Naująjį koncertinį sezoną pradėjo „Permainų muzika“

Naująjį koncertinį sezoną pradėjo „Permainų muzika“

Festivalis publiką ragina atsiverti naujoms muzikinėms patirtims ir leistis į tikrųjų vertybių paieškas

Danutė Petrauskaitė

Subtiliai: V.Tarasovas meistriškai valdė visą mušamųjų bateriją, išgaudamas nepaprastus skambesio niuansus.

Naująjį koncertinį sezoną Klaipėdos koncertų salė tradiciškai pradėjo šiuolaikinės muzikos festivaliu. Jei prieš trejetą metų „Permainų muzika“ dar buvo visai nežinomas renginys, ieškantis savos koncepcijos ir klausytojų, tai šiandien jau galima be abejonių teigti, kad jis užėmė tvirtas pozicijas klaipėdiečių muzikiniame gyvenime. Ir ne tik jame. Apie šį festivalį gerai žino Vilniaus atlikėjai, noriai jame dalyvaujantys ir specialiai rengiantys jam programas. Apie jį informuoja ir šalies žiniasklaida.

Festivalio sumanytoja ir organizatorė – Klaipėdos koncertų salės direktorės pavaduotoja kompozitorė Loreta Narvilaitė, kuriai niekada netrūksta energijos ir išradingumo. Šį kartą ji pasiūlė dešimt renginių – koncertų ir videoklubo vakarų, kviesdama „atverti mąstymą pokyčiams ir naujiems įspūdžiams, o dvasią – gaivinantiems ir turtinantiems sielą muzikos garsams“.

Galimybės – beribės

Pirmasis, rugsėjo 15-ąją vykęs „Permainų muzikos“ koncertas buvo skirtas Kauno modernaus šokio teatro „Aura“ pasirodymui – multimedijiniam projektui „Time Line“. Jo idėjos, muzikos ir videoprojekcijos autorius yra kompozitorius Vytautas V.Jurgutis, o choreografijos kūrėjai – „Auros“ meno vadovė Birutė Letukaitė bei jos kvietimu Lietuvoje viešėję Izraelio choreografai Yossi’s Bergas ir Odedas Grafas.

Projekto sumanytojai ir atlikėjai siekė garsu, plastiniais kūno judesiais, scenografija, lazerinėmis projekcijomis ir skaitmeniniu vaizdu atskleisti žmogaus akims nepastebimą energijos, erdvės, materijos ir laiko santykį. Tai ir yra šio kūrinio teminis pagrindas.

Žalios spalvos lazerinės linijos iš karto įtraukė žiūrovus į naujos dimensijos, jungiančios dabartį su ateitimi, spektrinį lauką. Tarp jų išnyrančios šokėjų kūno dalys paliko didžiausią įspūdį. Čia buvo galima mąstyti apie šiapus ir anapus, apie tas negailestingas laiko linijas, beatodairiškai skrodžiančias visų mūsų gyvenimus. Nors išties gilesnių filosofinių prasmių projekto sumanytojai neturėjo. Į klausimą, ką reiškia toks pavadinimas, kompozitorius V.V.Jurgutis atsakė: „Jo nevertėtų versti tiesiogiai, kaip konkrečių dviejų žodžių sandūros. Tai iš kompiuterijos paimtas terminas. Taip vadinama grafa, nurodanti visų montuojamų muzikos arba vaizdo atkarpų laiką. Joje atsispindi ruošiniai, kurie atsiskleidžia tik laiko tėkmėje. Iš čia ir kilo pirminė pavadinimo idėja. Be to, man patinka anglų kalboje dažnai slypintis dviprasmiškumas“.

Didžiausias meninis ir fizinis krūvis teko šokėjams Astai Brilingienei, Rasai Danilaitei, Audrai Liškevi­čiūtei, Linai Puodžiukaitei, Mantui Stabačinskui ir Pauliui Tamolei. Jų pastangos būtų daug prasmingesnės, jei lazerinės produkcijos kūrėjai (Regimantas Januškevičius, Asta Januškevičienė, Zigmas Balevičius) išradingiau būtų sprendę dramaturginę projekto koncepciją. Deja, greitai išnykę pirmieji žalių linijų srautai atidengė buitišką scenos erdvę, kurioje judesys tapo vienišas. Klausytojas bei žiūrovas ne visur galėjo pajusti deklaruojamą garso, vaizdo ir šokių plastikos vienovę, o kartu nepatyrė ir stipresnio emocinio poveikio.

Nepaisant to, projektas įrodė beribes menų sintezės ir šiuolaikinių technologijų panaudojimo galimybes, įkūnijant vieną ar kitą idėją. O tai ir yra svarbiausia.

„Anapus būgnų“

Rugsėjo 18-osios vakaras susidėjo iš dviejų dalių – susitikimo su žymiu Lietuvos perkusininku, kompozitoriumi, vizualinio meno kūrėju Vladimiru Tarasovu bei jo garsinės instaliacijos „Pirmoji upė“ pristatymo ir šio atlikėjo koncerto.

Susirinkusieji pritemdytoje konferencijų salėje ant sienos išvydo trijų vaizdo projektorių transliuojamus putojančios upės vaizdus, kuriuos lydėjo iš įrašų skambanti mušamųjų muzika. Kaip teigė V.Tarasovas, šios instaliacijos įkvėpimo šaltiniu jam tapo Dante’s Alighierio „Dieviškojoje komedijoje“ minima upė, kurią jis pats nufilmavo lankydamasis poeto aprašytose vietovėse.

