Muziejui padovanojo Č.Janušo paveikslus

Muziejui padovanojo Č.Janušo paveikslus

Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijos Klaipėdoje rinkiniai pasipildė keturiais Česlovo Janušo paveikslais, kuriuos muziejui padovanojo Ieva Jankutė, kilusi iš Bitėnų. Po Antrojo pasaulinio karo I.Jankutė gyveno JAV. 2000 metais sugrįžusi į Lietuvą, apsigyveno Klaipėdoje.

Muziejui padovanoti Č.Janušo paveikslai buvo pristatyti visuomenei baigiamojo kultūros paveldo projekto „Žmonės ir likimai. Mažosios Lietuvos kūrėjai“ vakaro metu Prano Domšaičio galerijoje. Simboliška, kad ši graži dovana gauta jubiliejiniais dailininko metais – kaip tik šiemet pažymėtos 100-osios Č.Janušo gimimo metinės.

Ji ypač vertinga XX a. lietuvių tapybos istorijos kontekste, nes tapytojo, prieškaryje vadinto Lietuvos marinistu, paveikslų mūsų šalies dailės muziejuose ir pas privačius kolekcininkus yra vos keli.

Ir dar vienas gražus sutapimas – tapytojas ne tik dažnai lankėsi pajūryje, nuolat tapė nuotaikingus ir spalvingus jūros ir žvejų gyvenimo vaizdus Klaipėdoje, Palangoje, Kuršių nerijoje, bet ir mokėsi mūsų mieste.

Č.Janušas gimė 1907-ųjų liepos 18-ąją Ukrainoje, Feodosijos mieste. Teigiama, kad ten jis gyveno rusų tapytojo marinisto I.Aivazovskio kaimynystėje, ir dar vaikystėje pamatyti įžymiojo dailininko kūriniai tiesiog jį užbūrė, paliko neišdildomą įspūdį visam gyvenimui.

Nuo 1922-ųjų būsimasis dailininkas gyveno Lietuvoje, mokėsi Telšiuose, Kražiuose ir Palangoje, o 1926 metais baigė Klaipėdos lietuvių gimnaziją (nuo 1930-ųjų – Vytauto Didžiojo gimnazija). Joje tuo metu piešimą dėstė Adomas Brakas.

1927-1931 metais Č.Janušas mokėsi Kauno meno mokykloje, o po studijų atsidėjo pedagoginiam darbui, mokytojavo Šiaulių ir Kauno gimnazijose, vėliau – Kauno dailiųjų amatų mokykloje, buvo paskirtas jos direktoriumi.

Be akvarelių ir aliejinių paveikslų, jis kūrė ir teatro dekoracijas. Nuo 1931 metų dailininkas aktyviai dalyvavo parodose, prisidėjo prie Lietuvos dailininkų sąjungos steigimo 1935-aisiais, buvo LDS valdybos narys.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje emigravęs į Vokietiją, 1949 metais jis išvyko į JAV, gyveno Niujorke.

Nors, turėdamas išlaikyti šeimą, dirbo su menu nesusijusį darbą, o tapybai galėjo skirti tik laisvalaikį, dailininkas daug kūrė. Jis aktyviai dalyvavo lietuvių ir amerikiečių dailininkų parodose, ne kartą buvo laimėjęs įvairių premijų, iš kurių I.Jankutė paminėjo už akvarelę „Jūra“ gautą pirmąją premiją Long Ailende organizuotame konkurse.Mirė Č.Janušas Niujorke, 1994-ųjų spalio 30-ąją.

I.Jankutė, Antrojo pasaulinio karo metais su tėvais emigravusi iš Lietuvos, pokariu pateko į Čikagą, ten baigė koledžą. Ištekėjusi už gydytojo italo, 20 metų gyveno Italijoje, Sienoje, o vyrui mirus 1978-aisiais persikėlė į Niujorką.

