Mingės pylimai atlaikė meno potvynį

Mingės pylimai atlaikė meno potvynį

Dalia Bielskytė

Ramų ir vaizdingą Klaipėdos krašto kaimą Mingę, įsikūrusį Minijos upės žemupyje, birželio 30 – liepos 7 dienomis užliejo šurmulys – čia virė kūrybinis gyvenimas. Pernai ant Minijos krantų išauginęs aštuonias skulptūras projektas „Mingė – Lietuvos Venecija“ vėl grįžo į pamarį, šį kartą su dar didesniu menininkų būriu: kūrybai organizatoriai subūrė 16 skulptorių ir šešis tapytojus.

Projektas išaugo

„Labas rytas, mielieji!” – guviu Aidos Pečeliūnienės, Mingės bendruomenės narės ir projekto organizatorės, pasisveikinimu prasidėdavo kiekvienas menininkų rytas.

„Kavos puodelis, pusryčiai, cigaretė, ir išsilaksto visi įspūdžių ieškoti ar jau rastų įgyvendinti“, – pasakojo kita projekto organizatorė ir kuratorė, „Klaipėdos galerijos“ direktorė Violeta Jusionienė.

Šiemet pleneras iš A.Pečeliūnienės sodybos, kurioje idėja organizuoti unikaliame kaime menininkų kūrybines stovyklas ir įgavo sparnus, lyg potvynis išsiliejo į dar aštuonis Mingės kiemus. Jų šeimininkai apgyvendino ir maitino po du menininkus. Skulptoriai Saulius Bertulis, Danius Drulys, Aida ir Darius Viliai, Virginija Giniotytė, Jurgita ir Rimantas Eidėjai, Linas Žulkus, Rūta Mieliauskaitė, Eugenijus Diglys, Kristina Samoškaitė, Kęstas Dovydaitis, Andrius Salys, Gintaris Česiūnas, tapytojai Algirdas Vadoklis, Arūnas Mėčius, Dalia Skridailaitė, Gintaras Pintukevičius, Simonas Žaltauskas bei kaliningradiečiai menininkai Jevgenijus Pečerskis, Piotras Toropovas, Jevgenijus Isajevas, Anatolijus Semenichinas, Sarkisas Gogorianas gyveno svetingų vietinės bendruomenės žmonių sodybose. Ir kūrė įkvėpti neįtikėtino grožio gamtos bei senųjų tradicijų, kuriomis Mingėje alsuoja kiekviena pėda.

Artimiausi – klaipėdiečiai

Pernykštis pleneras paženklino Minijos pylimą aštuoniais meniškais erdvėženkliais. Dar 15 skulptūrų Mingės kaime užgimė šiemet. Kauno, Vilniaus, Kaliningrado menininkai originaliai „prakalbino“ medį, akmenį, metalą, tačiau ypač smagu matyti klaipėdiečių skulptūras.

Antrąsyk plenere dalyvavęs S.Bertulis sukūrė medžio skulptūrą „Pokaitis“. Iš ąžuolo ir tikrų kurpalių sukonstruota plastinė kompozicija puošia Mingės šviesuolio, Kauno A.Martinaičio dailės mokyklos vadovo Žygimanto Šarakausko sodybos kiemą.

„Pokaitis“ – tai akimirka, kai po gerų pietų norisi prigulti, pailsėti, – šypsojosi pro ūsą autorius. – Skulptūroje kojyčių daug, tai reiškia, kad prigulti nusprendė ne vienas, o keliese. Vadinasi – smagus pokaitis, o smagumą, šviesias mintis ar sapnus simbolizuoja spalvotos dekoratyvinės skulptūros detalės.“

Džiugu buvo projekte matyti retai viešuose renginiuose pasirodantį gabų skulptorių, Klaipėdos A.Brako dailės mokyklos mokytoją D.Drulį. Menininko jautrumas, kūrybingumas ir talentas davė vaisių: jo įspūdingas medinis „Laivas“ labai organiškai „įsipiešė“ į aplinką – tarsi jau šimtmetį būtų ten stovėjęs.

