Muzikologės keliu – per mokslo arimus
Muzikologės, apdovanotos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi, Klaipėdos kultūros magistrės prof. dr. Daivos Kšanienės liepa šiemet buvo paženklinta gražios sukakties.
Laima Sugintienė
Mokslininkė, kultūrinių reiškinių metraštininkė, akyla koncertinio gyvenimo stebėtoja bei dalyvė, reikli pedagogė, aktyvi ir iniciatyvi pilietė – tai tik keletas jos neįtikėtinai plačios veiklos aspektų.
Tad tebūnie šis rašinėlis tik kuklus bandymas prisiliesti prie šios iškilios miesto (ir ne tik) kultūrinio gyvenimo figūros, o išsamius tyrinėjimus palikime specializuotiems leidiniams. Šįkart tik praverkime duris į profesorės pasaulį.
Daugiabriaunė muzikologija
Profesorės indėlis svarus visuose muzikologinio darbo baruose: tai ir mokslinis darbas, ir publicistika, ir koncertų vedimas, ir pedagogika.
Pasak jubiliatės, visos šios sritys glaudžiai susijusios, viena kitą papildo, praturtina bei padeda viena kitai. Kiekviena jų savitai įdomi ir patraukli. Ją labai traukia mokslinis darbas, tačiau tik todėl, kad pasirinko be galo įdomią, iki šiol mažai tyrinėtą sritį – Mažosios Lietuvos muzikinę kultūrą, kuri yra išskirtinė, savita. Jos tyrinėjimas muzikologei teikia daug pasitenkinimo. Prisipažino, kad vargu ar galėtų tyrinėti edukologinės srities temas: „Teneįsižeidžia šios srities mano kolegos. Nes ten daug eksperimentų, statistikos, skaičiavimų, kurie, neabejoju, taip pat duoda naudą, bet mano natūrai svetimi“.
Jos tyrinėjimų kryptis susiformavo gana natūraliai. Apie Mažąją Lietuvą ir Klaipėdos kraštą vaikystėje daug jai pasakojo tėvai, prieš karą gyvenę ir dirbę Klaipėdoje. Dažnai girdėdavusi Vydūno vardą, jo kai kurios dramos ir raštai gulėjo lentynoje. Po studijų, atvykusi į Klaipėdą, ėmė labiau domėtis šio krašto likimu, kultūra. Pradėjo rašyti, kaip pati sako, straipsnelius. Svajojo gintis disertaciją apie Mažosios Lietuvos muzikinę kultūrą. Tad parašiusi autoreferatą (rusiškai) nuvažiavo į tuomečio Leningrado N.Rimskio-Korsakovo konservatoriją pas prof. Ginzburgą, nes muzikologinių disertacijų gintis Lietuvoje nebuvo galima. Deja, profesorius nesuprato (neturėjo teisės suprasti), kas tai yra Mažoji Lietuva, ir patarė jai rašyti apie sovietinės Klaipėdos muzikinį gyvenimą… Tuo svajonė pasibaigė. Tačiau muzikė ir toliau dirbo archyvuose, susitikinėjo su senaisiais krašto gyventojais, rinko medžiagą. Disertaciją išsvajota tema ji vis dėlto apgynė, bet jau laisvos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Apgailestauja, kad vėlokai.
Apie koncertų vedimą…
„Įeina liekna, žvali moteris. Pasveikina gausiai susirinkusius ir ima pasakoti, ką netrukus išgirsime: apie muzikos kūrinį, jo autorių, atlikėjus. Kalba raiškiai, gyvai ir labai labai taisyklingai. Jokio nereikalingo garselio! Savo vietoje visi skyrybos ženklai, kirčiai, priegaidės, net intonacija“, – ką bepridėsi prie vaizdingos Kosto Kauko citatos. Gaudydavome kiekvieną jos žodį. Mokėmės iš jos. Vesdavo įvairiausių žanrų koncertus. Ypač įsiminė „Marių klavyrų“ išsamūs komentarai.
