„Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ vainikavo žmogaus balsą

„Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ vainikavo žmogaus balsą

Nuvilnijo, nuaidėjo 8-asis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“, šiemet prie Baltijos sukvietęs Lietuvos vokalinio meno įžymybes.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rengiamas operos ir simfoninės muzikos festivalis rugpjūčio 1-24 dienomis Klaipėdoje, Juodkrantėje, Nidoje, Plungėje ir ant Rambyno kalno publikai padovanojo jaudinančių susitikimų su operos, operetės, simfonine bei kamerine muzika. Festivalio scenoje dainavo Lietuvos operos žvaigždės I.Milkevičiūtė, V.Juozapaitis, A.Janutas, V.Prudnikovas, E.Kaniava, su lenkų ansambliu „MultiCamerata“ koncertavo žymi kamerinės muzikos atlikėja S.Jančaitė. Klaipėdos muzikinis teatras pastatė dvi operas – P.Maskanjo „Kaimo garbę“ (teatralizuotas koncertinis atlikimas) ir Z.Liepinio „Paryžiaus katedrą“, tapusią festivalio „vinimi“. Ją „įkalti“ statytojams padėjo žinomi popdainininkai E.Kučinskas ir D.Norvilas.

Mintimis apie festivalį ir jo premjeras paprašėme pasidalinti muzikologę Zitą JAKŠTIENĘ.

Festivalio scenoje triumfavo Lietuvos operos žvaigždės I.Milkevičiūtė, V.Prudnikovas ir V.Juozapaitis. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Spindėjo operos žvaigždėmis

Tradiciškai festivalis prasidėjo Klaipėdos miesto gimimo dieną ir tapo ryškiu šios šventės akcentu. Klaipėdos koncertų salėje rugpjūčio 1-ąją festivalį pasveikino Lietuvos Respublikos kultūros ministras V.Prudnikovas ir Klaipėdos miesto meras R.Taraškevičius. Festivalio vadovas S.Domarkas, pristatęs šių metų festivalį tema “Lietuvos vokalinio meno įžymybės”, pakvietė visus neabejingus muzikai “mėgautis gražiausiu ir skambiausiu pasaulyje instrumentu – žmogaus balsu”.

Kaip ir ankstesniuose festivaliuose, 8-ajame „Muzikiniame rugpjūtyje pajūryje“ Klaipėdos, Nidos, Juodkrantės, Plungės bei Pagėgių krašto gyventojai ir svečiai gėrėjosi operų ir koncertinių projektų premjeromis.

Atidarymas – „Lietuvos operos žvaigždžių gala koncertas“ (rugpjūčio 1-ąją – Klaipėdoje, kitądien – Juodkrantėje) – tapo tikra operos meno fiesta. Arijas ir duetus iš pasaulinio garso V.A.Mocarto, Dž.Verdžio, Dž.Pučinio, R.Vagnerio, Dž.Rosinio, P.Čaikovskio, Ž.Halevi operų dainavo I.Milkevičiūtė, V.Prudnikovas ir V.Juozapaitis. Jiems talkino ir operų orkestrinius fragmentus grojo Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras, diriguojamas šio koncerto sumanytojo S. Domarko ir dirigento I. Lapinio.

Sostinės operos žvaigždės visada laukiamos pajūryje – I.Milkevičiūtės ir V.Prudnikovo rečitaliai nesutalpindavo visų norinčiųjų juos išgirsti, o V.Juozapaičio gerbėjų gretos ženkliai išaugo po jo sukurto Rigoleto vaidmens Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje.

Nuostabaus grožio J.Milkevičiūtės balsas ir tobulas jo valdymas, subtilūs dinaminiai niuansai, meistriškas V.Prudnikovo ir V.Juozapaičio vokalas bei artistiškumas publiką tiesiog pakerėjo.

Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras, deramai talkinęs solistams, pakiliai ir spalvingai pagrojo V.A.Mocarto, Dž.Verdžio, R.Vagnerio, P.Čaikovskio ir S.Moniuškos sceninių veikalų orkestrinius fragmentus.

