N.Laužikienė: „Mėgstu iššūkius“ 
Rita Bočiulytė
r.bociulyte@kl.lt
Karjera – ne tikslas– Ar pradžiugino naujasis darbo pasiūlymas?
– Jis buvo absoliučiai netikėtas. Tikrai niekada nei svajojau, nei planavau užimti tokį labai atsakingą postą. Išsyk atmečiau šį pasiūlymą, nes jis atėjo ne tiesiogiai iš ministro, o iš jo aplinkos. Dar praėjus kelioms dienoms vis tiek pradėjau galvoti apie tai, svarstyti, skambutis po skambučio įsivėliau į diskusijas su pačiu ministru apie tą būsimą darbą, jo sąlygas ir galimybes. Išties apsispręsti nebuvo lengva.
– Kodėl? Juk tai nemažas karjeros laiptelis…
– Sąmoningai gyvenime niekada nesiekiau karjeros. Tiesiog taip atsitikdavo. Iš tikrųjų lipu karjeros laiptais – to negaliu paneigti. Pagal profesiją esu istorikė, šiek tiek mokytojavau. Paskui dirbau Turizmo centre, buvau ekskursijų vadovė, vėliau teko vesti kursus turistų grupių vadovams. Po to, dar sovietmečiu, dirbau Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijoje atsakingąja sekretore. Sąjūdžio metais tapau miesto Kultūros skyriaus vedėja. Tai buvo ilgiausias mano gyvenime periodas – beveik 15 metų, kai buvau vienoje vietoje tiek laiko. Po to vėl gyvenimas man pasiūlė šansą. Kaip tik tada, kai viskas susidėliojo į vietas, aprimo. Nes, kaip žinia, pradėti dirbti 1990-aisiais nebuvo taip paprasta – tai buvo griūties, pokyčių metai. Sprendimus priimti nebuvo lengva ir paprasta, nes laikas buvo toks. Iš tikrųjų daug kas keitėsi – tvarka, finansavimo sistema, pati kultūros struktūra, administravimas buvo labai sudėtingas. Na, ir tada, prieš penkerius metus, man pasiūlė vadovauti Socialiniam departamentui. Vėlgi nebuvo lengva apsispęsti. Nes savo gyvenimą buvau susiejusi su kultūra, net susitapatinusi su ja, ir buvo labai sunku atsisveikinti. Bet po to, kai pradėjau dirbti departamente, mano veiklos sfera išsiplėtė – pradedant nuo sveikatos, socialinės paramos, baigiant sportu, švietimu ir kultūra. Tas darbas labai praturtino, praplėtė akiratį, nes dirbdamas vien tik kultūros srityje, ją ir tematai. Bet kai teko susipažinti su švietimo darbu, iš arti pamatyti visas socialines problemas, priartėti prie konkrečių žmogaus poreikių, pamačiau, kad visur stinga kultūros, kad ji galėtų pagelbėti daug kur. Tiek spręsdama socialinės atskirties klausimus, tiek švietime pasigedau kultūros ir kūrybiškumo. Jo stinga net švietimo ugdymo programose. Pažiūrėkite – jos orientuotos į faktus, jų išmokimą, o ne į kūrybišką žinių pateikimą, priėmimą, mąstymą. Manau, kad ten kultūros tikrai
yra per mažai ir kad jos galėtų būti daugiau. Ne taip seniai Socialinis departamentas skilo į dvi dalis. Tapau Ugdymo ir kultūros departamento direktore ir jau atrodė, kad gyvenimas ateina į ramias vėžes, mano sritis susiaurėjo, galiu pradėti dirbti konkrečiuose baruose… Ir štai vėl gyvenimas meta rimtą iššūkį. Trečiąsyk… Nesugebėjau atsispirti pagundai – galima ir taip pasakyti.Motyvų šaknys – Prezidentūroje
– Esate linkusi rizikuoti?
– Ką jau padarysi – mėgstu gyvenime iššūkius. Be galo išgyvenu, sunkiai jiems pasiduodu, bet kai jau pasiduodu, tai pasineriu į darbą visa galva.
– Jei karjera nėra tikslas, tuomet kokie motyvai lėmė jūsų pasirinkimą dabar?