Trejus metus nebeveda (tai ne pranešinėjimas – pabrėžia) koncertų. Ši veikla jai taip pat buvo malonumą teikiantis darbas. Į jį įsisuko tik atvykusi į Klaipėdą, nes tuomet mieste buvo tik dvi muzikologės (antroji po metų išvyko atgal į Vilnių), ir visi prašė vesti vis gausėjančius koncertus. Prisipažino nesanti iš tų vedėjų, kurie „ekspromtu“, be pasiruošimo gali kalbėti publikai. Ji nemažai ruošdavosi. Kiekvienas koncerto vedimas būdavęs iššūkis, nes, jos manymu, reikia ne tik sudominti klausytojus, bet ir pateikti įdomią, tikslią, taiklią informaciją, „neplepėti“, glaustai išdėstyti esmę. Studijavo, domėjosi retorika, oratoriniu menu. Be to, teko susipažinti su begale muzikos: juk reikėjo vesti ir senosios, ir klasikinės, ir šiuolaikinės muzikos koncertus, autorinius kompozitorių vakarus, proginius renginius, kūrėjų jubiliejus ir kt. Tačiau publikos dėmesys ir padėka viską atpirkdavo. „Malonu, kai po koncerto prieina žmonės ir dėkoja už tai, ką darei scenoje“, – sakė per 300 koncertų vedusi D.Kšanienė. Ir dabar ji pasigenda koncertų salėse gyvo balso (taip jaukiau, šilčiau), profesionaliai parengtos informacijos, pastebi tam tikrą nusipiginimą. Ir šioje srityje vergaujama jaunystės kultui, koncertą gali vesti bet kas, be supratimo, ką šneka. Įtakos tam turi televizija, publika prie to pratinama. Pasidžiaugė Nacionalinės filharmonijos pozicija, kuri iki šiol turi brandžią koncertų vedėją, tikrą savo amato meistrę J.Pranaitytę.
…publicistiką ir kritiką
Publicistika ir kritika – tai sritis, kurioje jai taip pat nemažai teko nuveikti. Publicistikos straipsniai periodikoje daugiausia radosi iš muzikologės mokslinių darbų temų. O muzikos kritika – sudėtingesnis dalykas. Jaunystėje, prisipažino, pateikdavusi daugiau pastabų atlikėjams, nepiktos kritikos. Tačiau po to tekdavę „atkentėti“ – kai kas po pusę metų nesisveikindavo. Deja, Klaipėdoje muzikos kritika dar yra labai suvaržyta: visi muzikai tarpusavyje susiję, pažįstami. Tad prisipažino neretai geriau nutylinti kai kuriuos negatyvius momentus. Tenka laviruoti. Ar kamuoja kūrybinės kančios? Kamuoja. Ypač tuomet, kai reikia įvardyti nesėkmes. Tiesą pasakyti būtina, tačiau nuolat galvojant apie žmones. Todėl suka galvą, ieškodama kuo taiklesnio apibūdinimo, vaizdingesnio žodžio. Kritinius straipsnius rašo iškart po koncerto, kad įspūdis kuo šviežesnis būtų, kad potyris neužsimirštų. Na, vėliausiai – kitą rytą…
Ir pažeria pastabų: „Dabartinė jaunesnių kritikų karta (turiu galvoje Klaipėdą) gal drąsiau reiškia savo mintis, tačiau, deja, nepakankamai. Dažniausiai recenzijose aprašomi išoriniai, „muziką palydintys“ dalykai, jau ne kartą anonsuose pateikti faktai, antraeiliai momentai ir pan. O muzikinis vyksmas (koncerte ar operoje, operetėje ir kt.), atlikėjų interpretacijos savitumai, kūrinio perteikimo meistriškumo niuansai, kompozitoriaus sukurtos dramaturgijos perteikimas aprašomi gana paviršutiniškai, negiliai, tarsi prabėgom, nenurodomos esminės atlikimo teigiamos, tuo labiau neigiamos pusės. Suprantama, kiekvienas muzikos kritikas turi savo požiūrį, supratimą, skonį, įžvalgų, kriterijus ir pan. Tačiau egzistuoja ir objektyvūs dalykai. T.y., jei, pavyzdžiui, dainininkas, atlikdamas svarbią operinę partiją, ištisai neintonuoja, tai jau nebe kritiko skonio reikalas, o rimtos pastabos vertas dalykas. Taigi muzikos kritikoje, kaip ir kiekvienoje kūryboje, svarbus subjektyvus vertinimas, tačiau neturi būti „apeinami“ fundamentalūs, objektyvūs muzikos atlikimo dalykai“.
