Mindaugas Peleckis

Mindaugas Peleckis

Mindaugas Peleckis gimė 1975 m. rugsėjo 12 d. Šiauliuose, baigė J.Janonio vidurinę mokyklą. 1993-1999 m. studijavo žurnalistiką Vilniaus ir Utrechto (Nyderlandai) universitetuose. Žurnalistikos magistras. 1999-2004 m. dirbo žurnalistu bei skyriaus redaktoriumi dienraštyje “Respublika”. Šiuo metu – savaitraščio „Londono žinios“ korespondentas. Debiutavo vaikiškų eilėraščių, pasakų ir fantastikos knyga “Vienaragis” 1990 m. Praėjus porai metų išleido fantastinių apsakymų knygą “Velnio kiaušinis”. 1994 m. išleista vizijų knyga “Ugninių paukščių kelionė”, 1995-aisiais – eilėraščių knyga “Mano tylusis angelas”. Netrukus pasirodys penktoji knyga – „Nestosiu į angelų sąjungą“ (eilėraščiai).

Ričardo Šileikos nuotrauka

Malda (sekant Danzig’u)

Demonas ateis
Tik pakviesk jį
Jis atslenka į visus miegančius namus
Sulaužo naktį

Demonas klysta tik vienąkart
Jis pasilieka, kur likt nelemta
Daug demonas turi veidų
Ir pavidalų įstabių
Saugokis jo
Demonas ateina pas visus

Paskutinis pavasario rytas

Gelsvi rūko lašeliai ant tavo blakstienų
Akys prisimerkia
Ką tik regėjusios sapną
Kuriame medžių taures pripildė dulksna
O lapais tekėjo šliaužė patvino
Permatomo ryto audra

Tango

Kiek mylių iki Babilono?
O nuo mano širdies iki tavosios?
Nuo mano pirštų atspaudų iki tavųjų?
Akys taip arti
Nesustok, šok
Tango išvaro iš proto net stipriausius

***

Niekad
Nejausdavau tikrumo
Kai mąstydavau apie moterį
Net kai turėdavau šalia
Net kai ji būdavo mano
Kodėl bijodavau paklausti
Savęs
Ar tikrai
Meilė
Tokia paprasta

Vėl kažkas prasideda

Argi buvo pasibaigusios
Mano mintys apie tave?
Aš tik nežinojau
Kas tu
Kur
Kada
Bet visada tvirtai tikėjau
(meluoju, kartais suabejodavau)
kad esi
ir štai
magija?
Optinė ar saviapgaulė?
Ar tu dievas?
Ar tu moteris?
Kada vėl tave pamatysiu?
Kaip man patinka šie klaustukai
Vietoj daugtaškių

Keista

Keista būti poetu
(jei toks esi)
lyg ir realus žmogus, bet mintys
kažkur vis nuklysta
ir nesi tu tikras, ar tai tik sapnas
žodžiu, poetas – tai padaras,
kuris nesupranta savęs
ne, ne visai – jis tiesiog jaučia
(bet ir kiti žmonės tai daro,
sako skeptikai)
o jis gi jausmus išgyvena du kartus
vieną tikrai
kitą popieriuje
arba LCD ekrane (juk XXI amžius)
ir kai sako – noriu matyti tavo akis.jpg
tai ir turi galvoje
(ne, ne tik, meluoju)
dar jis galvoja apie to žmogaus rankas
užuodžia plaukus
prisimena, kaip nuostabiai atrodė jitą vakarą
pastebi detales
(pvz., tatuiruotę)
ir svajoja susitikti vėl bent sapne
nes realybe jis dažnai netiki
(ne taip, kaip radauskas, daug žiauriau)
todėl siekia ragelio
nepasiekia
prisimena filmą matrica
supranta, jog skambutis nerealus
ir šiugžda dalelytės smėlio laikrody
o tas prakeiktas eilėraštpalaikis
jam niekaip nesibaigia

***

kodėl aš gyvenu
gėlės ir kregždės klausiau
tarararatata
daina iš radijo imtuvo
kito atsakymo nebuvo
gėlė nuvyto
lyg nebelaukdama klausimo kito
o paukščiui vis vien

***

atvykau paskutinįjį kartą
į duris pabilsnojo mirtis
atsibodo
man laukt ilgesio vaiko
kuris šaukias manęs taip dažnai
o užsukus
pasiūlo tik arbatos
ir vėliau mandagiai atsisveikina

***

likau gyvas ne tam kad gyvenčiau
su angelu
turiu suprasti jo tuštumą
širdis begėdiškai tyli
derybos su neturinčiu veido angelu
aš nestosiu į angelų sąjungą

***

Ar šoksim su manim?
Aišku, ne, tu juk driežas

Driežai visur – mano atminties skylėse, tavo kišenėse, rutuliuose, kurie atkeliauja iš pietinės Latvijos. Ilgakojis driežas keliauja gigantiško katino nugarkauliu, tu taip pat ateini vos sutemus, ir kur jūs visi šliaužiate? Kodėl nepasakote man savo vardų? Kodėl tylite, paklausti, kiek jums metų?

Išlikę gyvi po kosminės katastrofos gyviai neketina daugiau prabilti, bet jie nori piešti. Žilaplaukiai sutvėrimai bėgioja Baltijos jūros pakrante, jiems trūksta oro, nesulaukę vėjo gurkšnio jie krato, krato ir galų gale pakrato kojeles.

Suskilusi širdis pabando sudužti, jai nepavyksta, ji dar kartą bando, šįsyk šiek tiek smarkiau įskyla. Ir laikrodukas ant rankos nepastebimai ima vėluoti, po dviejų dienų jis jau atsilieka valandą.

Plaukiu valtimi, kurioje telpa milijonai metų. Savo kambaryje – kaip tai netikėta. Ir kas keisčiausia – tu dalyvauji toje kelionėje, nors ir nematoma. Bet tave užuodžiu. Netikras prisilietimas, apsimeti, kad esi iš sapno. Keistus regiu juos – dvilypius, mozaikas, vitražus, dūžtančius kryžius į grindinių mėsą.

Aplink daug žuvusių karių.

Kas norėjo tave nužudyti? Teprisipažįsta.

Švilpauju. Ir vėjas šliaužia tarp pažastų, pritaria, nesigėdija padainuoti kartu. Jo laisvė kabo ant pušies šakelės, kurią taip nori nulaužti eigulys.

Su kirvuku paauksuotais kraštais išeinu medžioklėn.

Išsyk nesuprantu, ar žvėrys išsislapstė, ar aš visai ne miške – tik samanos išduoda, kad tai – ne sapnas.

Samanos – ne sapnas.

by admin