Muzikinio teatro aistros šėlsta
Danguolė Vilidaitė
Klaipėdos muzikinio teatro gyvenimas, grįžus vadovauti Audronei Žygaitytei-Nekrošienei, ir vėl tapo daug dinamiškesnis, aistringesnis, įvairiomis naujovėmis mirgu marga vasario pradžioje pristatytas teatro „antikrizinis planas“: gastrolės Lietuvoje ir užsienyje, koncertų gausa, edukacinės programos, projektinė veikla, premjeriniai spektakliai ir t.t. Toks aktyvumas galbūt net labiau susijęs su iniciatyviu ir nerimstančiu pačios teatro vadovės temperamentu, nei su dabarties ekonomine situacija – planai ambicingi, bet ar užteks jėgų ir lėšų juos realizuoti iki galo?..
Su „auksiniais balsais“
Šioje gausoje Klaipėdos publikai, manyčiau, ypač patraukliu turėtų būti jau prasidėjęs „auksinių balsų“ projektas su „Triumfo arkos“ dalyviais Edmundu Seiliumi, Liudu Mikalausku, Egidijumi Bavikinu ir Vaidu Vyšniausku, o gegužės pradžioje – kviestinių žvaigždžių, Monserat Kabaljė auklėtinių Nomedos Kazlauskaitės-Kazlaus ir ispano Oskaro Marini’o koncertas.
Girdėjusi du „auksinių balsų“ renginius – „Aistrų šėlsmą“ su spalvingu E.Bavikino personažu Sportingu Laifu ir koncertą, skirtą Lietuvos valstybės atkūrimo dienai paminėti su E.Seiliumi, Kristina Zmailaite ir Vilhelmo Čepinskio vadovaujamu styginių orkestru „Camerata Klaipėda“, – galiu teigti, kad sumanymas jau pavyko su kaupu. Ypač daug gerbėjų pritraukė paskutinysis minėtas koncertas, įvykęs su didžiausiu pasisekimu.
Neįmanomi kraštutinumai
Muzikinio teatro metų plane mane kiek neramina keli konkretūs pastatymai. Tai Claude’o Debussy „Pelėjo ir Melisandos“ skaitymai, atnaujinta Claudio Monteverdi’o opera „L’Orfeo“ ir neseniai scenoje pasirodęs teatralizuotas koncertas pagal George’o Gershwino muziką su fragmentais iš „Porgio ir Besės“.
Šios operos išsiskiria originalia stilistika, reikalaujančia ypatingo pasiruošimo, o tam, kaip žinome, mūsų teatro solistai neturi nei laiko, nei galimybių. „L’Orfeo“ (pasirodžiusi 1607 m.) laikoma pirmuoju šio žanro pavyzdžiu – tai ankstyvojo baroko kūrinys, pasižymintis specifine balso artikuliacija ir puošmenomis (to mokomasi ne vienerius metus). „Pelėjas ir Melisanda“ (1901 m.) – pirmoji ir turbūt vienintelė impresionistinė opera. „Porgis ir Besė“ (1935 m.) – pirmoji jazz opera su bliuzo, spiričiuelo ir regtaimo elementais.
Nors, kaip sakoma, kas nerizikuoja, tas ir nelaimi, – muzikos istorijoje reikšmingų kūrinių pasirinkimas visada susilaukia išskirtinio publikos dėmesio. Išgirsti „gyvą“ retai statomos operos atlikimą keliskart geriau, nei nuolat klausytis jos įrašo kompaktinėje plokštelėje.
Galų gale galima tai įvertinti kaip svarbų Klaipėdos muzikinio teatro ir Lietuvos muzikinio gyvenimo faktą, pripažinti švietėjišką jų vaidmenį.
Pasirodymų kokybę iš dalies gelbsti koncertinis (ar koks kitoks), nepilnas atlikimas – pasirinktus fragmentus galima paruošti preciziškiau. Bet tokiu atveju prarandama spektaklio dinamika, vidinis vedimas, patiems atlikėjams sunkiau įsijausti į nuolat pertraukiamą veiksmą. Taip nukenčia sudėtingesnio turinio darbai, kaip, pavyzdžiui, „Porgis ir Besė“.