Ten ji ir susipažino su Č.Janušu, kuris visada ateidavo į Niujorko lietuvių įsteigto „Kultūros židinio“ rengiamas svarbiausias šventes. Dailininkas mėgo bendrauti, su kiekvienu pasikalbėti apie darbus ir kūrybą.

I.Jankutė prisimena dailininką kaip labai aktyvų „Kultūros židinyje“ vykusių parodų organizatorių ir dalyvį. Parodos kultūros centro salėje paprastai vykdavo trumpai, dažniausiai tik savaitgaliais. „Kultūros židinyje” Č.Janušas kasmet surengdavo po vieną parodą, kartais ir kelias. Nuotaikingus ir spalvingus paveikslus jo gerbėjai išpirkdavo dar išvakarėse, parodas kabinant. I.Jankutės teigimu, daug Č.Janušo kūrinių yra likę pas Niujorke gyvenančius lietuvius, nes labai populiaru buvę dailininko paveikslus dovanoti vestuvių, jubiliejų proga.

Č.Janušas turėjo sūnų, kurį stengėsi išleisti į mokslus, o vėliau – ir keturis anūkus, dėl kurių vis pasidejuodavo, kad nė vienas jų nepasirinko dailės.

Anūkai mokėsi muzikos, dažnai koncertuodavo Niujorko lietuvių susiėjimuose, „Kultūros židinio“ organizuotose šventėse. I.Jankutei lankantis tapytojo dirbtuvėje, įrengtoje garaže, Č.Janušas, rodydamas kiek turi prikauptų dailininko darbo priemonių, yra sakęs: „Kam aš tai paliksiu?..“. Pasakodamas apie apsilankymus Klaipėdoje, nuolat prisimindavo giliai įstrigusį atsitikimą, kai kartu su sūnumi maudantis tas įbrido per giliai ir ėmė skęsti.

Prieškariu dailininkas labiausiai mėgo akvarelės techniką. Č.Janušo akvarelėms būdingas didokas formatas, tamsios spalvos, neskaidrūs tonai.

Akvareles jis kartais liedavo ant kitos tapetų pusės, tai suteikdavo ypatingą atspalvį. Kelios panašios stilistikos akvarelės iš privačios kolekcijos buvo eksponuotos 2003-iaisiais Juodkrantėje, „Vėtrungių“ galerijoje veikusioje parodoje.

Gyvendamas emigracijoje, Č.Janušas dažniausiai tapė aliejinius paveikslus, kartodamas pamėgtus, iš prisiminimų vis atgaivinamus Lietuvos gamtos motyvus. Tai jaukiai medžių prieglobstyje įsikūrusių lietuviškų sodybų vaizdai.

Du dovanoti peizažai – „Lietuviška sodyba žiemą“ ir „Lietuviškas kaimas žiemą“ – nutapyti šviesiomis, skaidriomis spalvomis, subtiliais tonais perteikiant žiemos atmosferą. Č.Janušo kūriniuose išlaikomas realistinis požiūris į natūrą, tačiau jie nestokoja idealizacijos, lyriškos nuotaikos.

Pasak I.Jankutės, Amerikos lietuviai pusiau rimtai, pusiau juokais sakydavo: „Jei nori relakso, nusipirk Č.Janušo paveikslą su mėnesiena, ir jokių „valiumų“ nereikės“.

Iš tikrųjų dailininkas puikiai sugebėjo tapybos priemonėmis kurti poetišką nuotaiką. Paveiksluose „Valtys mėnesienoje“ ir „Mėnesiena“ meistriškai perteiktas romantiškas apšvietimas, sukurtas neaprėpiamos naktinės jūros erdvės pojūtis.

Mažai pas mus žinomo, tačiau prieškario Lietuvoje garsaus tapytojo kūrinius galima pamatyti lankantis galerijoje – Č.Janušo paveikslai eksponuojami greta P.Domšaičio kūrinių.