Kompozicijos poveikis – meditacinis. Tą galėjo pajusti kiekvienas, pasinėręs į virtualaus vaizdo ir garsų tėkmę.

Tik norėjosi lėtesnio tekėjimo, kad būtų galima mėgautis vandens srauto detalėmis, nes nuolatinis mirgėjimas dažnai priversdavo nuleisti akis, ne matyti, o tik jausti upę ir labiau džiaugtis muzikos garsais. Gal to ir siekė instaliacijos autorius, teigdamas, kad techniškai sąveikaujant keliems menams, dominuojančiu elementu turi tapti garsas.

Tų garsų įvairovė, netradicinis jų išgavimo būdas ypač sužavėjo matant ir girdint scenoje visą mušamųjų bateriją – nuo miniatiūrinių varpelių iki didžiųjų lėkščių. Juos meistriškai valdė pats V.Tarasovas, neatsitiktinai vadinamas subtilumo genijumi.

V.Tarasovo atlikta solinė programa „Atto XII“ (pati naujausia, dar neišleista kompaktine plokštele) panardino klausytojus į gležną bei trapų pasaulį, kuriame nėra jėgos ir visa žlugdančio triukšmo. Perkusininkas instrumentus lietė, glostė, mėgavosi skambesio niuansais. Vienas užsienio kritikų tokį atlikimą pavadino „muzika anapus būgnų“, už kurią klaipėdiečiai, atsidėkodami šiam pasauliniu mastu pripažintam menininkui, plojo atsistoję.

Papirko profesionalumas

Rugsėjo 20-osios vakarą vyko videoklubas, skirtas žymiam JAV avangardinio meno kūrėjui Johnui Cage’ui. Jį vedė iš Vilniaus atvykusi muzikologė Veronika Janatjeva, pristačiusi esminius šio kompozitoriaus biografijos etapus ir stilistines tendencijas.

Klausytojai turėjo galimybę videoekrane išvysti patį menininką, išgirsti jo samprotavimų apie muziką ir matematiką, gyvenimą ir mirtį, garsą ir tylą. Vedėja, kurią kalbino L.Narvilaitė, akcentavo itin svarbų J.Cage’o kūryboje sureikšminto atsitiktinumo principą, neįprastus garsų šaltinius ir jų išgavimo priemones, radijo, magnetofono juostos, modernaus šokio įtaką. Šiam kompozitoriui, rašytojui ir filosofui bet kokie aplinkos garsai tapo muzika. Pradžioje jis didžiulį dėmesį skyrė mušamiesiems instrumentams, kuriuos pats gamindavo iš buitinių rakandų ir sąvartynuose rastų automobilių detalių. Vėliau gražiausius garsus jis atrado tyloje.

J.Cage’as – paruošto („preparuoto“) fortepijono autorius, įterpęs tarp jo stygų metalinių varžtų bei gumos gabalėlių ir išgavęs neįtikėtinus sąskambius. Tuo galėjo įsitikinti ir videoklubo žiūrovai, antrajame filme išvydę šio amerikiečių kompozitoriaus kūrinių atlikimo fragmentus. Videomedžiagos įspūdis būtų buvęs įtaigesnis, jei vedėja būtų didesnį dėmesį skyrusi angliško teksto vertimui ir detalesniems komentarams, kurių publikai labai stigo.

Tačiau šį trūkumą atpirko sekančio vakaro koncertas – vienas iškiliausių „Permainų muzikos“ renginių, skirtų J.Cage’o muzikai. Jo metu skambėjo fragmentai iš ciklo „Sonatos ir interliudai“ specialiai paruoštam fortepijonui, „One 4“ mušamiesiems instrumentams, „Amores“, „Permainų muzika“, „Credo in Us“, kuriuos atliko žymi lietuvių pianistė Birutė Vainiūnaitė, mušamųjų trio – Saulius Astrauskas, Zenonas Bagavičius, Vladislavas Šeibakas ir Agnijos Šeiko parengtas choreografinis ansamblis – Dovilė Binkauskaitė, Aušra Venckienė ir Jolanta Mineikytė.

Papirko atlikėjų profesionalumas, pasiryžimas pirmą kartą Lietuvoje atlikti techniškai itin sudėtingas partitūras, prieš tai jas iššifravus, atsitiktinumų sekoje sudėlioti prasminius akcentus.

B.Vainiūnaitei teko pačiai „preparuoti“ fortepijoną ir jo parengimui sugaišti kelias valandas, dalyvauti ansamblyje kartu su mušamaisiais ir net jais groti. Įspūdį sustiprino šokėjos, pateikusios kampuotų, trūkčiojančių, laužytų linijų choreografiją, daug įtaigesnę nei ją galima buvo išvysti modernaus šokio trupės „Aura“ projekte.

J.Cage’o muzikos koncerte „skambėjo“ ir jo žymusis kūrinys – 4’33”. Jį su chronometru rankoje tyliai sėdėdama prie fortepijono atliko koncerto vedėja V.Janatjeva, priversdama publiką susikaupti ir klausytis aplinkos garsų. Autoriui tai buvo viena mylimiausių kompozicijų, nes jam gražiausi garsai buvo tie, kuriuos jis girdėjo tyloje.

„Permainų muzika“ jau turi savo klausytoją. Į koncertus renkasi ne gausi, bet išsilavinusi ir reikli publika. Matyti daug jaunų veidų, įdėmiai sekančių meninės minties eigą. Juk festivalis yra XX a. naujosios ir jau į aukso fondą patekusios muzikos retrospektyva, kuri yra naudinga tiek avangardizmo žinovams bei gerbėjams, tiek šią muziką dar tik atrandantiems.

by admin