D.Kužmarskytė – Santuca, A.Janutas – Turidas. Algimanto Kalvaičio nuotraukos

Kamerinės muzikos dovana

Kamerinei muzikai atstovavo bendras Lietuvos ir Lenkijos atlikėjų projektas, kuriame dalyvavo lenkų kamerinis ansamblis “MultiCamerata” ir lietuvių dainininkė S.Jančaitė.

Penkių narių styginis ansamblis, vadovaujamas kontrabosininko H.Gizos jau trečią kartą dalyvavo “Muzikiniame rugpjūtyje pajūryje”. Šiame festivalyje ansamblis atliko populiarųjį V.A.Mocarto Divertismentą D-dur, nuostabios melodijos H.Vieniavskio “Legendą”, vengrų folkloro grožį atskleidusias B.Bartoko septynias liaudies dainas.

Skirtingo stiliaus kūriniai buvo pagroti individualia raiška, ansamblis pademonstravo puikų susigrojimą, taurų interpretacijos paprastumą, frazavimo vienovę. Bendroje S.Jančaitės ir “MultiCameratos” programoje – L.Berijo ir šiuolaikinė lietuvių muzika: kompozitorių V.Juozapaičio, A.Jasenkos, G.Kuprevičiaus ir M.Urbaičio kūriniai.

Sudėtingos raiškos kontempliacinę muziką dainininkė perteikė įtaigiai, plataus diapazono sopraną ji natūraliai ir lengvai valdė įmantriuose melodiniuose labirintuose (M.Urbaičio “Rezignacija”, A.Jasenkos “Vėlinės”).

Su S.Jančaite atlikdamas lietuvišką muziką, ansamblis modifikavosi ir į styginių kvartetą, ir į smuiko bei violončelės duetus, lanksčiai ir subtiliai muzikavo.

S.Jančaitės ir “MultiCameratos” koncertai įvyko Plungėje ir Klaipėdoje, o naujoje erdvėje, istoriniame Pagėgių krašte Rambyno kalno papėdėje, rugpjūčio 6-ąją skambėjo spalvingas ir smagus “Operetinis reviu nuo J. Štrauso iki…” Kartu su vokalo žvaigžde E.Kaniava ir jo studentu D.Norvilu dainavo Klaipėdos muzikinio teatro solistai ir choras, šoko baleto artistai, orkestrui dirigavo ir reviu režisavo S. Domarkas, jam talkino dirigentas I.Lapinis.

A.Kozlovskis – Frolas, J.Tretjakova – Esmeralda. D.Norvilo Kvazimodas. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Skiria šimtmetis

8-asis festivalis vėl pradžiugino teatro premjeromis. Pristatyta pasaulinio garso XIX a. italų opera P.Maskanjo “Kaimo garbė” ir pirmą kartą Lietuvoje įkūnyta latvių opera – Z. Liepinio “Paryžiaus katedra”.

Abiejų operų pasaulines premjeras skiria geras šimtmetis. “Kaimo garbė” jau įsitvirtinusi geriausių pasaulio operos teatrų repertuaruose, o “Paryžiaus katedra”, po triumfuojančio debiuto Rygoje sulaukusi plataus pripažinimo Latvijoje, dar tik skinasi kelią į pasaulį…

Lietuvoje P. Maskanjo “Kaimo garbė” jau skambėjo – Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, ją yra statęs S.Domarkas, o Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre koncertinę versiją režisavo E.Domarkas.

Abu menininkai sujungė kūrybines pajėgas klaipėdietiškajam variantui. Vieno veiksmo dviejų dalių festivalio versija – teatralizuotas koncertinis “Kaimo garbės” atlikimas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro sceną išvydo rugpjūčio 12-ąją, o Juodkrantės kultūros namų lauko estradoje nuskambėjo rugpjūčio 13-ąją.

Paprastai ši opera atliekama veiksmo neskaidant, tačiau dviejų dalių sumanymas pasiteisino – orkestrinis Intermeco (tarp 8 ir 9 scenų) tapo tarsi antros dalies orkestrine įžanga.

