Muziejininkių nuotykiai Italijoje II

Muziejininkių nuotykiai Italijoje II

 

 

ondrena Skulptūraitė

Vėlgi savo tekstą norėčiau pradėti nuo Leonardo da Vinči’o pagarbinimo. Aišku, jūs tikėjotės, kad kalbėsiu apie renesanso žmogaus įvairiapusiškumą, tačiau aš galvoju apie Leonardo da Vinči’o programą „Kultūros projektai miesto žmonėms“, kuri suteikia sparnus net muziejininkams pakilti iš susisluoksniavusių dulkių fondų ir apžvelgti žemę iš lėktuvo skrydžio.

Labai bijojau skristi. Buvau jaunystėje lankiusis tolimuose kraštuose (iš Vilniaus dažnai skrisdavome į Palangą, nes „Moskvičiumi“ reikėdavo važiuoti 7-8 valandas, o lėktuvu – 30-40 min.), bet primiršau, kaip baisu yra atitrūkti nuo žemės riaumojančio metalo gniaužtuose ir laukti išskėstų ratukų atsimušimo į nusileidimo taką. Visada pradėdavau pirma ploti, kai lėktuvas pabučiuodavo asfaltui į žandą, užkrėsdama savo entuziazmu ir mažiau bailius bendrakeleivius.

Įdomi pažintis atsitiko lėktuve, skrendant 2 valandas 50 minučių iš Rygos į Romą. Sėdžiu visa persitempus nuo kiekvieno oro pūstelėjimo į lėktuvo šoną. Šalia gražiai apvali jauna blondinė skaito anglišką knygelę. Bandau žvilgčioti, pasitikrinti savo anglų kalbos žodyną. Kolegė Odeta pro lėktuvo langą žvaliai fotografuoja žemę, subraižytą tarsi geometrijos pamokoje lygiašoniais ir netaisyklingais trikampiais. Matau, kaip jai net saldu nuo skrydžio ekstrymo.

Nuo baimių visada vaduojuosi komunikacijos priemonėmis – įkyriai kalbinti kaimyną, intensyviai žvilgčioti į kokį mažiau nemalonų nei kiti subjektą, užkabinti knygą ar vandens buteliuką kaimyno rankose, numesti, pakelti, pažiūrėti į akis ir paklausti: kur skrendate, kelintą kartą ir panašiai. Gal tai ne visai muziejininkės bruožas, bet tai man padeda pamiršti baimes.

Mano kaimynė iš dešinės su angliška knygele, pasirodė, besanti labai atvira ir miela pašnekovė. Ir, svarbiausia, seniai išsivadavusi iš baimės skraidyti. Kalbėjo apie Italiją, kurioje ji ne kartą lankėsi, o dabar skrenda į Romą, kur persės į kruizinį laivą, plaukiantį į Tunisą ir kitus egzotiškus uostus. Keliauja viena, kas mane iškart sudomino ir leido labai palankiai pažvelgti į bendrakeleivę. Drauge prisiminėme vieną įdomų vyriškį iš Klaipėdos universiteto koridorių – italą Enriko Piero Quinto, ilgai dėsčiusį Klaipėdos universitete italų kalbą. Įdomu, kad jis gimęs tais pačiais metais kaip ir aš, tą patį mėnesį, skiriasi tik diena. Neįdomu tai, kad jis jau miręs. Tai buvo laisvo kritimo žmogus. Jo nepažinojau asmeniškai, tik matydavau universiteto kiemelyje lengvai apsmukusiais džinsais, pusiau stebintį, pusiau teigiantį žvilgsnį iš po didelių storų akinių stiklų, be privalomo dėstytojui savo statuso apsibrėžimo, kuriame daugelis vaikšto tarsi kosmonautas permatomame balione. Mano kaimynė papasakojo apie Enriko paskutines gyvenimo dienas toli nuo saulėtos Italijos, Lietuvos rudens semiamoje Klaipėdoje. Mirtis užlankstė Enriko gyvenimą iš visų pusių taip staigiai, kad visiems beliko tik susitaikyti. Žmogus su meile mokė savo gimtosios italų kalbos, pats mokėsi lietuvių, muzikavo, bendravo, gėrė alų Kurpiuose ir tiesiog buvo laisva, nes laisvai pasirinko, Klaipėdos siela.

