„Naktigonėms – 2010“ įsibėgėjus

„Naktigonėms – 2010“ įsibėgėjus

Visą vasarą pirmadieniais uostamiestyje vyksta penktosios literatūros ir muzikos „Naktigonės – 2010“. Šiemet festivalis dedikuotas istorinių pergalių kovose už tėvynės laisvę sukaktims paminėti.

Neringa Babravičė

Taip buvo pernai…

Esu viena iš tų, kurie labai džiaugėsi pernykšte aktoriaus Sigučio Jačėno „Naktigonių“ programa. Mano nuomone, nuo pat pirmojo iki pat paskutinio jų vakaro beveik preciziškai buvo išlaikyta toji dvasinė atmosfera, kuri kiekvienam renginiui ir buvo būtina: šviesiai santūri Petrui Venslovui deklamuojant Vytautą Mačernį, žaismingai grakšti Virginijai Kochanskytei interpretuojant Janą Kaplinskį ir Česlovą Milošą, valiūkiškai filosofiška bardui Gediminui Storpirščiui „kirbinant“ šiuolaikinių lietuvių poetų eilutes ar intymiai pagarbi pačiam S.Jačėnui sakant ir dainuojant Algimanto Mikutos eiles ir t.t. Kiek-

vienas „Naktigonių – 2009“ vakaras buvo itin individualus ir nepakartojamai raiškus (asmeniškai likau kiek abejinga tik Olitos Dautartaitės ir Prano Narušio „Jonų“ duetui). Ir jų režisierius, ir aktoriai, ir bardai, ir kiti muzikantai demonstravo vien neabejotiną profesionalumą ir harmoniją – tiek tarpusavyje, tiek su tekstų autoriais, tiek su žiūrovais. Betgi taip buvo pernai…

Šiemet – tai jau penktasis literatūros ir muzikos kamerinių renginių ciklas. Jis skiriamas istorinių pergalių kovose už tėvynės laisvę sukaktims paminėti. Tai išryškinta ir programos epigrafu: „kas tėvynę praras, antros neišmels apgailėjęs“ – iš Maironio eilėraščio „Oi neverk, matušėle“.

Kaip mana iš dangaus

Kaip ir pernai, „Naktigonių – 2010“ strategija ir taktika pažintiniu požiūriu yra kruopščiai apgalvota ir sukomponuota. Pagrindinis tikslas – kamerinėje aplinkoje emocionaliai priminti klaipėdiečiams Lietuvos istoriją ir atskleisti jos kultūrinę gyvastį vien per nacionalinę literatūrą ir muziką.

Tiesa, šiemet į gyvus aktorių ir muzikantų balsus ruošiamasi įpinti ir kino dokumentiką, o iš dalies atsisakoma ir „šeimyniško“ renginių jaukumo – visi liepos mėnesio renginiai jau perkeliami į „Švyturio menų doką“. Beje, jau ir „apmokestinti“… O dėl to reikėtų pasvarstyti apie „Naktigones“ jau skaudžiau…

Kalbėdamas prie R.Daukinčio skulptūros „Naktigonė“ įvadiniame projekto susibūrime S.Jačėnas šiemet atrodė pernelyg liūdnas. Jis taip ir ištarė: „Darosi per sunku…“ Iš tikrųjų, kiek reikia jėgų, kad į tokius kamerinius renginius, koks yra „Naktigonės“, būtų prisikviesti aktoriai ir muzikantai iš visos Lietuvos? Ir ne bet kokie atlikėjai, o jų elitas… Tad šį S.Jačėno projektą būtina suvokti kaip ypatingą misiją, kuri klaipėdiečiams yra tiesiog mana iš dangaus, tačiau pačiam jo sumanytojui, ko gero, gresia tik materialiniu krachu. Ar net ir dvasiniu?