– Pati karjera – jokiu būdu ne. Tik užimti garbingą postą tikrai nenorėčiau. Apsispręsti padėjo tai, kad pastarąjį pusmetį dirbau Prezidentūroje sudarytoje darbo grupėje, rengusioje Lietuvos kultūros politikos kaitos gaires. Seimas jas patvirtino paskutiniame savo posėdyje prieš atostogas. Tas dokumentas įteisino esminius pokyčius šalies kultūros politikoje. Toje darbo grupėje dirbo ir dabartinis kultūros ministras Arūnas Gelūnas.
Tai net ne proga, o turbūt pagrindinis motyvas, kuris neleido man atsisakyti pasiūlymo eiti kultūros viceministro pareigas. Iš tikrųjų naujojo kultūros ministro pagrindinis tikslas – įgyvendinti šį Seimo patvirtintą dokumentą – ruošti poįstatyminius aktus, priemonių planą ir kita. Be to, man imponuoja ministro siekiai ir tikslai bei pati asmenybė – patraukli ir deganti tuo, kad kultūroje reikia daug ką pakeisti ir nuveikti realių darbų.
– Įdomu, ką ruošiamasi keisti mūsų šalies kultūros politikoje?
– Pirmiausia reikia atskirti kultūros politiką ir kultūros politikos formavimą nuo finansavimo. Turėtų būti įsteigta atskira įstaiga ir finansai tvarkomi ekspertų. Dabar viskas yra vienoje ministerijoje. Kai ten pat formuojama politika ir skirstomi pinigai jai įgyvendinti, kyla abejonių dėl finansavimo skaidrumo, objektyvumo pasirenkant programas… Tas politikos formavimo ir finansavimo atskyrimas nėra naujas modelis, pagal jį dirba visa Skandinavija. Teko būti Danijoje ir matyti, kaip šis modelis puikiai veikia.
Kitas labai svarbus dalykas, kad dabar biudžetinių kultūros įstaigų veiklos rezultatai ir finansavimas tarsi nesusiję tarpusavyje. Paprastai skiriamos lėšos nenustatant konkrečių uždavinių ir tikslų. Manome, kad biudžetinės įstaigos veiklos rezultatai ir finansavimas turi derėti, lėšos turi būti skiriamos tam tikriems veiksmams ir rezultatams pasiekti.
Be to, Lietuvoje į kultūros paslaugų teikimą ir kūrybos procesus per mažai įtraukiamos nevyriausybinės organizacijos. Konkurencinės sąlygos joms ir įsigalėjusiam biudžetiniam sektoriui sudarytos nevienodos. Vyrauja institucinė sistema, per mažai galimybių dalyvauti kūrybos procesuose turi nevyriausybinės sąjungos bei pavieniai menininkai. Tai labai aiškiai matyti valstybei finansuojant įvairiausius projektus. Iš tikrųjų konkurencinės sąlygos turėtų būti apylygės keliant uždavinius bei tikslus ir vieniems, ir kitiems. Situacijos analizė rodo, kad nevyriausybinis sektorius paslaugas gali teikti pigiau. Galbūt taip galima ir lėšas panaudoti efektyviau.
Kultūros situacija gerės
– Žinoma, šiose Kultūros politikos kaitos gairėse didžiulis dėmesys skiriamas paties menininko, kūrėjo statusui bei kūrybos sąlygų jam sudarymui. Akcentuojamas autorinių teisių gynimas, jų apsaugos užtikrinimas tobulinant Autorinių teisių įstatymą. Iš tikrųjų čia yra didžiulė problema, yra labai daug silpnų vietų tiek įstatyme, tiek mūsų žmonių sąmonėje. Čia reikėtų dirbti dviem kryptimis.
Dokumente taip pat aktualizuojama kūrybinės industrijos, kultūros verslumas, kultūros indėlis į šalies ekonomiką, kuriant bendrąjį vidaus produktą. Kad iš tikrųjų kultūra būtų pripažįstama ne kaip sritis, kuri dotuojama iš biudžeto ir „vaikšto ištiesusi ranką“. Kad ji sukurtų 3–5 procentus bendrojo vidaus produkto. Tas kelias – per kūrybines industrijas, jas panaudojant, skatinant kūrybiškumą ir ugdant kūrybinių žmonių verslumą. Norėtųsi, kad ir kultūros vartotojas būtų aktyvesnis, kad jaustų poreikį kultūros produktams. Vėlgi reikia pradėti nuo ugdymo.