Funkcionalumu, paprastumo genialumu ir išmone kaip ir pernai džiugino L.Žulkus, spėjęs ne tik atsiduoti mūzoms ir sukurti „Suolelį“ bei „Ungurį“, bet ir būti viso plenero dainuojančia, grojančia, užkrečiamai besikvatojančia siela.

Plenero „Mingė – Lietuvos Venecija II“ gretose – damų desantas. Sudėtingas, įdomias plastines figūras jame sukūrė dailininkės V.Giniotytė ir R.Mieliauskaitė. Jos nesirinko lengvo kelio, netausojo savęs (vyrai kraipydami galvas fotografavo darbo metu supjaustytas, subadytas Rūtos rankas), siekė tobulo rezultato ir joms pavyko – aštriaspyglis Rūtos „Kaštonas“, ir kažkaip švelniai gamtameldiškas, liaunas Virginijos „Dobilas“ liko ant Minijos pylimo – gyvuoti ir džiuginti.

Prisijungė tapytojai

Šio plenero naujovė – būrys tapytojų. „To, ką čia išgyvenome, žodžiais nepapasakosi, – tvirtino kretingiškė tapytoja D.Skridailaitė, plenere nutapiusi net dešimt darbų. – Reikia pabūti, išjausti. Buvome sykiu, tapėme sykiu, ir tai labai įdomi, gera patirtis. Pirmą dieną išbėgome visi į laukus su drobėmis, pasisklaidėm lyg buriniai laivai ir sunešė mus visus pamario vėjas į elingą. Taip daugiau ir neišsiskirstėme. Bendrystė neblaškė, buvo įdomu matyti kolegų darbą – nuostabiausi žmonės. Aš už tai, kad pleneras vyktų ir vėl. Ir džiaugčiausi galimybe jame dalyvauti“.

Organizatoriai taip pat labai džiaugėsi plenerą praturtinę dar vienu meno žanru. „Pro A.Pečeliūnienės elingo duris tapytojo akims atsiveria tokia gausybė vaizdinių, tiek impulsų kūrybai, kad jie, matyt, jautėsi pilni, kaip taurės, – kalbėdama apie tapytojus džiaugėsi V.Jusionienė. – Tereikėjo dirbti. Būryje. Tai ne kiekvienam paprasta. Juk menininkai – egocentrikai. Plenero darbai nėra skuboti, žinoma, juose daug impresijos, įspūdžio, bet tapybai tai – pliusas.“

Plenero uždarymo dieną A.Pečeliūnienės sodyboje buvo atidaryta tapybos paroda, patvirtinusi V.Jusionienės žodžius – žmonės, suvažiavę į Mingės kaimą, grožėjosi dar dažais kvepiančiomis drobėmis, bendravo su autoriais, daugelis įsigijo darbų. Pirmenybė išsirinkti trokštamus kūrinius buvo suteikta projekto globėjams – Mingės bendruomenės nariams, juk drobėse nutūpę vaizdai ypač artimi jų širdžiai. Ypač daug gerbėjų susilaukė A.Vadoklio, D.Skridailaitės, S.Gogoriano, A.Mėčiaus darbai.

„Tapytojus rinkau labai skirtingus, ir tai akivaizdu parodoje, – apie ekspoziciją kalbėjo V.Jusionienė. – Suvienyti natūros jie išliko savimi, ir ši paroda tikrai yra labai vertinga, susilaukusi gausybės lankytojų susižavėjimo ir pagyrų. Rudenį „Klaipėdos galerijoje“ ją išvys ir uostamiesčio gyventojai.“

Kas vakarą – renginiai

Plenero dalyviai neapsiribojo vien tik kūryba. Veiklūs organizatoriai pasirūpino turininga kultūrine programa. Kiekvieną dieną karūnuodavo turiningi vakarai: filmo apie 1930-ųjų Karaliaučių, Arvydo Baryso kino retrospektyvos, Dalios Kanclerytės dokumentinės apybraižos „Pakūta – mano meilė“ peržiūros, susitikimas su broliais pranciškonais, aktorės Virginijos Kochanskytės kūrybos vakaras „Gyvenimas kaip graži kelionė“. Pažintinę paskaitą apie šio krašto kultūrą skaitė istorikai Marija ir Martynas Purvinai. Plenerininkus draugiškai aplankė Palangos folklorinis ansamblis „Kupolė“.