Bandys „užsidirbti“

Paradoksalus klausimas: kiek laiko adekvačiai į realybę reaguojantis žmogus gali maitintis vien savo idealizmu? Taip, kaip juo dabar minta S.Jačėnas su „Naktigonėmis“, į kurias gausiausiai renkasi tik „nostalgijos naftalinu persisunkę“ senjorai ir keletas šiaip „sentimentalių moteriškių“. Tik ne „modernios tautos“ kūrimo „savanoriai“ – ne šoupatriotai.

Ar ne todėl ir „Naktigonės – 2010“ liepą bandys „užsidirbti“? Labai įdomu, kas iš to S.Jačėnui išeis? Juk į jo renginius daugiausia renkasi valstybinės reikšmės elgetos – tik ne dvasios… Tad kas tame „doke“ liks, jei ir šių neliks? O „Naktigonės” ir taip net lietuvių kalbos ir istorijos mokytojų tik kartais sulaukia vos vieno, dviejų. Tad, aišku, kad jos nelabai gali tikėtis ir jaunimo. Nors, kas žino… Juk pernai per daugumą „Naktigonių“ renginių studentiško amžiaus žmonių vis dėlto buvo, o bardai V.Stakėnas, G.Storpirštis, D.Razauskas ir po dvejetą, trejetą vienos profesinės mokyklos mokinių (tautos kultūrai gana abejingų) į I.Simonaitytės bibliotekos kiemelį sėkmingai prisikvietė ir net „išlaikė“ iki pat tų vakarų pabaigos. Tad gal ir nedera baimintis?.. Nes ir šiemetinių „Naktigonių” formos yra ne vien klasikinės, bet ir itin modernios. Tik gal pradžioje jos pernelyg „konservatyvios“ – tarsi „iš mokyklinių programų“…

Išviešino beveik pamirštus

Prisipažinsiu, jog pati, eidama į patį pirmąjį projekto vakarą „Pajūrio aidos“, buvau pilna skepsio. Tiesiog bijojau patekti į „minėjimą“, kuriame „daug kalbų – mažai darbų“.

Iš pradžių tai beveik ir pasitvirtino. Labai gerbiu doc. Roberto Varno profesionalumą, betgi jo beveik negirdimai fragmentiška kalba vargino. Taip aptarti Antano Vaičiūno nuopelnus būtų galima tik su kolegomis muzikais prie kavos ar arbatos puodelio. Bet po to dr. Petras Bielskis jau apie Petrą Vaičiūną prabilo itin glaustai ir dar su humoru – kiek daug gali šis režisierius!.. Ypač gražu tai, kad jis nepamiršo ir projekto autoriaus S.Jačėno gebėjimo išviešinti ne tik beveik pamirštus mūsų kultūros asmenis, bet atverti kelią ir visai naujiems: kaip nuostabiai I.Simonaitytės pagrindinės mokyklos trečiaklasis Martynas Dvaržeckas padeklamavo P.Vaičiūno eilėraštį „O Vytautai didis!“… Net Klaipėdos universiteto mišrus choras, vadovaujamas tikrai puikaus specialisto Algirdo Šumsko, atlikęs tą patį kūrinį, tokios deklamacijos nenustelbė. Bet, žinoma, iki operos solisto Mindaugo Gylio (į renginį dėl jo ir ėjau) šiam vaikui dar buvo ko „pasitempti“. Džiugiai pajuokaujant…

Be perdėtos egzaltacijos

Tad pirmasis „Naktigonių – 2010“ renginys praėjo tikrai labai prasmingai ir pakylėtai. Į antrąjį sugužėjo dar didesnis jų „aktyvistų“ būrys. O gal ir dėl to, kad to vakaro pagrindinis akcentas – Justino Marcinkevičiaus „Pažadėtoji žemė“?.. Tad ir spaudė aktorė Gražina Urbonaitė su santūriai minorišku smuikininku Juozu Staniuliu daugumos klausytojų ašaras. Puikiai sustyguota toji jų kompozicija „Lietuvos atėjimas“. Itin emocionali, bet be perdėtos egzaltacijos, kuri taip dažnai pakenkia lietuvių skaitovams tos kartos, kuriai aktorę G.Urbonaitę jau tenka priskirti. Tad to „Naktigonių” vakaro „egzaminas“ buvo išlaikytas puikiai.