Todėl gairės paliečia dar vieną svarbų aspektą – kūrybiškumo skatinimo būtinybę įvairiose gyvenimo srityse ir ypač ugdymo institucijose – mokyklose, jų ugdymo programose. Nes tik kūrybiškas žmogus gali būti visavertis dirbdamas bet kokį darbą. Ir edukaciniai projektai, edukacinė veikla turėtų būti vieni iš prioritetinių. Tik taip mes galime susigrąžinti žmones į bibliotekas, teatrus ir koncertų sales, ugdyti žiūrovą ir kultūros vartotoją.
Kita kryptis – paveldo sritis ir paveldosauginė sistema, turinčios begalę problemų. Pradedant nuo to, kad reikia harmonizuoti visą įstatyminę bazę. Nes dabar įstatymai, įvairiausi norminiai dokumentai kertasi vieni su kitais, tai kelia didžiulę sumaištį. Tiek paveldo objektų savininkams, norintiems įsigytą turtą pritaikyti šiandieninėms reikmėms, tiek, žinoma, siekiant apsaugoti ir išsaugoti tų objektų vertes. Be to, turi atsirasti kompensaciniai mechanizmai paveldo objektų savininkams, kad jie galėtų juos išlaikyti. Reikėtų kalbėtis ir apie paveldo apsaugos strategiją, kurios mūsų šalyje kol kas nėra.
Į Vilnių nepersikraustys
– Priartėjau prie tos srities, kuri man aktualiausia ir su kuria teks susidurti naujame darbe. Tai – regioninė kultūros politika. Šiandien visi matome, kad yra didžiulė atskirtis tarp Vilniaus kultūrinio gyvenimo ir visos kitos Lietuvos. Ir ji vis didėja. Žinoma, sostinėse visada daugiausia susikoncentravę meninio ir intelektualinio potencialo. Tačiau tą atskirtį būtina mažinti ir užtikrinti visų kultūros formų prieinamumą visose kitose Lietuvos vietose. Nereikia manyti, kad miesteliuose ir kaimuose aktualios tik mėgėjiško meno, kūrybinės saviraiškos formos. Aš manau, kad visos kultūros formos visoje Lietuvoje visiems žmonėms turi būti lengviau prieinamos. Tai vienas iš esminių dalykų, ką reikėtų keisti regioninėje politikoje. Suprantama, dar teks peržiūrėti kultūros institucinę struktūrą, jos tinklą, kuris yra pakankamai tankus. Ar mums reikia dabar tiek kultūros įstaigų, galbūt reikia gilesnės analizės. Svarbiausia – kultūrinių veiklos formų įvairovės didinimas ir kokybės gerinimas, o pasiekiamumą galima spręsti ir kitomis priemonėmis. Nebūtinai kiekviename miestelyje turėti didelius kultūros centrus, koncertų sales. Logistines problemas galima spręsti visai kitais būdais. Tačiau kiekviena bendruomenė turi turėti savo centrą – vietą, kur rinktis, bendrauti, ugdyti savo kūrybiškumą, savo kultūrines kompetencijas.
Visa tai turėtų pagerinti bendrą kultūros situaciją šalyje.
– Ar su ministru jau aptarėte savo darbo barus?
– Taip, buvome susitikę jau ne kartą. Nuo pat pradžių man buvo pasiūlyta užsiimti regioninės politikos klausimais. Ir tai yra dar vienas motyvas, kodėl sutikau. Ši kultūros sritis man geriau pažįstama negu bet kuri kita. Na, ir dar rūpinsiuos bibliotekomis, muziejais. Dar ministras norėtų, kad užsiimčiau ir paveldosaugos klausimais. Labai sudėtingi dalykai, tikrai su itin didele atsakomybe ir grandiozinėmis problemomis.
– Kas bus, jei nusivilsite ar nesiseks?
– Jokių garantijų nėra. Argumentas „prieš“ ir buvo, kad tai yra labai laikina. Negali žinoti – galbūt po mėnesio ar pusmečio, jei ims ir subyrės Vyriausybė, gali likti prie suskilusios geldos. Be to, teks palikti savo miestą, namus… Į Vilnių nepersikraustysiu, savaitgaliais parvažiuosiu. Iš tikrųjų nesieju savo ateities su sostine. Vis tiek planuoju grįžti į Klaipėdą. O tai, manau, bus trumpa stažuotė rimtiems darbams. Kiek tai užtruks, nežinau. Garantijos grįžti į savo darbą – silpnos ir trumpalaikės. Bet jei pamatysiu, kad man ten nesiseka dirbti arba per daug sudėtinga, gal nepritapsiu, tai neatmetu tos galimybės, kad bet kada sugrįšiu čia.
