Muzikos permainos – kažkur ten, toli, anapus
Rugsėjo 21-ąją Klaipėdoje prasidėjo septintasis šiuolaikinės muzikos festivalis „Permainų muzika“, o su juo – ir naujas, jau aštuntasis Klaipėdos koncertų salės sezonas. Kaip ir kiekvienais metais, festivalis truks apie mėnesį, publikos vertinimui bus pateikti aštuoni koncertai.
Danguolė Vilidaitė
Kinta forma
Šiek tiek keičiasi festivalio forma: nebeturėsime taip pamėgtų videoklubo susitikimų su žymiais Lietuvos meno žmonėmis jų paskaitose ir videoperžiūrose. Šiais metais taip pat atsisakyta koncertų vedėjų funkcijos. Atsiradusias spragas žada užpildyti informatyvūs lankstinukai ir valandos trukmės prieškoncertiniai susitikimai su kompozitoriais ir atlikėjais.
Tokių valandėlių bus net penkios. „Permainų muzikos“ organizatorei kompozitorei Loretai Narvilaitei pavyko pasikviesti, sakyčiau, net labai gausų kompozitorių būrį, ne tik lietuvių ir ne tik Vilniuje gyvenančių. Jau matėmės su Mindaugu Urbaičiu ir Raminta Šerkšnyte, su sėkmingai savo kūrybinę veiklą užsienyje tęsiančiais Vykintu Baltaku (Belgija) ir Ignu Krunglevičiumi (Norvegija), ir su performanso meistrais iš Vokietijos Gerhardu Stäbleriu bei Kunsu Shimu.
Dar laukiantys susitikimai irgi turėtų būti labai įdomūs – juk kažkiek prisiliesti prie kūrėjo, jo „virtuvės“, bandyti nors šiek tiek sau praskleisti kūrimo paslaptį visada traukia. O tai, kad po koncertų publika dar gali atskirai šiems menininkams padėkoti, festivaliui suteikia papildomo orumo.
Modernesne gaida
„Permainų muzikoje“ išgirsime ir modernesnių projektų su elektronika ir vaizdo projekcijomis, įvairesniais šviesos efektais, choreografija. Netikėti turėtų būti Latvijos radijo choro, dainuojančio šiuolaikinę muziką a cappella principu, ir kontrabosų ansamblio iš Italijos „Ludus Gravis“ pasirodymai.
Bet didžiausia šių metų dovana Klaipėdos klausytojams laikyčiau spalio 11-osios koncertą „Smėlio laikrodžiai“. Tai bendras lietuvių ir italų darbas, inicijuotas kompozitorės Justės Janulytės, kurį galima įvardinti kaip garso, vaizdo, laiko ir erdvės teatrą (fragmentą rasite čia: http://www.mic.lt/lt/news/view/1063). Šį renginį ypač siūlyčiau aplankyti šiuolaikinės muzikos skeptikams.
Primenu, kad „Smėlio laikrodžius“ pasaulyje lydi nepaprasta kūrybinė sėkmė. Po premjeros 2010-ųjų „Gaidos“ festivalyje, jie spėjo apkeliauti vos ne visus svarbiausius festivalius Berlyne, Amsterdame, Niujorke, Sidnėjuje, Glazge, Varšuvoje ir t.t. Koncertinė geografija dar plečiasi.
Grąžina pasitikėjimą
Vertindama pirmąjį šių metų „Permainų muzikos“ koncertą „Skambantis horizontas“, taikyčiau pasakymą, kad tokia muzika grąžina pasitikėjimą šiuolaikiniu menu.
Ypač tai tinka R.Šerkšnytės opusui „Vasarvidžio giesmė“ – tobula kompozicija, padaryta kažkaip moteriškai jautriai, jausmingai ir kartu matematiškai labai tiksliai. Klaipėdos kamerinį orkestrą (meno vadovas Mindaugas Bačkus) ir dirigentą Modestą Pitrėną galima atskirai pagirti už šio kūrinio precizišką ir išraiškingą interpretaciją, frazuotė ištobulinta iki mažiausių detalių.
Kiti skambėję kūriniai – I.Stravinskio groteskiškas Concerto in D (1946 m.), vaizdingasis L.Narvilaitės „Anapus horizonto“ (2006 m.) fleitai (Vytenis Giknius), mušamiesiems ir styginių orkestrui, ritmiškai intensyvus, motoriškas M.Urbaičio „Hard Talk“ (2010 m.), poetiškai dramatiškas prancūzų kompozitoriaus ir mušamųjų atlikėjo E.Sejourne’o koncertas vibrafonui ir kameriniam orkestrui (1999 m.).
