Nauja knyga, nauja kalba

LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com

Nauja knyga, nauja kalba

 

Regina Šiurytė-Šimulienė

Knygos pristatymą galima laikyti vienu iš literatūros kritikos žanrų. Tik šiuo atveju, svarbiausia žanro funkcija – ne vertinti, o paskleisti žinią apie naują leidinį. Žinoma, tai susiję su pardavimu, rinkodaros strategijomis ir kitais leidybos reklaminiais triukais – taip nemirktelėjęs atsakytų statistinis šiuolaikinis Lietuvos pilietis. Ypač, jei nelabai skaito grožinę literatūrą ir dar mažiau domisi knygų pardavimų pakilimais ir nuopuoliais. Ir juo labiau nesilanko knygų pristatymuose. Tikrieji skaičiai suplanuojami ir vykdomi kažkur kitur, anapus šių pristatymų durų. Tai akivaizdu kiekvienam, atėjusiam į Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos Gerlacho palėpę, turinčią ribotą vietų skaičių (tiesiogiai proporcingą galimų pirkėjų skaičiui), beje, neretai knygų pristatymuose leidžiantį išlaikyti pakankamą laisvos erdvės poreikį, tokį mielą mūsiškam mentalitetui. Kone biblinis padauginimo ir padalijimo stebuklas.

Šioje jaukiai saugioje erdvėje balandžio 9-ąją įvyko naujos Rolando Rastausko knygos „Privati teritorija“ pristatymas. Įžanginiame žodyje bibliotekos direktorius Juozas Šikšnelis išvadavo save nuo tradicinio reglamentuoto pristatymo vedėjo vaidmens, atvirai pasikliaudamas knygos autoriaus ir kitų dviejų pristatymo dalyvių – kritikės Gitanos Gugevičiūtės ir leidėjos Giedrės Kadžiulytės – talentu kalbėti apie knygą ir patį autorių. Kalbant dramaturginiais terminais, vienas aktorius pasitraukė, liko trys ir prasidėjo nauja scena. Štai šioje vietoje talentas kalbėti sumišo su talentu rašyti, tarp jautresnių žiūrovų sukėlęs tam tikrą išvarginto dėmesio efektą. Kritikė G. Gugevičiūtė skaitė savo, atrodo, gerai parašytą tekstą, pristatantį naująją RoRa knygą, tik į žiūrovo ausį jo pateko ne tiek daug, kiek norėtųsi. Akivaizdu, kad klausyti ir skaityti ne tas pats. Šią dilemą gerai išsprendė pats autorius, bet prie to dar grįšime. Toks kritikės pasirinkimas nelabai suprantamas, bet tekstą kur nors perskaityti dar norėtųsi.

Leidėja ir knygos redaktorė G. Kadžiulytė, paprašyta atskleisti knygos atsiradimo istoriją iš savo pozicijų, daugiausia kalbėjo toli gražu ne apie leidybos finansines peripetijas, bet apie galimybę kartu su autoriumi dalyvauti ją kuriant ir matant grįžtamąjį skaitytojų ryšį. Šį ryšį ji įžvelgianti dalyvaudama įvairiuose knygų pristatymuose. Akivaizdu, kad pinigine prasme šis ryšys ne toks akivaizdus ir įkvepiantis. Bet užteks apie tuos nelemtus daug ką lemiančius pinigus. Tiesa, G.Kadžiulytė sakė tikinti, kad laikas įrodysiąs, jog „Privačios teritorijos“ išleidimas „Apostrofoje“ bus vadinamas sėkmės istorija (čia kalbėta apie nacionalinės reikšmės įvertinimus). To tikimės ir mes.

Kulminacinė knygos pristatymo dalis – klausimai autoriui. Teoriškai tai pagrindinis tikslas, traukiantis knygų pristatymų dalyvius. Praktiškai – eidami į knygų pristatymą, retas kuris jau būna pristatomą knygą skaitęs. Tokiu atveju svarbų vaidmenį suvaidina jau minėta šio žanro funkcija – informacijos sklaida. Įdomu, kad autorius rašymą vadina kova su savo nuoboduliu. Tekstas, pirmiausia, turi būti nenuobodus. Paklaustas apie jo tekstų „suprantamumo“ lygį, RoRa kalbėjo, kad dažniausiai nesuprastas tekstas atsiranda iš negebėjimo ar nenorėjimo į jį įsiskaityti. Tenka pripažinti, kad šiais ko ne visose srityse beįsivyraujančio infantilumo laikais, net toks paprastas teksto perskaitymo ir suvokimo būdas neretam atrodo neįkandamas.

Reikia pripažinti, kad turbūt įspūdingiausi viso pristatymo momentai buvo autoriaus skaitomos knygos ištraukos, lydimos vizualiai ir emociškai pagaulių Paryžiaus vaizdų projekcijų bei puikios muzikos. Maksimaliai įjautrinti regos ir klausos organai dekodavo jau kritikų įvardytą RoRa tekstų sensualinę įtaigą. Šis performatyvus teksto pateikimas peržengė tradicinę informacinę knygų pristatymo tradiciją ir tapo vertingu pats savaime.

Pristatymo atomazga – autografų dalijimas. Dailėje autografas įprastai atlieka autorystės įteisinimo funkciją. Parodų pristatymuose, žiūrovas tiesiogiai susiduria su autoriumi bei jo „autografuotais“ kūriniais ir… paprastai grįžta namo nešinas vien įspūdžiais galvoje. Ypatingais atvejais kokiu nors darbu, tampančiu interjero dalimi. Tuo tarpu rašytojo autografas knygoje liudija, kad jos savininkas greičiausiai dalyvavo knygos pristatyme. Šis autoriaus įrašas nieko bendro neturi su autorystės problema literatūroje, bet tiesiogiai atspindi fizinį grįžtamąjį ryšį tarp rašytojo ir skaitytojo. Lieka tik tikėtis, kad šis ryšys nenutrūks interjerą skoningai puošiančioje knygų lentynoje ir „Privati teritorija“ taps asmeninės skaitytojo patirties dalimi.

by admin