Operos dramaturgija išreiškiama visų pirma per sudėtingas herojų jausmų peripetijas, todėl kūrinio teatralizuoto koncertinio atlikimo forma tikrai priimtina (ir naudinga mūsų teatro sceninės erdvės požiūriu).

Operos veiksmas vyksta XIX a. Sicilijos kaimo aikštėje, į kurią renkasi visa kaimo bendruomenė. Pastatymui reikalingi du mišrūs chorai, todėl buvo sumanytas bendras Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro ir Vilniaus miesto savivaldybės choro “Jauna muzika” premjerinis projektas. K.Janulionio pritaikyta scenografija leido nevaržomai jaustis scenoje didelėms grupėms žmonių, pagal režisūrinį sumanymą laisvai judėti.

Pakerėjo Santuca

Scenos gilumoje šviečiančioje videoprojekcijoje regimi bažnyčios bokštai nurodė veiksmo laiką ir vietą (šv. Velykų rytas, prieš pamaldas), kartu simbolizavo bažnytinės moralės nuostatas bendruomenėje. Kuklūs ir skoningi kostiumai (juos pritaikė V.Šuklytė), Sicilijos moterų apdaruose dominuojanti juoda spalva sukūrė bendrą operos atmosferą.

Sekant italų operos tradicija, P.Maskanjo muzikoje svarbiausia raiška tenka melodijai. Išraiškinga emocionali melodika sudaro ir vokalo, ir orkestro muzikos pagrindą.

Dviejuose premjeriniuose spektakliuose vaidmenis sukūrė D.Kužmarskytė ir V.Balsytė – Santuca, A.Janutas – Turidas, M.Gylys ir A. Kozlovskis – Alfijas, J.Grikšienė – Turido motina Liučija, A.Dovydaitienė – Lola.

Dramatiškiausias ir vokalo atžvilgiu sudėtingiausias yra Santucos vaidmuo. Pirmame spektaklyje jį sukūrusi D.Kužmarskytė ekspresyviai atveria gilius herojės jausmus (scena su Turido motina), priverčia beatodairiškai patikėti jos sielvartu, neviltimi dėl Turido neištikimybės. Su didžiule menine jėga dainininkė perteikia meilę, pavydą, galiausiai – keršto troškimą. Aistringuose dialoguose jos balsas (mecosopranas) skamba raiškiai, sudėtingos melodijos liejasi laisvai, reljefiškai. Ypač stiprų muzikinį įspūdį padarė Santucos arijos atlikimas. Apskritai šiame vaidmenyje dainininkė tiesiog sublizgėjo!

Antrajame spektaklyje dainavusi V. Balsytė sukūrė kitokį Santucos paveikslą. Pirmoje scenoje ji švelni, drovi, giliai paslėpusi savo kančią. Gražių spalvų sopranas nuspalvino dialogus lyrinėm spalvom, tačiau nevilties ir keršto troškimas suteikia jos Sentucai jėgų, dinamiškai ir aistringai skamba puikioji arija.

O galėtų tobulai!..

Dviejuose spektakliuose Turido partiją dainavo A. Janutas. Ne kartą žavėjęs pagrindinių tenoro partijų atlikimu, šįkart dainininkas kiek ir nuvylė. Nors jo vokalinės savybės – gražus, stiprus balsas, nepriekaištinga balso valdymo technika, ritmo pojūtis – ir šioje operoje buvo akivaizdžios, tačiau susidarė įspūdis, jog dainininkas dar nesurado aiškesnės savo herojaus traktuotės. Šis netikrumas buvo juntamas ir dainavime, – kai kurios frazės neišbaigtos, tarsi „numestos”, dialoguose vietoj intensyvios dinamiškos muzikos tėkmės – skubotumas ir blaškymasis. Tiesa, buvo epizodų, kuriuose galėjai pasigrožėti jo balsu (serenada orkestrinėje įžangoje, atsisveikinimo su motina scena). Gaila, kad operos pastatymas tik festivalinis, juk A.Janutas Turido vaidmenį galėtų sukurti tobulai…

Kitų vaidmenų atlikėjai darniai įsijungė į veiksmo plėtotę. Nuoširdus, smagus M.Gylio ir A.Kozlovskio Alfijas aistrų sukurstytas tampa ryžtingu keršytoju. Vokalinė medžiaga labiau pasidavė M.Gyliui, artimesnė jo balso savybėms.