Apie tai, kas skauda
„Muzikologijos mokslas šiuo metu Lietuvoje yra pasiekęs labai aukštą lygį. Jau daug metų leidžiamas specialus periodinis mokslinis žurnalas „Muzikologija“ (Vilniuje), rengiamos dažnos tarptautinės konferencijos (Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Kompozitorių sąjungoje ir kitur), mūsų muzikologai vyksta į įvairias pasaulio muzikologų konferencijas, dalijasi patirtimi. Mano jaunystėje tokių galimybių nebuvo. Tačiau, deja, aktyviau reiškiasi tik keletas Lietuvos muzikologų. Šios profesijos gretos labai susiaurėjusios. Tai, manau, ne pačios specialybės problema (nors mokytis ir vėliau palaikyti atitinkamą lygį yra sunku), o mūsų valstybės netinkamo požiūrio, nevykusios aukštojo mokslo reformos padarinys. Atrodo, kad muzikologiniai tyrimai Lietuvoje nėra prestižo reikalas. Kas kita technologijos“, – apgailestavo profesorė.
D.Kšanienės nuomone, muzikologų rengimas šiuo metu yra katastrofiškos būklės: „Sugriauta daug metų gyvavusi puiki sistema: teorinių dalykų pradmenys vaikų muzikos mokyklose, muzikologinio ugdymo tęstinumas konservatorijose ir brandaus muzikologo parengimas aukštojoje mokykloje (akademija, universitetas). Tai iš tiesų ilgas procesas. Šiuo metu to nebeliko. Todėl, manau, kad muzikos mokyklos, atsisakydamos solfedžio, muzikos literatūros dalykų, vidurinė grandis – nerasdama (neieškodama) mokymo formų, daro didelę skriaudą ne tik savo mokiniams (ir atlikėjams taip pat), bet ir toliau žlugdo Lietuvoje rimtos muzikologijos ateitį“.
Apie mokytojus…
Kiekvieno gyvenime buvo mokytojas, kuris turėjo didžiausios įtakos, kurio žodis buvo lemiamas, kuriuo besąlygiškai tikėjai. Daugumai mūsų, vadinamųjų teoretikų klaipėdiečių, muzikologijos skonį pajusti ir pamėgti padėjo D.Kšanienė. Ji mums buvo didžiausias autoritetas. O jai pačiai?
„Mano autoritetai buvo mano dėstytojai. Jie išugdė meilę tam, ką dariau. Niekada neužmiršiu motiniškos prof. J.Čiurlionytės, griežtojo doc. A.Tauragio, „priekabiojo“ prof. V.Paketūro, reikliojo prof. E.Balsio, rūpestingojo doc. J.Nabažo ir kitų, – vardijo profesorė. – Tai buvo pasiaukoję pedagogai, be galo mylintys studentus, svarbiausia, talentingiausi muzikologai, kompozitoriai.“ O apsisprendimą eiti muzikologijos keliu lėmė įdomios Jono Domarko paskaitos. Būtent jo paskatinta ji ir pasuko į šią sritį. Išskyrė ir prof. V.Landsbergio įtaką, bet jau ne kaip pedagogo, o kolegos. Nes būtent jis paragino tyrinėjimams rinktis Mažąją Lietuvą.
