Mirtimi teatrui įtikinti sunku
Rita Bočiulytė
Premjerinis Klaipėdos dramos teatro spektaklis, Vėlinių išvakarėse parodytas Muzikinio teatro scenoje, sulaukė pilnos salės žiūrovų ir buvo „į dešimtuką“, nes pasakoja vaiko, sergančio nepagydoma liga, istoriją – tai savotiška paskutiniųjų dvylikos jo gyvenimo dienų kronika.
Su ašaromis akyse
Strategiškai sužaista sėkmingai – ir laikas, ir tema sutapo. Puošiant artimųjų kapus, deginant ant jų žvakes ir prisimenant brangių žmonių netektis, Erico Emmanuelio Schmitto knygos „Oskaras ir ponia Rožė“ inscenizacija užsitikrino jau pasirengusią publiką, nusiteikusią apmąstymams apie tikrąsias vertybes, gyvenimo trapumą ir mirtį. Tai gerokai palengvino spektaklio kūrėjų užduotį – įtikinti žiūrovą. Bet ar įtikino? Ar ašaros moterų akyse tai patvirtina? Kas jose – užuojauta spektaklio personažams ar tikro gyvenimo tragizmas? Liūdniausia, kad apie jį spektaklis nepasakė nieko naujo. Apie teatro galimybes – taip pat. Nei formos, nei išraiškos prasme.
Dviejų dalių elegija „Oskaras ir ponia Rožė“ (Sigito Poškaus inscenizacija), kurią režisavo Povilas Gaidys, pasakoja leukemija sergančio dešimtmečio berniuko istoriją. Oskarui (akt. Donatas Švirėnas) niekas tiesiai nepasako, kad jis greitai mirs. Nei gydytojas (akt. Česlovas Judeikis), nei tėvai (akt. Arnoldas Eisimantas ir Dovilė Rudinskaitė). Bet jis ir pats žino. Tik socialinė darbuotoja ponia Rožė (akt. Elena Gaigalaitė), kurią berniukas meiliai vadina močiute, su juo kalbasi apie gyvenimą ir mirtį.
Ji ir pasiūlo jam parašyti Dievui laišką. Ne Kalėdų Seneliui, o Dievui, kad nesijaustų toks vienišas, patikėti jam savo mintis, nes neišsakytos jos slegia, iš vidaus graužia… Ir paprašyti Dievo, kad per dieną išpildytų po vieną jo norą. Prašyti dvasinių dalykų – drąsos, kantrybės, vilties, malonių kitiems…
Oskarui liko gyventi dvylika stebuklingų dienų – viena prilygsta dešimčiai metų. Vėlgi žaidimas. Kaip su laiškais Dievui. Berniukas taip žaidžia gyvenimą, kurio neturės, ilgą ir kupiną visko – vyro meilės moteriai, neištikimybės kartėlio, šeimyninio džiaugsmo, vaikų krykštavimo, senatvės pilnatvės, nuovargio ir vienatvės. Ir išeina ramus, susitaikęs su mirtimi.
Scenovaizdis neišgelbsti
Spektaklio veiksmas vyksta ligoninėje. Dailininko Artūro Šimonio sukurtas šviesus scenovaizdis – dvikopis, scena padalinta į dvi horizontalias plokštumas, antroji kiek aukščiau pirmosios, apeliuoja į erdvę, gyvenimą už ligonio palatos sienų, o spektaklio finale – į nebūtį ar amžinybę, kur iškeliauja vaikas.
Amžinas klausimas – kur?.. Į jį neatsakys niekas. Iš teatro to irgi neverta laukti. Bet pasvarstymų apie gyvenimo prasmę jame apstu. Pačių įvairiausių – originalių ir lėkštų. Teatras turi pakankamai priemonių ir išranda vis naujų, kad sudomintų žiūrovą. Todėl šiame spektaklyje norėtųsi daugiau originalumo, spalvingesnių charakterių, įtikinamesnės aktorių vaidybos. Blyški, erdvi, tarsi nežinomybės rūke skendinti jo scenografija prašyte prašosi drąsios režisūros, postmodernistinių, o ne įprastų realistinių sprendimų. Joje palikta vietos ir laikmečio replikoms, galėjusioms prisidėti prie spektaklio aktualumo, gal net reikšmės Lietuvoje, kurioje daugiau nei 300 vaikų serga kraujo vėžiu, o kasmet leukemija suserga vidutiniškai 30 vaikų. Tokia „plakatinė“ statistika.
Betgi spektaklis – ne plakatas, jo jautri ir labai „slidi“ tema reikalauja ypatingo subtilumo, nes norėta, kad tai būtų skaudus ir kartu labai šviesus, skaidrus pasakojimas apie gyvenimą ir mirtį.
Akivaizdu, kad režisieriaus labiausiai pasikliovė aktoriais ir vieno garsiausių šiuolaikinių dramaturgų, „neprilygstamo šmaikščių dialogų meistro“, filosofo E.E.Schmitto knygos tekstu, kurį stengiamasi kuo tiksliau perteikti publikai.