Meilė ir drama
Operos siužetas – pakankamai konfliktiškas, ekspresyvus, čia verda tikros, net žudyti verčiančios gyvenimiškos aistros (gaila, kad lankstinuke nebuvo trumpo siužeto aprašo – nežinantiems jis būtų daug ką paaiškinęs). Muzikinė medžiaga – įvairialypė, pasižymi intensyviu augimu, ryškiomis kulminacijomis, spalvingų epizodų kaita: lyriškus epizodus keičia tragiški, tragiškus – komiški ir pan.
Tačiau dviejų dalių teatralizuoto koncerto „Aistrų šėlsmas“ (pagal G.Gershwino muziką) centre lyrinė Porgio ir Besės meilės tema, kiti svarbūs momentai tiesiog pradingsta margame ir šventiškame audinyje arba suskamba paviršutiniškai. Bet gal taip ir buvo sumanyta.
Gera buvo vėl išgirsti įspū-dingiausius operos puslapius: Klaros lopšinę „Summertime“ (Rita Petrauskaitė), Džeko „A woman is a sometime thing“ (Kęstutis Nevulis), Serenos raudą „My man’s gone now“ (Valerija Balsytė), Sportingo Laifo „It ain’t necessarily so“ (E.Bavikinas), Porgio „I got plenty o’nothing“ (Artūras Kozlovskis), Besės „I loves you, Porgy“ (Dalia Kužmarskytė), nuostabius lyrinius duetus ir t.t., visų net neišvardinsi. Taip ir prisimeni Ella’os Fitzgerald, Fredo Astaire’o, Billie’o Holiday’aus įrašus ir, pagaliau „nužudęs“ kritiką savyje, nustoji lyginti ir pradedi grožėtis.
Ne mažiau svarbu
Asketiška Artūro Šimonio scenografija šiame pasirodyme tik padėjo. Ji labai tiksli – kelios prasmingos nuotraukos ir scenos apšvietimas, išdėstytas pačioje scenoje bei kuriantis papildomą koncerto ar šešėlių teatro efektą.
Tik vargu, ar toks minimalizmas turi prasmę kostiumuose (dailininkė Vilija Šuklytė). Nors tokio pasirinkimo priežasčių, suprantama, irgi gali būti daug: spektaklio koncertinis variantas, lėšų trūkumas ir pan.
„Aistrų šėlsme“ dar skambėjo kiti, ne mažiau populiarūs G.Gershwino kūriniai: instrumentinė fantazija „Rhapsody in Blue“ (klarneto solo pradžioje tiesiog būtina pagroti tiksliai), baleto „An American in Paris“ fragmentai, dainos „The man i love“, „Embraceable you“, „I got rhythm“.
Nuostabu, kaip scenarijaus autorius ir režisierius Nerijus Petrokas sugebėjo išlaviruoti sujungdamas operos ir choreografinio spektaklio, koncerto žanrus. Gražių sprendimų daug, kartais jie priminė epizodus iš miuziklo „Čikaga“, kartais – Disney’aus fantaziją pagal G.Gershwiną, kartais – koncertą koncerte.
Efektinga, kurianti trisdešimtųjų ar keturiasdešimtųjų metų Amerikos džiazo kavinių atmosferą, šio spektaklio pradžia: prietema, sklando cigarečių dūmai, gražių merginų apsuptyje improvizuoja pianistas – G.Gershwinas, šou prasidėjo…
P.S.: Mano matytame vasario 13-osios „Aistrų šėlsme“ jo dirigentas Vytautas Lukočius netikėtai tapo pianistu (ir gana gerai susidorojo su šiuo vaidmeniu, organiškai įsiliedamas į visumą), o chormeisteris Vladimiras Konstantinovas – orkestro dirigentu (tiesa, pakaitomis su V.Lukočiumi). Jei džiazuojam, tai jau tikrai džiazuojam.
