Mistro darbas

Mistro darbas

Undinė Radzevičiūtė. Baden Badeno nebus. Istorijos. Baltos lankos, Vilnius, 2011. 128 p.

Dainius Vanagas

Slovėnų filosofas Slavojus Žižekas mėgsta pasakoti vieną komunistinių laikų anekdotą: vaikinas iš Vokietijos Demokratinės Respublikos paskiriamas dirbti Sibire. Žinodamas, kad cenzūra skaitys visus jo laiškus, jis sako savo draugams: „Susitarkime: jei mano atsiųstas laiškas bus parašytas įprastu mėlynu rašalu, laiške rašoma teisybė; jei raudonu – netiesa.“ Praėjus mėnesiui, draugai gauna pirmą laišką, parašytą mėlynu rašalu: „Gyvenimas čia puikus: parduotuvės pilnos prekių, maisto apstu, butai didžiuliai ir gerai šildomi, kino teatruose rodomi vakarietiški filmai, o aplink daugybė gražių merginų, tik ir trokštančių užmegzti romaną; vienintelis dalykas, kurio čia neįmanoma gauti, tai raudonas rašalas“.

Vaikinas, nepaisant iškilusių kliūčių, vis dėlto randa būdą, kaip perduoti žinią bičiuliams. Argi šiuolaikinis rašytojas, iš kurio nusavinti visi moraliniai, estetiniai svertai ir orientyrai, taip pat prasmės puoselėtojo regalijos, nesusiduria su ta pačia kalbos padargų negalia? Kaip komunikuoti su skaitytoju, kuris alergiškas nuoboduliui, patiria sunkumų koncentruodamas dėmesį ir yra gana pagrįstai įsitikinęs, kad niekas jo nebegali nustebinti? Galų gale, kaip suderinti vertikalų teksto gylį su horizontalia, akiai patrauklia ir knygos užversti neskatinančia forma?

Trečioji Undinės Radzevičiūtės knyga „Baden Badeno nebus“ puikiai atskleidžia, kaip galima dorotis su minėtais iššūkiais: išskirtiniai, nekasdieniai istorijų (taip, beje, apibrėžiamas ir knygos žanras) siužetai bei personažai, apipinti kasdieniais, bendražmogiškais pojūčiais ir nuotaikomis, įtraukia į vitališką bei nenuspėjamą autorės literatūrinį pasaulį. Apie geras knygas kalbėti nelengva ir tai daryti reikia kuo rečiau: žodžiai, komentuojantys žodžius, prideda lygiai tiek pat vertės, kiek ir pavagia.

16-os knygoje sudėtų istorijų nevaržo jokie laiko ir erdvės apribojimai: skaitytojui tenka apsilankyti koncertų salėje, karinėje bazėje, kiniško žaidimo „Go“ turnyruose, revoliucijos siaubiamose gatvėse, užklysti į Rusijos ir Vokietijos užkampius, nusikelti į Pirmojo pasaulinio karo išvakares ar mitologinio laiko dimensiją. U.Radzevičiūtės istorijos, kreipiančios žvilgsnį į kartais paradoksaliai, kartais natūraliai besiklostančius žmonių gyvenimus, pasižymi asketiškai nugludinta, vos vos pravertas duris primenančia kompozicija, lakoniškais, tačiau taigiais dialogais bei intelektualia, prasmėmis ir niuansais turtinga atmosfera. Be to, autorė žaidžia su skaitytoju ir retkarčiais, pasinaudodama netikėtu vardikliu, sujungia iš pirmo žvilgsnio visiškai nesusijusius pasakojimus.