A.Dovydaitienė sukūrė žavų nerūpestingos viliotojos paveikslą, o J.Grikšienės herojė motina Liučija maloniai nuteikė nuoširdžiu natūralumu, vidine šviesa.

Operoje sujungti du chorai (chormeisteriai V.Augustinas ir V.Konstantinovas) skambėjo sodriai ir dinamiškai lanksčiai, tiesiog pasigėrėjimą sukėlė šviesus džiaugsmingas Velykų ryto choras, bažnytinė malda. Režisieriaus ir dirigento „regėjimo laukas”, matyt, sutapo, kadangi spektaklis tapo vientisu išbaigtu meniniu paveikslu.

Orkestrui, nors opera ir nėra vagneriškai simfonizuota, skirtas nemažas muzikinės dramaturgijos krūvis. Išraiškingai skambėjusioje orkestrinėje įžangoje girdisi kūrinio konflikto užuominos, pagrindinę melodiją ekspresyviai vedė styginiai. Ypač pakiliai ir darniai orkestras skambėjo antrąjį spektaklį Juodkrantėje.

Intrigavo ne veltui

Itin susidomėjusi, suintriguota festivalio publika laukė antrosios teatrinės premjeros – Z.Liepinio operos-melodramos “Paryžiaus katedra”.

Z. Liepinis Lietuvoje greičiausiai žinomas tik kaip dainų kūrėjas. Nemažai jo dainų tėvynėje tapo hitais, vertinamos ir yra pelniusios apdovanojimus tarptautiniuose festivaliuose. Be dainų, kompozitorius kuria muziką kino filmams, teatrui, yra trijų operų autorius.

„Paryžiaus katedros“ libreto pagrindu (autorius K. Dimiteris) tapo XIX a. prancūzų romantinės literatūros šedevras – V.Hugo romanas “Paryžiaus katedra”. Literatūrinė medžiaga ir originalus šiuolaikiškas muzikinis sprendimas paskatino teatro ir festivalio vadovą S. Domarką įtraukti kūrinį į festivalio programą bei teatro repertuarą.

Plačioje istorinėje panoramoje V.Hugo veikale iškeliama amžinųjų vertybių, estetinių moralinių nuostatų kaitos problema, nepavaldūs laikmečiui žmogaus sielos prieštaravimai ir kančios. Libretistas asmenybių dramą pateikė kontrasto principu, kuriuo vadovavosi ir klaipėdietiško spektaklio statytojų komanda. Operos dramaturgijoje susiduria kontrastingi pasauliai: žmogiškų prieštaravimų kupinas pagrindinių herojų Kvazimodo, Esmeraldos ir Frolo, bejausmis rafinuotas – miestiečių ir šiurkštus, laukinių aistrų valdomas – ubagų.

Nedrįso ploti

Ryškią muzikinę medžiagą režisierius R.Kaubrys scenoje perteikė stipria emocionalia poetika, vizualinis paprastumas harmoningai dera su fantazijos padiktuotais simboliais, metaforomis.

Meninį paveikslą papildo A.Šimonio scenografija, kurioje dekoracijos ir rekvizitai ne tik kuria atitinkamą atmosferą, bet ir maksimaliai tarnauja, atskleidžiant herojų charakteristikas. Spalvinis kontrastas (juoda ir balta) scenovaizdyje panaudojamas ir kostiumuose. Baltas Kvazimodo rūbas juodoje ir pilkoje minioje pabrėžia ne tiek jo išorinį išskirtinumą, kiek kenčiančios sielos tyrumą. Baleto šokėjai – blogosios ir gerosios jėgos – taip pat juodi ir balti, choras – miestiečiai ir ubagai – visi aprengti charakteringai, su skoniu.

