Mozarto mirtis: legendos ir tikrovė

Mozarto mirtis: legendos ir tikrovė

Danutė Petrauskaitė

Gruodis – Wolfgango Amadeuso Mozarto mirties mėnuo. Nuo 1791-ųjų gruodžio 5 dienos, kai pasaulis neteko šio genialaus austrų kompozitoriaus, jau prabėgo daugiau negu keli šimtmečiai, tačiau kalbos apie jo ankstyvą mirtį netyla iki šiol. Ypač tai galima pajusti apsilankius Europos muzikų sostinėje Vienoje.

Vienoje tebesklando jo dvasia

Austrijos sostinėje Mozarto pilna visur – vyksta jo muzikos koncertai bei festivaliai, teatralizuoti renginiai, statomos operos, o prekybininkai šio kompozitoriaus portretą, kaip Austrijos nacionalinį simbolį, lipdo ant saldainių, gėrimų, kvepalų ir įvairiausių suvenyrų.

Mozartas, neišgyvenęs nė 36-erių, paskutinį dešimtmetį praleido Vienoje. Per šį laikotarpį Austrijos sostinėje jis pakeitė 12 gyvenamųjų vietų.

Iki šių dienų išliko tik keli jį menantys pastatai. Viename jų (Singerstrasse 7), kur kompozitorius buvo apsistojęs 1781 metais, šiandien yra įsikūrusi įstaiga „Mozarto namų koncertai“, viliojanti lankytojus „Sala Terrena“. Ši nuostabiomis freskomis išdabinta salė yra laikoma seniausia Vienoje, kurioje daug kartų koncertavo Mozartas.

Kitas išlikęs pastatas (Domgasse 5) yra visai netoli Šv. Stepono katedros. Jame Mozartas gyveno ilgiausiai (1784-1787) ir praleido laimingiausius savo gyvenimo metus. Čia jis sukūrė operą „Figaro vedybos“ bei daugelį kitų kūrinių. Dabar šiame pastate veikia muziejus „Mozarto namai“. Jame nėra jokių originalių kompozitoriaus daiktų. Autentiškos vien pastato sienos bei langai.

Muziejaus gidas, pasakodamas kompozitoriaus gyvenimo istoriją, mini ir kelias jo mirties versijas, bylojančias, kad iki šiol vieningos nuomonės šiuo klausimu nėra. Kitame muziejuje, pavadintame „Muzikos namais“, Mozartui, kaip ir kitiems Vienoje gyvenusiems kompozitoriams, yra skirtas specialus kambarys. Labiausiai jame stebina ant sienos kabantis didžiulis portretas, kuriame į lankytojus žvelgia ne gerai pažįstamas XVIII a. dailininko tapytas Mozartas, o nežinomas jaunuolis. Jo atvaizdą pagal tariamą kompozitoriaus kaukolę atkūrė šiuolaikinių technologijų specialistai. Šis faktas verčia dar kartą prisiminti legendomis apgaubtą Mozarto gyvenimą bei mirtį.

Neva iš pavydo pašalino konkurentą

Mozartas nuo pat vaikystės sirgo įvairiomis ligomis. Tačiau itin blogai pradėjo jaustis 1791-ųjų rugpjūtį lankydamasis Prahoje. Grįžęs į Vieną ir išėjęs su žmona Constanza pasivaikščioti po Praterį, jis prasitarė įtariąs, kad yra nuodijamas. Tad nepažįstamojo užsakytą Requiem rašo ne kam kitam, o savo paties laidotuvėms, ir kad gyventi jam nedaug belikę.

Lapkričio 20-ąją jis atgulė. Kompozitoriui pradėjo tinti rankos ir kojos, skaudėti visus sąnarius ir greitai jis jau nebegalėjo pajudėti. Mozartas mirė kęsdamas didelius skausmus naktį iš gruodžio 4-osios į 5-ąją.

Ilgai nestingęs jo kūnas, neatliktas skrodimas, paskubomis surengtos laidotuvės atokiose Šv. Marxo kapinėse, paskutinės poilsio vietos parinkimas bendrame kape davė pagrindą užuominoms, kad Mozartas mirė ne savo mirtimi.

