Naujas lietuvių kino manifestas pagal „Diringą“
 |
| Kadrai iš I.Miškinio filmo „Diringas“. |
Žydrūnas Drungilas
„Kino manifestas“, kurį prieš gerą mėnesį parašė septyni jauni režisieriai, atsirado, anot jų, kaip būtinybė, kaip nūdienos realijų išraiška, kaip konfrontacija su autoritetais (www.manifesta.lt).
Aštrus, maištingas manifestas, gimęs iš „chaoso, demagogijos ir banalumo, kuriuose skęsta šių dienų lietuviškas kinas“, nukreiptas prieš lietuviško kino politiką ir klasikų ekranizacijas, organizuojantis naujam požiūriui ir „naujų orientyrų“ paieškoms. Panašiai kaip ir danų „Dogme 95” lietuviškasis manifestas žada siekti autentiškumo, betarpiškumo („režisierius turi ne prievartauti, o suvilioti, įtraukti ir priblokšti žiūrovą“). Manifestas rimtas ir negailestingas, o jo pirmąjį kūdikį negirdėtu vardu – filmą „Diringas“ (rež. Ignas Miškinis) – žiūrovai galėjo pamatyti ir Klaipėdoje.
Vaikosi įvaizdžio
Kuo galėtų, cituojant manifestą, suvilioti, įtraukti ir priblokšti šis filmas? Tai filmas šiuolaikiška tema – apie viešųjų ryšių, reklamos pasaulį, apie naujo įvaizdžio („brendo“), kuris vadinasi keistai – „diringas“, – kūrėjus.
Kad įvaizdžio, t.y. bandymo atrodyti geriau, nei iš tiesų, (su)kūrimas šiuolaikinėje visuomenėje yra dar ne viskas, kad tai gerokai perdėta ir todėl atrodo tragikomiškai, – puikiai supranta filmo kūrėjai. Todėl žiūrovas iš karto pajunta autorių (scenaristo Manto Gimžausko ir režisieriaus Igno Miškinio) ironiją filmo istorijoje ir personažų paveiksluose. Pamato reklamos virtuvę, tiksliau, miegamąjį iš arčiau. Suvokia, jei dar nesuvokė, įvaizdžio vaikymosi tuštybę ir pasekmes.
Taigi pati filmo idėja ir situacija yra nūdieniška ir, sakykim, šiek tiek „euro-madinga“. Filmo pradžia įmeta žiūrovą tiesiai į „japių“ (jaunųjų profesionalų) kultūros svaigų šurmulį, į madingus Vilniaus naktinius klubus, kurių muzikos gaudime girdėti miesčioniškas žargonas – „nerealus“, „brendas“, „ekskliuzyvas“, šmėkščioja garsūs prekiniai ženklai ir skleidžiasi iškalbingi (nors iš tikro nesurezgantys nė sakinio) barų ir konkurencijos nuvarginti personažai.
Įklampina intriga
Tokiame fone užsimezga „diringo“ kaip ženklo intriga, čia, naktiniuose klubuose, susitinka dviejų konkuruojančių reklamos firmų atstovai – Dildė (akt. Juozas Gaižauskas) ir Diana (akt. Neringa Varnelytė) bei „diringo“ ženklo įsikūnijimas – Jura (akt. Dainius Gavenonis). Auga įtampa ir iš tikrųjų darosi įdomu, kas tas „diringas“. Gal tai koks naujas lietuviškas ženklas ar naujas viešųjų ryšių triukas? Gal Lietuva turi galimybių išgarsėti ne vien tik „juodosiomis technologijomis“? Po truputį pradeda aiškėti, kad to naujojo „brendo“ užsakovai yra paslaptingi vyrai juodais kostiumais, kurie filmo pabaigoje dar parodys savo tikrus veidus. Bet čia stop.
Štai tada ir paaiškėja, kad niekas iš filmo personažų nežino ir negali įvardinti, kas tas „diringas“, o tokie paaiškinimai, kaip „tai naujas brendas, tai daugiau negu brendas“, tik dar labiau įklampina personažus į nežinią. Žiūrovas taip pat puola į paniką. O režisierius, užuot baigęs savo filmą intriga, ištęsia jį dar mažiausiai valandą. Matyt, dėl to, kad niekas nesuabejotų manifesto rimtumu. Tačiau labiau panašu, kad filmo kūrėjai ir buvo sumanę ne pateikti įtikinamą jų pačių sugalvoto termino „diringas“ versiją, o palikti jį kaip „brendų brendo“ simbolį ir galbūt kaip viešųjų ryšių jauką.
Ima žiovulys
Tik bėda, kad žiūrovas po 15 filmo minučių patenka į žiovulio spąstus ir priverstas stebėti besikankinančius aktorius, nesurandančius atsakymo į autoriaus neaiškią užduotį. Ir jie blaškosi ištęstose iki begalybės scenose, nebeturėdami ką veikti ir ką pasakyti. O gal žiūrovas turi pasijusti lygiai taip pat kaip ir tie filmo herojai, nesupratę naujojo įvaizdžio esmės?
Netampa aiškiau ir tuomet, kai produktas (suprask – „diringas“) baigtas, ir abi reklamos kūrėjų komandos kartu su reklamos užsakovais mato režisieriaus Makso (akt. Simonas Aškelavičius) profesionaliai susuktą klipą. Jame pagal šiuolaikinę „imadžineriją“ susiduria gėris ir blogis – baltai apsirengęs „Gėris“ su buteliu gėrimo sklendžia oru ir nuspiria juodai apsirengusį ginkluotą „Blogį“. Žinoma, viskas daug komplikuočiau: realybėje Gėris žūva nuo Blogio šūvio, o tikrieji blogiečiai pasirodo esantys reklamos užsakovai. Taigi atsakomybė perkeliama užsakovams.
Išgelbsti aktoriai
Tačiau viskas nėra taip blogai. Gana plokščią dramaturgiją aktoriai savo vaidmenimis sugeba pagyvinti. Jiems, atrodo, taip patinka jų vaidmenys, kad imi ir patiki Ramūno Cicėno vaidinamu Basliu, tragikomišku, išraiškingu šefo Dildės parankiniu. Arba tuo pačiu rūsčiu J.Gaižausko vaidinamu Dilde, kuris vienintelis neabejoja „diringu“.
O mikčiojantis, infantilus S.Aškelavičiaus personažas Maksas, deja, labiau primena lietuviško kino mikčiojimą, neartikuliuotą, neišsakytą mintį.
Vienaip ar kitaip, labai norisi tikėti manifesto siūlomu kino atsinaujinimu ir priartėjimu prie žiūrovo. Ir dar. Įstrigo viena scena iš „Diringo“, kur firmos direktorius reklamos režisieriui sako: „Tau svarbiausia daryti ne ką, o kaip“. Norisi tikėti, kad to paties neturėjo galvoje ir šio filmo režisierius.