Mano pirmasis skrydis į Romą buvo paženklintas prisiminimais apie Enriko. Su kaimyne išsiskyrėme neapsikeitusios nei telefonais, nei kažkuo labiau apčiuopiamu, kaip tik prisiminimais apie žmogų, kuris buvo šalia ir kuris pasitraukė tarsi rūkas virš upės, į kitą pasaulį. Pasaulį už kampo.

Kaip ir Italija muziejininkėms pasirodė šalis, besanti už debesų kampo. Daug šiukšlių, kurių patys

italai net nemato. Kai mūsų koordinatorė iš IRIS Anna Liza grįžo iš Bukarešto, labai stebėjosi, kiek ten šiukšlių. Mano kolegė Odeta kukliai nuleido akis ir atsiduso. Aš mačiau, nedrįsta pasakyti garsiai ir tiesiai į akis italei – O apšiukšlinta Italija, kokia tu apsileidusi. Kartais geriau nutylėti, ypač kai mintis reiški ne gimtąja kalba, o tavo pašnekovas angliškai supranta dar mažiau nei tu pats. Gali įvykti labai komplikuotas pokalbis.

O nutylėti, patikėkite, teko ne kartą. Ypač, kai norėdavosi nusikeikti po to, kai kokia nors įžvalgi asmenybė mus drąsiai pavadindavo rusėmis. Neapolyje viena garbingo amžiaus dama, panašiai kaip aš, pietaudama pilies papėdėje puikiame restoranėlyje, kur ką tik buvau prarijusi antsvorio priaugusią Margaritą, o mano kolegė, kaip visada, pilną lėkštę juodų kriauklių, ir abi išgėrusios pusę litro vietinio vyno, pažvelgusi į mane ramiai stovinčią ir virškinančią tarpduryje, su neslepiamu pasitenkinimu, kad rusai gali sau leisti atostogauti Neapolyje, pasakė savo stalelio kaimynui, lotynų kalbos profesoriui, kuris kažkada yra lankęsis Palangoje: Eta naši dievočki ( liet. Tai mūsų mergaitės). Aš nusprendžiau būti aukščiau tautinių ambicijų ir paaiškinau jai rusiškai, kad mes mergaitės, bet ne jų, kad esame lietuvaitės iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus, kad domimės senove ir pilimis. Lotynų kalbos profesorius papasakojo, kaip nuvykti į Pompėją, pagyrė Palangą. Tik jo atodūsis, kad Pompėjoje dabar labai karšta, mus įkvėpė ten atsidurti 7 valandą vakaro, kai karštis jau atslūgęs. Viena nedidelė bėda – 7 valandą Pompėjos muziejus užsidaro, ko mūsų sutiktieji restorane gerieji žmonės nepasakė.

Mes stovime ir žiūrime į iš pelenų atkapstytą miestą Vezuvijaus panosėje. Staiga suprantame, kad galime įeiti pro išėjimą, kuris dar atidarytas ir laukia paskutiniųjų paliekančių miestą. Kiek sugebėjome, tiek prisiragavome, pradėjusios ekspozicijos peržiūrą iš kitos pusės. Bet, laimė, nusipirkau knygą su kompaktine plokštele apie Pompėją, todėl labai nenusiminėme. Važiuodamos 40 minučių metro atgal į Neapolį, išstudijavome knygos paveikslėlius ir sėdėjome ramios tarsi būtume išlandžiojusios Garsiuosius Poeto namus bei romėnų Šventyklos kolonadą.

Kiek bežiūrėtum į Neapolį, supranti, kad tai, kas netikėčiausia, įtaigiausia, keisčiausia – tai dvi Vezuvijaus kupros, išnyrančios visur ir visada iš už kampo ar namo stogo.