Trijų dalių operos struktūra – dideliu pagreičiu besikeičiančios ansamblinės ir masinės scenos. (Publikos rankos ne kartą sustingo, nedrįsdamos plojimais pažeisti nepertraukiamą muzikos tėkmę.) Dirigentas I.Lapinis abiejuose spektakliuose (rugpjūčio 19-ąją ir 20-ąją) puikiai valdė veržlų muzikinį ir sceninį veiksmą. Nors pirmasis spektaklis paliko harmoningesnį, brandesnį įspūdį. Šiokių tokių problemų sukėlė ir garso stiprinimas mikrofonais. Ar atlikėjų patirties stoka, ar prasta garso operatoriaus dinamikos reguliavimo kontrolė – tačiau antrajame spektaklyje antroje ir trečioje dalyse kulminacijos virto solistų ir orkestro varžybomis fortissimo rungtyje.

Du Kvazimodai

Pirmajame spektaklyje Kvazimodo vaidmenį atliko teatro scenos debiutantas, populiarus estrados dainininkas E.Kučinskas. Ilgametė koncertinė patirtis, išugdyta raiški dainavimo maniera ir dikcija jam padėjo kurti operos personažo paveikslą. Sekdamas režisierių sprendimu E.Kučinskas nesistengia pabrėžti kupriaus išorinio bjaurumo. Jam svarbiau perteikti kenčiančios sielos virpesius. Jie nuspalvina dainininko balsą įvairių tembrų niuansais, dainavimas sutelktas, muzikinės frazės aiškios, dikcija puiki. Šios savybės įgalino gana gerai perteikti operos muzikos grožį.

Kitas Kvazimodo vaidmens atlikėjas – D.Norvilas teatro scenoje nebe naujokas, tačiau dramatinį vaidmenį jis kūrė pirmą kartą. Jo Kvazimodas itin jautriai reaguoja į aplinką, tarsi akimoju būtų pasirengęs gintis nuo šiurkščios ir žiaurios minios. Pamilęs Esmeraldą, jis paslapčia džiaugiasi šiuo jausmu. Gražus švelnaus tembro balsas, nepaprastai nuoširdus ir pakankamai techniškas dainavimas atperka kai kuriuos netikslumus (pirmoje dalyje girdėtas trūkčiojantis aštrokas frazavimas, matyt, atsirado dėl didelės emocinės temperatūros). Vis dėlto D.Norvilo sukurtame vaidmenyje akivaizdi dainavimo ir sceninio veiksmo harmonija.

Frolas – jungiamoji grandis

Esmeraldos vaidmenį sukūrė R.Petrauskaitė ir mūsų teatro scenos debiutantė LMA absolventė J.Tretjakova.

D.Petrauskaitės Esmeralda žavėjo scenine bei vokaline plastika, lengvai ir lygiai balsas skambėjo visuose registruose. Įsimintinos jos scenos su Febu ir Frolu, kuriose kontrastingom spalvom nuspalvinti meilės ir neapykantos jausmai. J.Tretjakovos Esmeralda patraukli betarpišku nuoširdumu, emocingumu. Tačiau vokalo problemos (forsuotas garsas viršutiniame registre, prasta dikcija) sumenkino meninį rezultatą.

Frolo vaidmuo ir vokaline, ir vaidybine prasme sudėtingiausias. Jo paveikslas laipsniškai kinta – nuo tikėjimu tvirto bažnyčios tarno per skausmingus vidinių prieštaravimų protrūkius iki aistra aptemdytos tragedijos. Frolo vaidmenį sukūręs A.Kozlovskis puikiai perteikė vidinę herojaus kovą, personažo kitimą ir sceninėmis, ir vokalo priemonėmis. Staigi nuotaikų kaita aistringai išgyvenant uždraustą meilę jo vokalinėje partijoje išreiškiama plačių šuolių frazėmis, nepaprastai intensyvia dinamika ir tempu. Nepaisant to, garso intonavimas tikslus, balso tėkmės panaudojimas apgalvotas. Stiprią meninę raišką A.Kozlovskis pasiekia natūraliai, nepiktnaudžiauja perdėtom emocijom ar nesaikinga egzaltacija. Abiejuose spektakliuose publika buvo sužavėta jo sukurtu vaidmeniu, sveikino ir dėkojo audringomis ovacijomis. Frolo vaidmuo yra didžiulis dainininko kūrybinis laimėjimas.