Todėl smalsiai susiruošiau pasiklausyti ir Tomo Vaisietos – dar vieno Lietuvos teatro senjoro. Juolab kad tai sutapo su Gedulo ir Vilties diena, vėl traukė ir monospektaklio pavadinimas – „Pasikalbėjimas su Lietuva“ – akivaizdi Antano Baranausko poemos „Pasikalbėjimas Giesminyko su Lietuva“ parafrazė. Ir dar… Be galo suintrigavo netikėtas klasikinio T.Vaisietos repertuaro ir modernaus perkusininko Edmundo Federavičiaus muzikos sujungimas. Bet šitaip buvo tik iki renginio…

Nesukėlė reikiamo efekto

Nekelia abejonių aktoriaus T.Vaisietos patriotinis angažuotumas ir jo nuopelnai Lietuvos kultūrai. Jis tikrai valdo ir dideles meninės interpretacijos galias. Tačiau per šias „Naktigones“ šio artisto skaitoma lietuvių literatūros klasika nesukėlė to efekto, kurį privalėjo sukelti.

Dargi priešingai: pvz., nuo A.Baranausko „Anykščių šilelio“ jaunesnės kartos žmones tą vakarą šis aktorius galėjo ir atbaidyti. Nors ir paukščiais švilpavo, ir kaip giesmę poemą užtraukė… Bet kažkodėl skubėjo taip, kad tiesiog „rijo“ žodžius ir dėl to neliko ne tik šio teksto prasminių akcentų, bet ir jokių perėjimų į jį iš kitų kūrinių ar net į naujus autorius. Atsirado pakankamai stipri monotonija, „neveiksni“ buvo ir gražiai sumanyta žiedinė šio vakaro kompozicija – jos pabaigoje iš pradžių net krūptelėjau pamaniusi, kad aktorius tiesiog pamiršo, ką jau deklamavęs… Juolab kad ir autoriai, ir jų kūriniai kažkodėl buvo paversti bevardžiais… Kita vertus, susidarė įspūdis, kad T.Vaisieta nėra pratęs pasirodyti ir kamerinėse erdvėse, nes „monologus“ jis „pylė“ tarsi iš akademinių scenos aukštumų. Ypač tai pasijuto skaitovui porą kartų užgiedojus A.Baranauską: publika net prašyte pasiprašė irgi įsijungti, bet aktorius to taip ir „neišgirdo“…

Daugiau valios ir orumo!

…Kaip tą vakarą „neišgirstas“ buvo ir E.Federavičius, nes jam prie egzotiškų instrumentų buvo leista kone tik labai pagarbiai pastovėti. O taip gražiai su T.Vaisietos skaitomais tekstais derėjo ir jo virtuoziška muzikinė įžanga, ir visai jau trumputis epizodas, renginio vidury šio perkusininko vis dėlto darsyk įterptas. Tačiau tai buvo viskas. Juk būtų buvę taip nesunku gera muzika užpildyti ne tik tekstines pauzes, kurių tądien klausytojai taip ir nesulaukė, bet ir užbaigti patį vakarą. Deja. Ir tai, matyt, lėmė ne vien „hierarchinis“ atlikėjų „nelygiavertiškumas“, bet ir paties vakaro vedėjo organizacinis nepastabumas…

Todėl ir skubu aprašyti vos trejetą pirmųjų šių metų „Naktigonių“ renginių, nes ima rastis įspūdis, jog kartais S.Jačėnas ima nejausti ne tik atskirų vakarų „stuburo“, bet pamažu ir pats įgyja tarsi „liokajaus“ sindromą… Kultūrai patį pavojingiausią. Kruopščiai atsakinga, nepaprastai nuoširdi ir labai pagarbi tiek atlikėjams, tiek žiūrovams šio vedėjo laikysena vadybiniu požiūriu turėtų būti dar ir itin valinga bei ori. Vien dėl „Naktigonių“. Juk tik šis projektas bent poros šimtų klaipėdiečių gyvenimą nemokamai pavertė tikrai turiningu ir prasmingu vyksmu – savaimine vertybe. Ar be S.Jačėno uostamiestyje tai būtų atsitikę?..