Pavelo Giunterio solo, kaip visada, buvo virtuoziškas, spalvingas, be priekaištų. Kartais atrodydavo, kad atlikėjas gyvena savo ritmu ir savajame, mums nepasiekiamame laike. Visus, manyčiau, sužavėjo gražus ir dainingas vibrafono garsas pirmoje E.Sejourne’o koncerto dalyje, netikėti obertonai, išgaunami per instrumento plokšteles braukiant stryku.
Elektroniniai atradimai ir kita
Antrasis festivalio vakaras, pavadinimu „Meilės daina ir išsiskyrimas“, buvo skirtas kompiuterinės ir elektroninės muzikos garsams, vaizdo projekcijai, performansui. (Didžioji jo dalis lengvai būtų įsiliejusi į festivalio „PLArTFORMA“ programą.)
Išgirdome ir pamatėme daug įdomių struktūros prasme ir visai skirtingų kūrinių.
Koncerto centru tapo dvi Argentinos kompozitoriaus Alejandro Viňao (šiuo metu gyvena Anglijoje) kompozicijos „Go“ (1981 m.) kompiuteriui ir „Chant D‘Ailleurs“ (1991 m.) sopranui ir kompiuteriui – šis menininkas laikomas vienu iš žymesnių dabarties elektroninės muzikos kūrėjų, įvertintas ne vienu reikšmingu apdovanojimu.
„Chant D‘Ailleurs“ tiriamos ne tik akustinės kompiuterinės ir elektroninės muzikos galimybės, bet ir žmogaus balsas. Dainuodama tris įsivaizduojamo pasaulio giesmes, sopranas Rita Balta (dabar gyvena Vokietijoje), atrodo, turėjo atrasti visas įmanomas ir neįmanomas savo balso galimybes, emocines spalvas, melizmų variantus, garso išgavimo būdus (net labai egzotiškus). Sudėtinga partitūra. Turbūt ir grafiškai atrodo įdomiai.
Apie meilę įvairiai
Švelniau, melodingiau ir mūsų klausai įprasčiau skambėjo V.Baltako „Pažeistasis šešėlis“ (1993 m.) sopranui, įrašui ir vaizdo projekcijai (Gintaras Šeputis) ir M.Urbaičio „Meilės daina ir išsiskyrimas“ (1979 m.) balsui ir vėluojančiai sistemai. Gražios, dėmesio vertos kompozicijos, atliktos nepriekaištingai.
I.Krunglevičiaus darbai žavėjo savo idėjų paprastumu ir genialiu išbaigtumu. „Nakties muzikoje“ („Nachtmusik‘, 2006 m., sukurta kartu su Raymond Ingar Berge) žaidžiama W.A.Mozarto serenados vaizdo įrašu, įvairiai derinant atlikėjus, gerą ir blogą atlikimo variantą. „Riteryje“ („The Knight“, 2009 m.) violončelei, kontrabosiniam klarnetui ir vaizdo projekcijai ironiškai pateikiama meilės istorija, kai vienas iš įsimylėjėlių nori visiškai užvaldyti kitą. Ekrane užrašytas elementarus tekstas perteikia dialogą, kurio įtampa vis auga ir baigiasi vieno ekrano vaizdo išjungimu – po „smūgio“ (garsas imituojamas violončelės čirpimu). O muzika gi skamba elementari, monotoniška.
G.Stäblerio juokingi performansai pagyvino bendrą šio koncerto nuotaiką.
Vis dėlto… Vertindama pirmuosius „Permainų muzikos“ koncertus, su rūpesčiu galėčiau konstatuoti – nei vienas, nei kitas nesulaukė tinkamo publikos dėmesio. Tam klaipėdietiškam užsispyrimui, nenorui šiuolaikinę muziką priimti ar bent jau su ja susipažinti gerai tiktų L.Narvilaitės kūrinio „Anapus horizonto“ pavadinimas, tik kita, ne teigiama prasme. Dažnai geriausi dalykai, vykstantys mūsų mieste, taip ir nesuleidžia šaknų giliau, lieka ten, kažkur toli, anapus.