…ir mokinius
Beveik pusę amžiaus (48 m.) ji dirbo pedagoginį darbą. Jautė didžiulį malonumą bendraudama su studentais. Metams bėgant kaupėsi vis didesnis patyrimas, kurį su didele atsakomybe perduodavo studentams. Iki šios dienos jai malonu auditorijoje žvelgti į jaunų, smalsių („Deja, ne visi tokie“, – pastebėjo profesorė.) jaunuolių akis ir jiems perduoti tai, ko galbūt neperskaitysi vadovėlyje ar internete. Matau sudrėkusias akis, kai kalba, kad nuo šio rudens nebedirbs šio jai taip mielo darbo…
…Jos pirmoji darbovietė – tuometė Klaipėdos Stasio Šimkaus aukštesnioji muzikos mokykla, dabar – konservatorija. Mylėjome ją ir gerbėme. Žavėjomės ir prisibijojome. Raginti nereikėjo – iškart atsiliepė viena pirmųjų profesorės mokinių, dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studijų prorektorė doc. dr. Vida Umbrasienė: „Praėjus daugiau nei 30 metų, ji išliko prisiminimuose kaip moteriškos elegancijos, iškilios laikysenos, kalbos kultūros, minties taupumo, profesionalumo ir ištikimybės muzikologijai etalonas. Esu dėkinga likimui, kad ji buvo tarp pirmųjų mano mokytojų, kurių dėka dabar esu tokia, kokia esu“.
KU doktorantas kunigas Saulius Stumbra dėkojo profesorei už atvertus naujus kelius: „Retas derinys žmogiškumo ir profesionalumo, takto ir tiesos, meilės muzikai ir gelmės“.
KU MF Muzikos teorijos ir pedagogikos katedros doc. Rūta Vildžiūnienė tegė: „D.Kšanienę iš studijų S.Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje prisimenu kaip griežtą ir reiklią dėstytoją. Visi keturi (tokia buvo mūsų teoretikų grupelė) mokėmės „išsijuosę“. Tas reiklumas suformavo rimtą požiūrį bei pagarbą muzikologiniam darbui“.
KU MF Muzikos teorijos ir istorijos katedra per 30 savo gyvavimo metų išleido kelias muzikologų laidas. Su daugeliu absolventų profesorė palaiko ryšius, susitinka bendruose renginiuose. Pabrėžia, kad beveik visi jie dirba pagal specialybę ir nevarsto darbo biržos slenksčių. Todėl jai ypač gaila, kad ši katedra išnyko iš universiteto žemėlapio.
Apie būtinas savybes…
Provokuoju – ar tiesa, kad teoretikai – tie, kuriems nepavyko tapti atlikėjais? Juk ir ji pati, kiek pamuzikavusi gitara, mandolina ir… kontrabosu, Šiaulių aukštesniojoje muzikos mokykloje mokėsi dirigavimo ir smuiko.
„Be abejo, yra ir tokių atvejų. Tačiau esu įsitikinusi, kad didžioji dalis (ypač aktyvesnių įvairiose muzikologijos srityse besidarbuojančių) muzikologų rinkosi šį kelią tikslingai ir sąmoningai, – mano D.Kšanienė. – Tokia nuomonė atsirado galbūt todėl, kad dauguma žmonių nesupranta, jog muzikologas tai nėra vien skaitantis, sausas teorines tiesas dėstantis ir rašantis specialistas, kažkokiu būdu nutolęs nuo pačios muzikos. Muzikologas, vertinantis kitų atlikėjų, muzikinių kolektyvų veiklą, koncertus, aiškinantis mokiniams muzikos kalbos subtilybes, muzikos istorijos raidą ir kt., pirmiausia pats turi gerai pažinti muziką. Ir jokiu būdu ne vien iš knygų. Todėl kiekvienas bestudijuojantis muzikologiją studentas turi mokėti gerai skambinti fortepijonu. Nepažinsi muzikos pats jos nemokėdamas atlikti. Turime pavyzdžių, kaip puikūs muzikologai ne tik skambina fortepijonu, bet yra įvaldę kitus instrumentus, dirigavimo meną ir kt. Todėl manau, kad šis paplitęs posakis kilo iš keleto retų atvejų. Beje, nė vienos atlikėjiškos specialybės muzikas (žinoma, su išimtimis) nėra taip giliai suvokęs muzikos procesų, gyvo muzikos vyksmo, sudėtingiausių kūrinių dramaturgijos ypatybių kaip muzikologas“, – argumentavo buvusi dirigentė.
