Muzikinės mikroistorijos pasaulinėje kultūrų sąveikoje

Muzikinės mikroistorijos pasaulinėje kultūrų sąveikoje

Danutė Petrauskaitė

Rudens pradžioje Vilniuje vyko tarptautinė muzikologų konferencija „Sociokultūrinės kryžkelės ir ribos: muzikinės mikroistorijos“, kurią organizavo Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA), pažyminti savo 80 metų jubiliejų, bei Kompozitorių sąjunga. Tai buvo išties nepaprastas mokslinis renginys, sutraukęs daugybę pranešėjų ir klausytojų. Prie jo rengimo prisidėjo Estijos ir Latvijos muzikos akademijos, Tarptautinė muzikologų draugija (IMS) bei kitos organizacijos.

Pranešėjai – iš viso pasaulio

Kaip teigiama LMTA informaciniame puslapyje, trijų kaimyninių regionų – Baltijos kraštų, Centrinės ir Rytų Europos bei Rusijos – muzikologų inicijuota tarptautinė tarpregioninė muzikologų konferencija buvo sumanyta kaip kultūrinių sąveikų ir atoveiksmių kritinė peržvalga iš mikroistorijos perspektyvos.

Tad jos tematinės ir geokultūrinės įvairovės būta labai plačios – pradedant lietuviška muzika ir baigiant japonų požiūriu į F.Chopino kūrybą. Buvo dalijamasi ir po šaltojo karo pabaigos naujai atsivėrusių šaltinių bei duomenų tyrinėjimų – „archyvų revoliucijos“ – rezultatais. Rugsėjo 4–7 d. vykusioje konferencijoje dalyvavo maždaug 80 pranešėjų iš 22 šalių – Austrijos, Danijos, Estijos, Italijos, Jungtinių Arabų Emiratų, JAV, Jungtinės Karalystės, Kanados, Kroatijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Norvegijos, Olandijos, Prancūzijos, Rusijos, Serbijos, Slovėnijos, Suomijos, Šveicarijos, Vengrijos ir Vokietijos.

Vienu metu veikė kelios sesijos, tad išklausyti visų pranešimų nepavyko. Tačiau išspausdintos tezės leido susidaryti aiškų vaizdą apie jų turinį. Sesijos buvo skirtos kuriai nors vienai temai. Pvz., „I.Stravinskis tarp Rytų ir Vakarų“, „Kultūrinės sankirtos ir muzikinės migracijos“, „Muzika prie Habsburgų imperijos sienų“, „Prieš ir po nusileidžiant geležinei uždangai“, „Intertekstualumas, globalizmas ir modernizmas“, „Pokarinis internacionalizmas ir avangardas“, „Muzikos kūrimas privačioje ir viešoje erdvėje“, „Mikroistorijos ir mikrogeografijos kultūrinėje muzikos atmintyje“, „Pats ir kiti“, „Šostakovičius ir jo epocha: amžininkai, kultūra, valstybė“, „Transkultūriniai vaizdai ir atminties muzikinės erdvės“, „Baltijos istoriografija ir muzikos politika“. Pastarojoje pranešimą apie muzikologų pasiekimus Estijoje per paskutiniuosius du dešimtmečius skaitė Urve Lipus. Apie modernizmo adaptaciją sovietmečiu latvių kompozitorių kūryboje kalbėjo Janis Kudinšas. Kamilė Rupeikaitė pateikė plačią XX a. antrosios pusės Lietuvos žydų kultūrinę panoramą, o tik ką pradėjusi darbuotis Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Muzikologijos institute Vita Gruodytė perskaitė pranešimą „Nacionalinė muzika versus muzikinis nacionalizmas: sovietinės ideologijos spraga“. Su savo tyrimų rezultatais klausytojus supažindino ir kiti lietuvių muzikologai – B.Baublinskienė, J.Bruveris, G.Daunoravičienė, L.Ligeikaitė, L.Navickaitė-Martinelli, Ž.Stonytė, E.Šeduikytė-Korienė, J.Vilimas, A.Žiūraitytė. Ypač gausus muzikologų būrys atvyko iš Rusijos, tačiau jie daugiau buvo susikoncentravę į savo kompozitorių – I.Stravinskio bei D.Šostakovičiaus – gyvenimo ir kūrybos analizę.

Apie praeitį – dabarties žvilgsniu

Ypač įdomūs pranešimai buvo skaitomi plenarinių posėdžių metu.

Filosofė Lydia Goehr (Kolumbijos universitetas, Niujorkas) pažvelgė į R.Wagnerį kitų akimis bei demonstravo jo operų parodijas. Literatūrologas, semiotikas Borisas Gasparovas iš to paties universiteto kalbėjo apie dvi futurizmo kryptis muzikoje, Stefanas Weissas (Hanoverio muzikos, dramos ir medijų universitetas) – apie rusų muziką XX a. trečiajame dešimtmetyje. Ypač visų dėmesį prikaustė Marinos Frolovos-Walker iš Kembridžo universiteto pranešimas apie Stalino premijų laureatus. Pasitelkusi įdomią archyvinę medžiagą – dokumentus su Stalino ranka padarytais įrašais, ji atskleidė politinius užkulisius, kuriuose buvo sprendžiamas menininkų likimas. Tatjana Markovič iš Belgrado menų universiteto, šiuo metu dirbanti Vienoje, pasakojo apie muzikines mikroistorijas įvairiausiomis tautomis apgyvendintoje Balkanų žemėje, konkrečiai – autonominėje Vojvodinos provincijoje.