Mingėje susirinkusi kūrybinga publika ir pati nebuvo linkusi nuobodžiauti – saulei nusileidus kaime skambėjo dainos, muzika, liejosi pokštai, juokas.

Paskutinį vakarą A.Pečeliūnienė parengė staigmeną menininkams ir kaimo bendruomenei – pakvietė koncertuoti Eugenijų Jonavičių, Lietuvoje tituluojamą geriausiu gitaristu. Staigmena pavyko – atsisveikinimo vakaras, anot liudininkų, baigėsi… rytą.

Patenkinti visi

Vos pasibaigus projektui „Mingė – Lietuvos Venecija II“, jo organizatoriai ėmė kurti kitų metų plenero planus.

„Antrąjį plenerą organizuoti buvo žymiai paprasčiau, – tvirtino plenero iniciatorė A.Pečeliūnienė. – Vadinasi, ir dėl trečiojo neturėtų kilti problemų.“

Aktyvi ir filantropiška moteris sakė, kad iš pradžių į savo namus plenerininkus priėmė, o paskui ir kaimo bendruomenę į veiklą įtraukė, nes ir kiti trokšta bendravimo, buvimo su meno žmonėmis.

„Atlapaširdžiai menininkai sukuria čia ne tik darbus, bet ir nuostabią aurą, kuri jiems išvykus lieka Mingėje. Todėl visi čia nors ir trumpam atvažiavę žmonės šypsosi. O man taip gera širdyje, kad visi laimingi, visiems gerai“, – šypsojosi ponia Aida.

Anot jos, patenkinti visi, kurių sodybose pastatytos skulptūros: „Juos taip pat, pažvelgus į Mingėje likusias skulptūras, užplūsta šviesių jausmų banga. Pleneras, galima sakyti, tam tikra prasme suvienijo bendruomenę – mes turime bendrą veiklą, bendrus prisiminimus, mes puoselėjame ne tik savo kaimą, bet ir vieni kitus – bendravimu, buvimu. Patenkinti liko visi. Jei bendruomenėje buvo abejojančių ar bus gražu, ar bus gerai, tai dabar visų akys blizga – labai gerai.“

Yra kur plėstis

„Šis pleneras pavyko puikiai, tai faktas, – sakė mingiškis, Klaipėdos krašto patriotas Žygimantas Šarakauskas, kurio jaukioje sodyboje gyveno ir kūrė S.Bertulis bei D.Drulys. – Tai neabejotinai ryškus kultūrinis reiškinys. Ne tik plastinių skulptūrų statymas, bet ir pats plenero veiksmas yra fantastinis. Tačiau tai, kad reikėtų labiau atsižvelgti į šito kaimo gamtines ir kultūrines išskirtinybes, – tai yra faktas“.

Žygimantas mano, kad, ruošiant kitų metų plenerą, reikėtų visiems pasitarti, suteikti projektui svaresnį idėjinį pagrindą. Jo nuomone, kitąmet organizatoriai turėtų pasitelkti architektus, kurie surastų skulptūroms tinkamas vietas, nes skulptūra – ne tapybos darbas, kurį ėmei ir perkabinai panorėjęs. Ž.Šarakauskas mano, kad skulptūros galėtų ištrūkti iš pylimo, išsiveržti į vandenį, į užliejamas pievas, jam būtų smagu matyti ir įvairesnių meno sričių kūrėjus. „Nereikėtų sustoti, – sakė Žygimantas. – Pirmasis pleneras buvo tik Aidos troboje, šis pleneras vyko devyniose trobose, Mingė – 18 žvejų sodybų kaimas, tad renginiui dar yra kur plėstis. Nes kultūrinis gyvenimas Mingės kaimui tikrai reikalingas“.

by admin