O už kampo visada gali su kuo nors susidurti, į ką nors atsitrenkti, ar išvysti dar neregėtą dalyką. Arba, tiesiog, pagauti kampą, kai tau tiesiai šviesiai pataria : Pagauk tu tą kampą, po galais. O kai esi muziejaus nuosavybė ir staiga tampi pasaulio piliete, tai šis palinkėjimas Pagauk kampą suskamba visa savo egzistencine įkrova. Eini tiesiai ir visur matai kampus. Net tada, kai priešakyje tik jūra.

Išplaukėme motorine valtimi Santa Maria di Leucoje, ten kur Jonija susikabina su Adrija, pasižvalgyti po grotas iš jūros pusės, ir įpusėjus kelionei, sužinojome, kad mūsų motorinė valtis staiga prarado savo širdį – motorą. Tapo bežadė tarsi undinėlė po apsilankymo pas raganą. Su mumis valtyje dar plaukiojo ir grotomis žavėjosi trys poros italų. Jie visi sušoko į vandenį tarsi tik ką išsiperėję pingvinai ir suko ratus aplink sustingusį motorą ir mus, apsiginklavusias rūbais nuo galvos iki kojų, su ant pilvo kabančiomis didelėmis piniginėmis, pilnomis lėktuvo rezervacijos lapų, eurų, draudimų ir kitokių, svetur ypač saugotinų daiktų. Gerai, kad viena italė bijojo vandens panašiai kaip mes. Susirangė kamputyje ir žiūri į savo gražuolį partnerį, nardantį po skaidrią Jonijos, o gal Adrijos, nes, būtent, toj vietoj jos susitinka, jūrą. Jam atsibodo nardyti, persekiojamam maldaujančio merginos žvilgsnio, įlipo atgal į laivelį, paprašė manęs pasitraukti į šalį, atsidarė motoro dangtį ir pradėjo su ilgu pagaliu, iš kur jis atsirado laivelyje, maišyti. Po penkių minučių variklis suspigo tarsi undinėlė, atgavusi prieš mirtį balsą, ir šiaip ne taip grąžino į prieplauką tris italų poras ir dvi suprakaitavusias muziejininkes. Taigi – kampas gali tavęs tykoti net atviroje jūroje.

Iš pradžių to nebuvo lengva suprasti, bet įpusėjus antrai svečiavimosi savaitei net Odeta pradėjo visur matyti kampus. Vaikštome po Neapolio muziejaus sales. Prabanga ir senovė švitina tarsi rentgenas. Palangėmis išdėliotos skaidraus plastiko kėdės. Labai geras sumanymas – muziejuje, kur daugybė sunkiasvorių ryškių daiktų, ant kurių negalima sėdėti, padėtos permatomos, tik šviesoje, pastebimos kėdės. Gal mes buvome nebejautrios šviesai, pernelyg pavargusios ir persisotinusios graikų tuščiavidurėmis skulptūromis, nuskeltomis nosimis, vazų formomis, kai pamatėme apvalią, minkštą sofą be užmestų virvių, kurios reikštų Sėstis draudžiama, o tik užrašas „Vietato …“. Mes supratome, kad vietelė pasėdėti. Kam vargintis ant nematomų kėdžių, jei galima įkristi į minkštą patalėlį. Odeta jau susiruošė numigti, nes Italijos saulė ištraukia skysčius ir numeta žmogų tarsi skudurėlį, kai tarpduryje pasirodė susirūpinusi muziejaus prižiūrėtoja ir parodė į lentelę. O vietato, kaip vėliau sužinojome iš įvairių užrašų geležinkelio stotyje, reiškia Uždrausta. Bet mes jau buvome pagavusios kampą, todėl tik linksmai suprunkštėme tarsi kaimietukės ir perėjome į kitą salę, kur mus įdėmiai sekti pradėjo kitos prižiūrėtojos akis.

by admin