Visi vaidmenys, ir maži, ir dideli, yra charakteringi, individualūs. Guidiulės, Esmeraldos motinos, pirmojo veiksmo scena prie lopšio yra vienas iš gražios lyrikos epizodų operoje, taip pat ir dramatiškų įvykių užuomazga. Solistės V.Balsytė ir L.Ramelienė sukūrė įsimintinus Guidiulės paveikslus.

Stilingos mizanscenos

Kaip didžiulis kontrastas, jautrų žmogiškų jausmų pasaulį keičia šaltas, arogantiškas miestiečių pasirodymas. Jų diduomenės atstovų duetas – M.Gylio Febas bei A.Dovydaitienės ir D.Kužmarskytės Flerdelisė savo grotestiškom marionečių manierom sukelia šypseną, o vėliau ir pasibjaurėjimą rafinuotu cinizmu.

M.Gylys ir jo partnerės sukūrė puikias stilingas sceneles, kuriose po lengvumo skraiste slypi sudėtingi rečitatyvinio tipo muzikiniai dialogai. Itin klastingą vokalinio intonavimo atžvilgiu Febo partiją M.Gylys atliko meistriškai.

Choro ir baleto artistų dalyvavimas operos veiksme spalvingas ir įprasmintas, nemažai choristų turi individualizuotas partijas. Gražaus tembro bosu ir ekspresyvia vaidyba išsiskyrė nedidelis Klopeno vaidmens atlikėjas V. Kazlaukas.

Festivalio publika abu premjerinius spektaklius perpildytoje salėje priėmė entuziastingai, ovacijomis dėkojo kompozitoriui už nuostabaus grožio muziką, statytojams ir atlikėjams už meistrišką atlikimą. Nepatekusieji į premjeras galės Z.Liepinio operą-melodramą “Paryžiaus katedra” matyti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje naująjį sezoną.

Sakralinė gaida

Paskutinės “Muzikinio rugpjūčio pajūryje” dienos tradiciškai sutapo su atmintina Lietuvai Juodojo kaspino diena. Ši diena pagerbiama sakralinės muzikos koncertu. Rugpjūčio 23-iąją Nidos Romos katalikų bažnyčioje ir 24-ąją – Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje skambėjo rimties, vilties ir grožio kupinas G. Forė „Requiem“. Atliko solistai D. Kužmarskytė (mecosopranas) ir V. Juozapaitis (baritonas), Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro choras (vyr. chormeisteris V.Konstantinovas) ir Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras, diriguojamas S.Domarko.

G.Forė, gyvenusio XIX-XX a. sankirtoje, kūryba yra tarsi tiltas tarp akademizmo ir naujos impresionizmo epochos. F. Forė kūryba populiari ir labiausiai vertinama Prancūzijoje, nos mūsų dienomis ji vis dažniau skamba ir kitose šalyse. Ypač išgarsinęs kompozitorių kūrinys yra „Requiem“ solistams, chorui ir orkestrui.

Septynių dalių gedulingų mišių muzika melodinga, šviesi, skaidri. Būdamas miniatiūros meistras, kompozitorius ir „Requiem/ muzikines mintis išdėstė glaustai, kiekviena dalis turi aiškią, išbaigtą formą.

Pirmosios dalys, kupinos ramybės, apmąstymų, Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje skambėjo šiek tiek padrikai. Didelėje bažnyčios erdvėje choro ir orkestro gama nesuėjo į darnų skambėjimą. Nors V.Juozapaičio solo ir violončelių melodija nestokojo išraiškingumo.

Judresnėse dalyse skambėjimas susibalansavo, choras subtiliai atskleidė melodinį grožį. Gražiai skambėjo D.Kužmarskytės išgrynintas, šviesus balsas epizode su vargonais. Šeštoje mišių dalyje baritono solo ir choras pakilo į emocinę kulminaciją. Po jos baigiamoji dalis skambėjo kilniai ir tyrai, tarsi nebūtin išnykstant paskutiniams muzikos garsams.

by admin