Sigita Kondratienė

Žiūrovams – kultūrinis šokas

Ne man spręsti, ką praranda tie klaipėdiečiai, kurie niekad nėra buvę jau antrus metus uostamiestyje S.Jačėno organizuojamose „Naktigonėse“, bet tai, kas įvyko birželio 21-ąją žiūrovams susirinkus į I.Simonaitytės bibliotekos renginių salę, būtina pavadinti vienu didžiausių ne tik Lietuvos, bet ir Europos kultūros istorijos atradimų.

Kas mūsų žinota apie kunigaikštį Mykolą Kleopą Oginskį? Na, kad šis XVIII a. pab. – XIX a. pr. didikas valdė Rietavo dvarą bei seniūniją ir parašė savo garsųjį polonezą „Atsisveikinimas su Tėvyne“… Atrodė, jog tai ir viskas.

Tačiau susirinkę į S.Jačėno vadovaujamos VšĮ „Vieno aktoriaus teatras“ išleistos kompaktinės plokštelės pristatymą, žiūrovai išgyveno tikrą kultūrinį šoką pačia geriausia prasme. Pasirodo, kad šio kunigaikščio asmenyje mes turime ne tik vieną pačių iškiliausių Europos demokratinių idėjų skleidėjų (tai liudija jo laiškai ir kitas labai gausus rašytinis palikimas) ir gynėjų (diplomatas, išsivaduojamųjų T.Kosciuškos (1794-1795 m.) ir Krokuvos (1831 m.) sukilimų vadas), bet ir vieną iš pačių ryškiausių fortepijoninių tekstų bei dainų kūrėjų, savo romansams rašiusių ir eiles keliomis kalbomis. Tačiau visą šią informaciją – kur kas išsamesnę ir įtaigesnę – galima rasti minėtoje plokštelėje, skirtoje M.K.Oginskio 250-osioms gimimo metinėms (sukaktis – po penkerių metų).

Ką prarado neatėjusieji

Aš šįkart trumpai komentuoju tik tai, ką prarado mūsų miestelėnai, neaplankę vien šio „Naktigonių” renginio…

Prarado pirmiausia tą dvasinę sausakimšos ir ypač šventiškos salės atmosferą, kuri buvo sukurta aktorės Virginijos Kochanskytės su pianiste Šviese Čepliauskaite (ypač, kai ši užgrojo savo improvizaciją M.K.Oginskio polonezo „Atsisveikinimas su Tėvyne” tema) ir dainininke, tarptautinių konkursų laureate Giedre Zeicaite. Kartu Rietavo Oginskių kultūros muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas puikiai pademonstravo, kad kultūrinė provincija – mitinė sąvoka, kuri labai patogi tik dvasiniam snūdui pateisinti.

Tiek Oginskių pavyzdys, tiek minėtas renginys puikiai įrodė priešingus dalykus. Ir to į plokšteles neįrašysi. Kaip įrašyti tas emocijas, kai vieni žiūrovai šaukia „Bravo!“, o kiti atsistoję skanduoja jau vien „Ačiū! Ačiū! Ačiū!“?.. Tokias individualias ir gilias, kad apie „reprezentacinį“ padėkos vieningumą net nepagalvota. Tačiau, ar tai svarbiausia po tokios Lietuvos kultūros lobyno atverties ir po tokios dvasinės puotos?.. Daug svarbiau, kad tą vakarą daugelis be galo ilgai su S.Jačėnu ir tomis trimis nepaprastai talentingomis atlikėjomis ar minėtuoju V.Rutkausku labai nenorėjo išsiskirti…

by admin