Paklausta, kokių gi savybių reikia muzikologui, profesorė svarstė: „Turbūt tokių pat, kaip ir kiekvienam muzikui. Tačiau, jeigu atlikėjai gali apsiriboti savo instrumento, balso įvaldymo, interpretacijų tobulinimu, gilinimusi į savo specialybę, po keletą valandų per dieną groti ar dainuoti, tai muzikologas turi ne tik pažinti visa tą muziką, bet ir daug skaityti, stebėti muzikinį gyvenimą, lankyti įvairiausių žanrų koncertus, sekti atlikėjų pažangą, jų kelią. Dirbant mokslinį darbą, būtina puikiai mokėti savo gimtąją kalbą, sklandžiai rašyti, reikšti mintis, taip pat būti smalsiam; iš „skiautelės“ archyve „atrasti“ naujų dalykų, gebėti rinkti medžiagą, ją „suvaldyti“, daryti išvadas ir pan.“
… ir tvirtą stuburą
Ji turi jį. Kaip ir tvirtą poziciją. Galbūt todėl jos asmenybę lydi epitetai „griežta, šalta, nepasiekiama“. To stuburo ne kartą reikėjo dirbant įvairiose komisijose, tarybose, komitetuose, rašant recenzijas. Juk ši veikla dažnai susijusi su vertinimu. Sako, kad visada stengėsi išlikti objektyvi. Dažnai dėl to buvusi nesuprasta. Tačiau praėjus kiek laiko žmonės dėkodavę už profesionalias pastabas ir patarimus, už priimtus sprendimus.
Vartau jos knygą „Apie muziką ir laiką”. Ją su daugybe skirtukų (kad nevargčiau) dovanojo, kai rinkau medžiagą apie Klaipėdos kamerinį orkestrą. Tačiau pirmiausia perskaičiau nespausdintus jos pranešimus Klaipėdos miesto Muzikos taryboje, miesto taryboje. Ji principingai kėlė klausimus apie Muzikos centro sąlygas konkuruojant su restoranu, apie būtinybę Klaipėdoje turėti Koncertų salę ir ragino atkurti istorinę tiesą, išsakė Muzikinio teatro, muzikos dėstymo vidurinėse mokyklose ir kitas problemas. Rūpinosi net muzikos instrumentų pirkimu – juk liks miestui! – įtikinėjo oponentus.
Tai, kad šiandien Šaulių salėje turime puikią koncertų salę, kad miestas turi Brass kvintetą (pirmąjį kolektyvą, kurį parėmė miesto valdžia), kamerinį orkestrą, – neabejotinas ir atkakliosios D.Kšanienės nuopelnas.
Apie postų kainą…
21 – tiek pozicijų suskaičiavau: įvairių komisijų, kolegijų, skyrių pirmininkė; tarybų, komitetų, fondų, redkolegijų, kuratoriumo narė; mokslo tarybos ekspertė. D.Kšanienė patvirtino: taip, gyvenimas – vien darbas, savęs neatsimena, kad ko nors nedarytų. Ir visada pasverianti, apmąstanti žodžius, į klausimą, ar negaila, kad darbas tuose įvairiuose postuose, komisijose ir t.t atėmė tiek laiko, bene pirmą kartą atsakė akimirksniu: „Gaila. Negaila tik katedrai vadovautų metų“. Tačiau mačiusi tame prasmę, buvusi įvairių įvykių epicentre, jaučiasi prie svarbių sprendimų prisidėjusi. Kas gi tas variklis, įsukęs į nesibaigiančių darbų verpetą? „Žmonės prašė. Taip ir neišmokau pasakyti „ne“, – paaiškino jubiliatė.