Bet čia „pakišo koją“ ne tik jaunų aktorių silpna vaidyba ir menka sceninė patirtis. Susidarė toks įspūdis, kad teatro senbuviai E.Gaigalaitė ir Č.Judeikis pernelyg pasikliovė būtent savo profesiniu patyrimu ir leido sau painioti tekstą, pamiršti žodžius, „nukąsti“ frazes, „iš bėdos“ improvizuoti. Dikcijos bėdos, sceninės kalbos raiškumo stoka jų vaidmenims irgi nepadėjo. Abu aktoriai buvo tokie, kaip gyvenime. Naujais teatro personažais spektaklyje jie netapo. Nors stengėsi. Galbūt jiems galėjo pagelbėti režisierius?..
Norisi tikėti
E.Gaigalaitės pagyvenusi rožinė ponia, „seniai viršijusi nustatytą terminą“, juk neva buvusi imtynininkė. Tačiau spektaklyje tuo sunku patikėti. Lengviau patikėti kiek utriruotomis medicinos seselėmis (akt. Toma Gailiutė ir Renata Idzelytė), kurioms labiausiai rūpi tvarka, o ne žmonės. Savas vaikas tikrai rūpi trafaretiniams tėvams, bet jie atrodo nevykėliai ne tik Oskarui. Jų širdgėla kažkokia susigūžusi, slapukiška. Ir jie patys scenoje beveik neišsitiesia, kūprinasi vis, tarsi norėdami dar labiau pabrėžti, kokia nepakeliama našta užgriuvo jų pečius. Gal todėl taip nenatūraliai atrodo, kad jauni aktoriai bando vaidinti gerokai vyresnius žmones ir tai jiems nepavyksta, – jaunystė „bado akis“. Šiems personažams irgi vertėjo paieškoti įdomesnių spalvų ir akcentų.
Oskaro kaimynai kitose palatose – Spragėsis (akt. Linas Lukošius), Einšteinas (akt. Viačeslavas Mickevičius), Sandrina (akt. Monika Vaičiulytė) ir Pegė Bliu (akt. Simona Šakinytė) – tiesiog paaugliai, kurių pasirodymai scenoje spektakliui suteikia šiek tiek chaotiško gyvumo, tarsi suardo jo ramią, nuoseklią, nesunkiai nuspėjamą tėkmę.
Joje išnyrantis tikėjimo Dievu motyvas turėtų būti lyg ir logiškas. Bet jį įkūnijantis tikras kryžius su Nukryžiuotuoju, prie kurio ponia Rožė atveda Oskarą, nuteikia kažkaip nejaukiai. Deklaratyviai. Gana tiesmuka personifikacija. Ji neužmaskuoja neišvengiamos logikos duobės – laisvamanių tėvų vaikas labai lengvai ir greitai ima tikėti Dievu. Bet tuo sunku patikėti žiūrovui.
Vis dėlto yra spektaklyje vienas personažas, kuriuo norisi tikėti. Tai D.Švirėno Oskaras. Jauno, akivaizdžiai gabaus aktoriaus debiutas nuteikia optimistiškai. Jo pastangos savo vaidmeniui suteikti vaikiško nuoširdumo, žavaus naivumo ir kartu fatališkos būties tragizmo jaudina ir žavi. Ne mažiau imponuoja aktoriaus drąsa ir scenos pojūtis. Vykęs režisieriaus pasirinkimas.
Kas dar? Muzika… Ją parinko ir sukomponavo Benhardas Calzonas. P.Čaikovskio „Spragtuko“ motyvai gal ir ne vienintelė priemonė „Oskaro ir ponios Rožės“ personažų jausmams pailiustruoti. Tik tiek. Ji spektaklio nepapildo. Bet ir nedisonuoja su jo nuotaika.
Kodėl naujam pastatymui Klaipėdos dramos teatras pasirinko E.E.Schmitto knygos „Oskaras ir ponia Rožė“ inscenizaciją, suprasti nesunku – „slidi“ tema garantuoja, kad žiūrovų jam nestigs. Vis dėlto tai labai panašu į spekuliaciją publikos jausmais.
Apie mirtį galima kalbėti, jos bijoti ar laukti. Galima ją ir suvaidinti. Bet kol nepamatei jos iš arti, nepažiūrėjai jai į akis, – nežinai, kas ji yra iš tikrųjų.
Arūno Matelio filme „Prieš parskrendant į Žemę“ akistata su ja sukrečia ir įtikina, nes tai autentika. O teatre – žaidimas, po kurio visi lieka gyvi. Žaidžiant galima tik susižeisti (kaip nutiko E.Gaigalaitei, spektaklio metu užkulisiuose susižeidusiai koją), bet viskas baigiasi laimingai – tokios žaizdos ne mirtinos. Jos ne labiau skauda nei gyvenimas. Ir sukandę dantis gyvename – vaidiname toliau…