Knygos nugarėlėje Kęstutis Navakas U.Radzevičiūtės stilių apibūdina kaip „akupunktūrinę prozą“. To maža: rašytojos sakinių dūriai ne tik preciziškai tikslūs ir taupūs – juk tai galėtų atspindėti išskirtinai techninius įgūdžius – bet ir subtiliai jungiami vienas su kitu, taip ausdami tvirtą asketiškos ir brandžios estetikos audinį: „Taigi jokio pergalės džiaugsmo neliko. Tik pergalės liūdesys“, („Premija“, p. 41), „Dėdė Valteris visada buvo ekscentriškas. Nors tie, kas prisiminė dėdę Valterį nuo vaikystės, sakė, kad ne visada. Kad toks jis tapo todėl, kad per mažai domėjosi gyvenimu ir per daug mėgo skaityti knygas“, („Ketvirtasis palikimas“, p. 113-114), „Prieš vidurdienį jie persikėlė į Nefrito salę. Jos sienos vėsino. Zi pamatė ten stovinčią kinišką Budos skulptūrą ir pajuto, kad laimės. Bet vos nepralaimėjo“, („Apversti piramidę“, p. 85). Lankstus ir manevringas U.Radzevičiūtės pasakojimo stilius paverčia skaitymą nuotykingu klaidžiojimu po atradimų džiaugsmo kupinus užkaborius, o žmogaus patirčių refleksijos bei socialinės kritikos (saikingos ir delikačiai užmaskuotos!) prisodrinti tekstai suteikia skaitytojui aibę intelektualinių dirgiklių.

Leidykla „Baltos lankos“ knygą „Baden Badeno nebus“ išleido priskirdama ją knygų serijai, pavadinimu „Orientyrai“, kuri kreipia ypatingą dėmesį į šiuolaikinės prozos tendencijas ir reiškinius. Tai, kad U.Radzevičiūtė tapo pirmąja lietuvių autore, įsimaišiusia tarp šią seriją „uzurpavusių“ užsieniečių kūrybos, nėra atsitiktinumas: jos užrašytų istorijų braižas ir stilistika vargu ar turi atitikmenų lietuvių literatūroje. Tiesa, polėkio ir originalumo atžvilgiu „Baden Badeno nebus“ primena Ramūno Kasparavičiaus pitoreskų knygą „Decameron medicus“, tačiau, žinoma, U.Radzevičiūtė neabejotinai santūresnė ir, priešingai nei R.Kasparavičius, nemėgsta „purvinų, žodžiais pripeckiotų“ sakinių.

Apskritai lietuvių literatūroje trūksta kokybiškai naujausias Vakarų estetines sroves, o ypač – jų problematiką ir interpretacinę prieigą prie kunkuliuojančio pasaulio reprezentuojančių autorių – ir tai, pažymėtina, neturi nieko bendra su kosmopolitizmu. Paprasčiausiai ignoruodami gyvenamą laiką – nesvarbu, patinka jis mums ar ne – mes viso labo apgaudinėjame save ir tuo nieko nelaimime. Postmodernizmas – kaip mūsuose vis dar įprasta manyti – nėra a priori kultūros dekadansas. Tai – daugiabriaunis ir, nepaisant tradicinių kaltinimų orientyrų išniekinimu, vartotojiškumu, dekonstruktyvizmu bei kitomis intelektualinėmis klišėmis, Vakarų kultūroje nepaprastai reikšmingas laikotarpis. Tokie rašytojai kaip Grahamas Swiftas („Vandenų žemė“), Julianas Barnes („Flobero papūga“) bei daugelis kitų aiškiai pademonstravo, kokias prabos aukštumas gali pasiekti šiuolaikinė literatūra. O Lietuvoje nemaža dalis rašytojų – kurie, beje, vadovaujantis nerašytomis taisyklėmis, visuomet turėtų būti visuomenės avangardas, akimirksniu fiksuojantis bet kokius socialinius ir kultūrinius pokyčius – yra romantiškai nusiteikę idealistai, senųjų papročių ir prisiminimų sergėtojai (ši veikla nėra peiktina – peiktinas jai skiriamo dėmesio mastas), atšipusiomis akimis, uosle ir ausimis radę saugią užuovėją ariergarde. Todėl kiekvienas lietuvių rašytojų bandymas peržengti nusistovėjusią ribą ir praplėsti kalbos, prasmės, pojūčio ir vaizduotės lauką yra vertas pagarbos bei palaikymo.

Lietuvių literatūros kontekste U.Radzevičiūtės knyga „Baden Badeno nebus“ yra itin reikšminga, kadangi tai ne šiaip sau bandymas, bet drauge ir labai brandus rezultatas, su kuriuo turėtų susipažinti kiekvienas, neabejingas lietuviško žodžio raidai.

by admin