Tačiau viskas turi savo kainą. Nukentėjo šeima. „Matau tik tavo nugarą“, – guodėsi K.Kšanas. O ji svarstė, kad galbūt dėmesio stokojo duktė Miglė ir sūnus Ugnius (tačiau anūkai – šventa), galbūt galėjo užsienio kalbų pasimokyti (apgailestavo taip ir neišmokusi anglų kalbos, nes ir dabar sulaukianti daug kvietimų į įvairias konferencijas; o štai vokiečių kalbos žinios padėjo gilintis į brangią tyrinėjimų sritį), galbūt galėjo daugiau pakeliauti, galbūt… Šiandien suvokia, kad turi milijonus pažįstamų, kolegų ir tik vieną artimą draugę…
…ir nepažintą profesorės pusę
„Sniego karalienė“ – taip, žino šią savo pravardę. Atskleidė esanti labai jautri, tačiau visą gyvenimą ją lydėjęs išorės ir vidaus neatitikimas. Giliai ieško to priežasčių – jos turbūt vaikystėje.
Mat ją, buvusią kairiarankę (o sovietmečiu tokių būti negalėjo!) vienas daktaras gydė ypatingu metodu: kasdien sutvarstydavo kairę ranką, kad negalėtų ja naudotis. Gal tai turėję įtakos? Net ir šiandien negali pasigirti koordinacija, todėl nemoka nei plaukti, nei važiuoti dviračiu, nemoka vairuoti, net mašinos neturi.
Apskritai materialūs dalykai jai visada buvę antraplaniai – dalijo sodus, jai nereikėjo. Dabar turi, tačiau didelio ūpo ten dirbti nebėra. Kaip ir megzti – pamename jos puikias sukneles, kostiumėlius, – tačiau ir šis pomėgis nebetraukia. O štai arti mokslinius dirvonus – visai kas kita: dalyvauja projekte, kuriame ir toliau ketina tyrinėti pamiltos Mažosios Lietuvos kultūrinius reiškinius.
Vizitinė kortelė
D.Kšanienė gimė 1943 m. liepos 4 d. Šiauliuose.
Baigė Šiaulių aukštesniąją muzikos mokyklą, 1965 m. – tuometę Lietuvos konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), J.Gaudrimo muzikos istorijos klasę. Įgijo muzikologės, muzikos istorinių-teorinių disciplinų dėstytojos kvalifikaciją.
1965 m. buvo paskirta dėstyti į Klaipėdos Stasio Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą.
Nuo 1971 m. – tuometės LTSR valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakulteto, nuo 1992 m. – Klaipėdos universiteto (KU) Menų fakulteto dėstytoja.
1979–1990 m., 1995–2012 m. – KU Muzikos teorijos ir istorijos katedros vedėja.
Nuo 1988 m. – docentė, nuo 1998 m. – humanitarinių mokslų (muzikologija) daktarė, nuo 2002 m. ėjo profesorės pareigas, 2004 m. jai suteiktas profesorės pedagoginis vardas.
Nuo 1972 m. – KU Menų fakulteto tarybos narė, 1990–1995 m. – KU meno ir mokslo reikalų prorektorė. Nuo 2002 m. – KU senato narė, 2007–2012 m. – KU senato pirmininkė.
Nuo 1971 m. Lietuvos kompozitorių sąjungos (LKS) narė, 1999–2001 m. vadovavo LKS Klaipėdos skyriui. Suorganizavo tris tarptautinius naujosios muzikos festivalius „Marių klavyrai” (1998, 1999, 2000).
1990–1995 m. – Klaipėdos miesto tarybos narė.
Išleido monografijas „Muzika Klaipėdos krašte“, „Muzika Mažojoje Lietuvoje. Lietuvių ir vokiečių kultūrų sąveika XVI a.–XX a. 4 dešimtmetis“, „Apie muziką ir laiką 1965–2005. Klaipėdos muzikinio gyvenimo fragmentai. Muzikinės kultūros keliais“, „Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto muzikos bei kultūros veikėjai“, taip pat vadovėlių, mokomųjų knygų.
Apdovanojimai: Dr. Vydūno literatūrinė-mokslinė premija už mokslinį rankraštį „Muzika Mažojoje Lietuvoje“ (JAV, Čikaga, 2001), LKS (V.Landsbergio fondas) įvertinimas už geriausią Lietuvos muzikologinį darbą – monografiją „Muzika Mažojoje Lietuvoje…“ (2004), Ievos Simonaitytės literatūrinė premija (2004), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius (2008); Klaipėdos kultūros magistrė (2004).
