyvenanti mergina neskuba identifikuoti savęs su menininkų paderme – tiksliau, ji apskritai nebelinkusi savęs kaip nors identifikuoti. „Šiuolaikinį meną skirstau į dizainą ir šūdą. Ir viena, ir kita aktualu. Viena – gražu ir stilinga, o kita – mūsų problematikos išraiška. Menas vardan meno atsibodo“, – dalijosi mintimis viešnia.

Paroda vyks iki birželio 2-osios.

Pagreitis – į naudą visiems kūrėjams

Ignas Kazakevičius

KKKC direktorius

Vykdant miesto įstaigų optimizavimą ir jungiant KKKC su Parodų rūmais, buvo klausiama, kada pademonstruosime akivaizdžius rezultatus. Sakiau, kad po trejų metų. Šis terminas suėjo, o aš jaučiuosi įvykdęs pažadą. Pernai įgyvendinę projektą su prancūzų kuratoriumi Nicolas Bourriaud, tam tikra prasme išėjome į pasaulinius vandenis, o šių metų įvykiu vadinčiau šį „struktūrinį susijungimą“ su trimis kaimyniniais meno centrais, panašios problematikos regionais. Projekte dalyvaus visi kuriantys klaipėdiečiai, įtraukiame ir menininkus iš kitų šalies miestų. Rugsėjį Klaipėdoje projektas pasieks kulminaciją: vyks garso meno festivalis, public art (viešojo meno) renginiai, iš skirtingų šalių ir miestų suvažiavę menininkai kurs rezidentūrose. Po vasarą planuojamos tarptautinės meno ekspedicijos ieškant naujų kultūrinių maršrutų, tikimasi pagyvinti pabodusius turistinius takelius ir palikti mieste naujų meninių ženklų. Gruodį Klaipėdoje bus pristatytas Gdansko menas. Projektą rašėme 2010-aisiais, atsakymo laukėme pusantrų metų. Tokios programos kaip ši padeda išsilaikyti ir atskleidžia lanksčios partnerystės pranašumą prieš nuolatinį pavaldumo santykį su šalies centru.

by admin