Italo IMS prezidento Dinko Fabriso paskaita apie baroko epochos Neapolio operą buvo surengta Valdovų rūmuose. Šių dienų muzikantai apie tuos laikus kalba su didele nostalgija. Mat XVII a. pradžios Neapolyje, kuriame gyveno pusė milijono žmonių, stovėjo maždaug 500 bažnyčių. Todėl muzikanto profesija buvo labai paklausi ir gerai apmokama, o ir darbą susirasti buvo galima nesunkiai – bažnyčioms, rūmams ir teatrams reikėjo vargonininkų, dainininkų, įvairių rūšių instrumentalistų…

Garbinga, bet įnoringa viešnia

Visų dalyvių dėmesį patraukė konferencijoje apsilankiusi kompozitoriaus D.Šostakovičiaus žmona Irina. Daug kam kirbėjo mintis – kaip čia gali būti, juk kompozitorius mirė 1975 m. Taip, nuo jo mirties prabėgo beveik keturi dešimtmečiai, bet Irina, 28 metais jaunesnė už savo vyrą, iki šiol yra itin energinga. Pagrindinis jos veiklos tikslas – D.Šostakovičiaus kūrybinio palikimo tvarkymas, leidimas ir jo autorinių teisių saugojimas. Paryžiuje ji yra įkūrusi tarptautinę asociaciją „Dmitrijus Šostakovičius“, Maskvoje – leidyklą „DSCH“, o į Vilnių atvyko siekdama ir čia platinti kompozitoriaus muziką. Konferencijos metu viešnia pristatė naujausią baleto pagal D.Šostakovičiaus muziką pastatymą Niujorko Metropoliteno operoje, V.Kasiulio muziejuje dalyvavo susitikime su muzikine visuomene. Daug kas šiuo susitikimu nusivylė. Klausytojai, tikėjęsi daugiau sužinoti apie kompozitorių, jo gyvenimą bei iš arti stebėtą kūrybos procesą, išgirdo tik sausus skaičius ir išvardytus leidinius. Nelengva užduotis teko muzikologei Jūratei Katinaitei, ketinusiai išsamiai pristatyti viešnią, tačiau ši po pirmųjų žodžių ją pertraukė, sakydama – „čia ne lyrika, čia verslas“. Susitikimo pabaigoje Armonų trio pagriežė dvi dalis iš D.Šostakovičiaus Fortepijoninio trio Nr. 2. Klausytojai aplodismentais dėkojo atlikėjams ir atsistoję pagerbė viešnią, tačiau ši į publiką taip ir neatsisuko. Ir kitiems ne ką lengviau sekėsi bendrauti su I.Šostakovič, tik ją globojusiam prof. S.Sondeckiui savo autoriteto dėka pavyko užmegzti lygiavertį pokalbį.

Išskirtiniai konferencijos akcentai

Jau pirmąjį vakarą konferencijos organizatoriai pakvietė svečius pasiklausyti ir pažiūrėti 2007 m. sukurtos, bet sostinėje dar nematytos vilnietės Justės Janulytės ir klaipėdiečio Dovydo Klimavičiaus audiovizualinės instaliacijos „Kvėpuojanti muzika“ styginių kvartetui, elektronikai ir oro skulptūroms, kuri buvo demonstruojama požeminiuose LMTA garažuose. (Klaipėdoje šis kūrinys buvo atliktas 2008-aisiais per festivalį „Permainų muzika“.) Melsvai apšviestuose plastikiniuose „oro burbuluose“ kūrinį gyvai atliko styginių kvartetas „Chordos“, o šalia „burbulų“ į dumples panašius įrenginius mynė ir lankstė kiti instaliacijos dalyviai, sukeldami žmogaus kvėpavimo, vargonų mechanizmo, planetos alsavimo įvaizdžius. Kaip teigė pati kompozitorė, jos pasirenkamas kompozicijos plėtojimo metodas primena bandymą apžiūrėti tą patį objektą iš įvairių pusių. Panašu, kad ji visą laiką kuria vieną didelę daugiadalę kompoziciją, kaskart keisdama žiūros kampą.

Konferencijos pabaigoje nuskambėjo įdomus M.K.Čiurlionio ir kitų lietuvių kompozitorių muzikos įkvėptas pianisto Petro Geniušo ir saksofonininko Liudo Mockūno polistilistinis projektas „Jūra miške“. Panaudojant žinomų kūrinių motyvus ir juos apipynus džiazine harmonija, be to, muzikai pritaikius netradicinį M.K.Čiurlionio paveikslų skaidrių demonstravimą, atsivėrė lietuviškas vaizdų ir garsų pasaulis, kuris užsieniečiams buvo mažai žinomas arba visiškai nepažįstamas.

Kartu su konferencija vyko pirmasis tarptautinis jaunųjų muzikologų konkursas, skirtas tarpdalykiškumo sklaidai, kurį inicijavo Sankt Peterburgo naujų meno technologijų centras „Art-parkING“. Jame dalyvavo aštuoni muzikologai iš įvairių šalių. Užduotis jie atliko ir raštu, ir žodžiu. Finaliniame ture jie diskutavo apie I.Stravinskio baleto „Šventasis pavasaris“ premjerą, įvykusią 1913 m. Paryžiuje. Atspirties tašku kiekvienam tapo ištrauktas „bilietas“, kuriame buvo įrašyta viena ar kita citata iš įvairių kritinių straipsnių, pasirodžiusių spaudoje po premjeros. Pirmąsias vietas iškovojo Joris de Henau iš Jungtinės Karalystės ir Edvardas Šumila iš Lietuvos. Kiti pasidalijo antrąsias ir trečiąsias bei prizines vietas.

Konferencija baigėsi aukštų svečių padėka jos rengėjams. Dalyviai liko patenkinti atradę Lietuvoje seniai puoselėjamas muzikologines tradicijas. Net buvo pasiūlyta pagalvoti, ar nevertėtų ateityje Vilniuje surengti pasaulinį IMS kongresą.

by admin