Jau gruodžio 12-ąją Berlyno muzikinis savaitraštis, apžvelgdamas Vienos naujienas, pranešė apie paslaptingą Mozarto mirtį ir galimą jo nunuodijimą. Pirmiausia įtarimai krito ant rūmų kompozitoriaus Antonio Salieri’o, neva šis apimtas pavydo pašalino didžiausią savo konkurentą.

Pirmiausia šios kalbos pasklido iš Constanzos lūpų. Pasak Mozarto žmonos, prieš du mėnesius iki jos vyro mirties, Mozartas vakarieniavo pas Salieri’į. Šis nieko nevalgė, o tik siūlė įvairius patiekalus savo svečiui. Grįžęs namo Mozartas iš karto pasijuto labai blogai ir nepasveiko.

Apie Salieri’o piktadarystę užsiminė ir Ludvigas van Beethovenas. Apie tai 1823 metais rašė ir Vienoje ėjęs laikraštis, tvirtinęs, kad Mozartas buvo sistemingai nuodijamas nedidelėmis nuodų dozėmis ir kad tai savo bažnytinėje išpažintyje pripažino pats Salieri’s. Anot spaudos, vėliau jam pasimaišęs protas, ir kompozitorius bandė nusižudyti skustuvu persirėždamas sau gerklę. Tačiau greitai šią versiją atmetė ir medicinos daktarai, ir Mozarto sūnus Karlas Tomas, kuris, tiesa, nepaneigė kitų nunuodijimo versijų.

Nuo kaltinimų gynėsi ir pats Salieri’s, prieš mirtį tvirtinęs, kad skleidžiamas apie jį melas yra absurdiškas, tose kalbose nesą nė kruopelytės tiesos.

Tačiau pasklidę gandai sujaudino ne vieno menininko vaizduotę. Gimę įvairaus žanro kūriniai įamžino A.Salieri’į ne kaip įžymų italų kompozitorių, sulaukusį pelnyto Austrijos imperatoriaus bei jo aplinkos pripažinimo, bet kaip Mozarto žudiką.

Kitos versijos nenutildė diskusijų

Tarp įtariamųjų Mozarto nužudymu buvo ir jo mokinys Franzas Xavieras Sussmayris. Neva jis, kompozitoriaus žmonos meilužis, ilgai nuodijo Mozartą gyvsidabrio piliulėmis, ištirpindamas jas įvairiuose gėrimuose. Chroniškas apsinuodijimas gyvsidabriu galėjo atrodyti kaip sunki užsitęsusi liga.

Constanza manė, kad Sussmayris tai darė dėl didžiulės meilės jai. Net sklido kalbos, kad jauniausias jos sūnus nebuvo panašus į Mozartą. Gal todėl jį pavadino Franzu Xavieru, abiem Sussmayrio vardais. Gal todėl ji nedalyvavo vyro laidotuvėse ir 17 metų net nežinojo, kur yra jo kapas.

Tačiau po Mozarto mirties Constanza su Sussmayriu daugiau nebesusitikinėjo, ir ši mirties versija nebuvo rimtai svarstoma, tuo labiau, kad Constanza įrodė, kad Franzas Xavieras yra tikrai Mozarto sūnus.

Bet iškilo kitos versijos – Mozartas galėjo būti nužudytas pavydaus jo mokinės Magdalenos vyro Franzo Hofdemelio, kai ši pagimdė jam sūnų ir pavadino jį ne tik Johannu Franzu, bet ir Wolfgangu Amadeusu.

Prieš jį taip pat galėjo pakelti ranką masonai. Ne paslaptis, kad Mozartas priklausė masonų ložei. Bet, pasak iškeltų hipotezių, kompozitorius atskleidė kai kurias jų paslaptis savo operoje „Užburtoji fleita“, todėl jie naujos savo šventyklos atidarymo proga ir nutarė jį paaukoti. Masonai gynėsi nuo šių kaltinimų, ir iš tiesų jie atrodė niekuo nepagrįsti. Beje, paskutinis užbaigtas Mozarto kūrinys buvo Mažoji masonų kantata, skirta šios šventyklos atidarymui ir atlikta su didžiuliu pasisekimu Vienoje 1791 metų lapkričio 18-ąją.

Labiausiai šiandien paplitusi versija, kad Mozartas, turėjęs įgimtą inkstų nepakankamumą ir vėliau įgytą reumatą, mirė savo mirtimi. Medikai spėlioja, kad tai galėjo būti tuo metu plitusios streptokokinės infekcijos sukeltos komplikacijos. Nors neatmetamas ir gydytojų padarytų klaidų poveikis. Juk karščiuojančiam Mozartui buvo dedami šalti kompresai, dažnai nuleidžiamas kraujas. Diskusijos dėl genijaus mirties netyla iki šiol.

Neįrodyta, kad kaukolė – Mozarto

Mozarto laidotuvės atitiko to meto reikalavimus. Beveik visi, išskyrus pačius turtingiausius miestelėnus, buvo laidojami bendrame kape ir atsisveikinimas su velioniu vykdavo bažnyčioje. Tad ir Mozartas, miręs skolose, buvo palaidotas tik kapinių prižiūrėtojų akivaizdoje.

Po 10 metų naikinant šį kapą ir ruošiant jį naujiems mirusiesiems, duobkasys Josephas Rothmayeris, tvirtinęs, kad gerai įsidėmėjo, kur buvo palaidotas kompozitorius, iškasė jo kaukolę. Tuo metu tai buvo paplitęs reiškinys. Ypač paklausios buvo žymių žmonių kaukolės, dovanojamos ar parduodamos.

Tariama Mozarto kaukolė (be apatinio žandikaulio) keliavo iš rankų į rankas apie šimtą metų. Tik 1902-aisiais ji atsidūrė Mozarto fonde jo gimtajame Zalcburgo mieste.

Prieš kelerius metus visam pasauliui švenčiant kompozitoriaus 250 metų gimimo sukaktį austrų mokslininkai iš Insbruko nutarė atlikti šios kaukolės DNR tyrimą ir įsitikinti jos tikrumu. 2004-ųjų pabaigoje jie ekshumavo Mozarto šeimos kapavietėje Zalcburge esančius devynių asmenų palaikus, tačiau tyrimams nutarė paimti šešiolikametės kompozitoriaus giminaitės Jeannetos (sesers Nannerlės dukros) ir jo močiutės iš mamos pusės klubų mėginius. Mat palyginimui būtinai reikėjo gauti DNR, perduodamą moteriškąja linija.

Mozarto kaukolė į laboratoriją buvo vežama šarvuotu banko automobiliu. Iš jos buvo išimtas vienas dantis ir perskeltas per pusę (vėliau suklijuotas ir vėl įdėtas į tą pačią vietą). Danties mėginiai parodė, kad jie neturi nieko bendra su abiejų moteriškos lyties palaikų mėginiais. Tai patvirtino ir analogiška amerikiečių mokslininkų analizė.

Taigi įrodyti, kad Fonde saugoma kaukolė yra Mozarto taip ir nepavyko. Tai reiškia, kad nustatyti tikrąją Mozarto mirties priežastį taip pat nėra galimybių. Tačiau teigti, kad ji yra dviejų šimtų metų senumo falsifikatas nebuvo pagrindo, nes kilo klausimas, ar Mozarto šeimos kapavietėje rasti palaikai tikrai priklausė minėtiems asmenims. Juk nieko bendra nepasisekė atrasti ir tarp Jeannetos bei jos prosenelės – visų trijų palaikų DNR buvo skirtingi. Tad atsisakyti versijos, kad ši kaukolė yra Mozarto, neskubama.

Naujausiais technologiniais metodais, naudojamais kriminalistikoje, pagal kaukolę atkurtas Mozarto atvaizdas panašus į jo amžininkų nutapytus kompozitoriaus portretus. Tai gal ji yra autentiška? Paslaptis tapo tik dar didesnė, todėl įvairūs spėliojimai apie Mozarto mirtį gali dar ilgai žadinti žmonių vaizduotę.

by admin