„Naujasis arabeskas“: nebėra kur trauktis
Trečiąsyk Klaipėdos kultūros centro Žvejų rūmai surengtas „Naujasis arabeskas“ – ne tik jauniausias, bet ir kol kas vienintelis tokio masto šiuolaikinio šokio festivalis pajūrio ir Vakarų Lietuvos regione. Sveikintina, kad jis tapo tradiciniu uostamiesčio renginiu.
Violeta Milvydienė
Tiesa, stebint pasiūlytą festivalio programą bei dalyvaujant konkurso vertinimo komisijoje, iškilo diskutuotinų klausimų, į kuriuos nelengva rasti konkrečius atsakymus… Bet pabandyti verta.
Ar pasiekti tikslai?
Per du savaitgalius (lapkričio 9–11 ir 16–17 d.) „Naujajame arabeske“ pristatyti net šeši spektakliai, tarp kurių – du premjeriniai. Tai Gyčio Ivanausko teatro (GIT) iš Vilniaus atvežtasis „Tango Salon“ ir vietinis – Žvejų rūmų pantomimos teatro „A“ vaidinimas, atstovaujantis teatrališkam judesiui – „Jaunystė. Branda. Senatvė. Mirtis“ (režisierius Aleksas Mažonas). Vaikų auditorijai skirtą spektaklį „Kampavoris“ parodė sostinės šokio teatras „Dansema“, dvi jaunimui tinkančias kompozicijas sušoko Latvijos kultūros akademijos (LKA) studentai, o renginio pabaigai pasiūlytas Kauno šokio teatro „Aura“ spektaklis „Išplautas dangus“. Kaip jau tapo įprasta ir išskirtinai būdinga šiam festivaliui, vyko choreografinių miniatiūrų konkursas, vėl suorganizuotos kūrybinės laboratorijos, kurioms vadovavo klaipėdietė choreografė Dovilė Binkauskaitė ir LKA Šiuolaikinio šokio katedros docentė Ramona Galkina.
Tokia „Naujojo arabesko“ programa (jos vadybininkė – Nemira Trakumienė, konkurso koordinatorius – Arūnas Peštenis) iš esmės atitinka svarbiausius festivalio tikslus. Ir šiuolaikinio šokio sklaidos, ir edukacinės švietėjiškos veiklos aspektai, atrodo, įgyvendinami, konkursinė misija sėkmingai vykdoma. Tik… ar kryptingai, kontroliuojamai, pagrįstai ir racionaliai?
Išoriškai žvelgiant, opiausia problema slypi pasirinkimo ir finansinių galimybių santykyje. Betgi… kur garantija, kad paaukojus nemenkas lėšas, neįsigyjama „katė maiše“? O disponuojant kad ir menkiausiais resursais, gali ir nepatirti nuostolio (nusivylimo prasme) – atvirkščiai, pajausti dvasinį pasitenkinimą kažką nauja ar neįprasta išvydus…
„Tango Salon“ neįtikino
Festivalį atidaręs GIT naujausią savo spektaklį „Tango Salon“ rodė gausiai susirinkusiai publikai (be abejo, daugumą žiūrovų pritraukė žinomas vardas, jau pažįstamas „televizinis veidas“).
Tik šio kūrybinio darbo autorius – ne pats aktorius G.Ivanauskas, o pagrindinė jo pastatymų dalyvė, keleto spektaklių choreografė, bendrakursė ir bendramintė Brigita Urbietytė. Gerai pamenu nestandartinės išorės saksofonu grojančią merginą, choreografijos studijas pradėjusią Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedroje (KU MF ChK). Po dvejų metų išvykusi į sostinę, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ji kartu su G.Ivanausku įgijo šokėjo-aktoriaus specialybę. Argentinietiškojo tango paslapčių ekstravagantiškoji atlikėja ir mokytoja sėmėsi bendradarbiaudama su minėto muzikos bei šokio stiliaus propaguotoju Lietuvoje Chuanu Eduardu Gimenesu.
Spektaklio „Tango Salon“ prologas, kiekvienam personažui prisistatant po šviesulio gaubtu individualia maniera, atrodė jei ne originalus, tai daug daugiau žadantis. Deja, pradinėse mizanscenose projektuojama grožio salono idėja neišvystoma – net keista, kaip greitai ji subliūkšta. Pirmosiose šokio scenelėse judesių dėlionė suveltai eklektiška, o valiūkiška trijų skirtingų (tiek vizualiai, tiek reiškiamais charakteriais) moterų nuotaika, besidžiaugiant naujomis šukuosenomis, giriantis viena kitai (bei publikai) savitais apdarais, palaipsniui slopsta. Kitame fragmente pasirodžiusių vyrų vaikymasis (renkantis sau tinkamą?) pateikiamas kaprizingai ir pamažu ima erzinti, ypač kai virsta sentimentaliais padūsavimais. Tiesa, vėlesniuose epizoduose nostalgiškos emocijos perauga į labiau dramatiškus jausmus.
Kai pastangos suvilioti vyrus, ilgainiui tampančios bergždžios ir bevaisės, galutinai žlunga, šie sudaro poras tarpusavyje. Ar tokiu būdu vaizduojama pirminė tango atsiradimo versija, o gal… populiarinama ir šiaip jau pas mus paplitusi madingoji orientacija (homofobams nepriimtinas ir kritikuojamas reiškinys)?
Toliau ir iki pabaigos vėl šokama mišriomis poromis – tik atlikėjai-vyrai čia nesuvokiamai supanašėja, tampa kažkokie beveidžiai, bevaliai, nevyriški… Moterys aiškiai juos užgožia (ypač bohemiškoji B.Urbietytė) – jos galiausiai „laimėjo“, „nurungė“ partnerius, „užkariavo“ savo valdingąsias pozicijas?
Demonstruojama argentinietiškojo tango choreografija (blauzdų vikrumo judesiai, pakėlimai, apsukimai etc.) sukomponuota tai įmantriai, tai gana elementariai ir kiek vienodokai. Itin pristigo darnumo (turint omeny sinchroną) kartu atliekamuose duetuose.
Akivaizdu – spektaklis ypatinga elegancija, juolab erudicija ar intelektu nedvelkia. Tad šį „saloninį“ tango priskirčiau pramoginiam žanrui – kai, tarkim, pasijauti lyg sėdėtum restorane (bare ar klube), atsainiai stebėdamas naktinę programą. Pritrūko tik atitinkamos atmosferos – staliukų, žvakių, vyno taurių rankose, kitų atributų…
Nemaloniai stebino klišėmis tapę vaidybiniai elementai, dirbtinai pritempti režisūriniai sprendimai. Paanalizuosiu vos vieną situaciją: vyrukas pastumia kitą, šis lekia iš scenos, akimirksniu grįžęs pastumiamas dar kartą ir… dar kartą… ir kaskart vis stipriau, agresyviau, šiurkščiau. Drįsčiau teigti, jog toks vyksmas, nepateisinamai pakartotas trissyk paeiliui, darosi nebeįdomus, nejuokingas ir… tiesiog „neskanus“.
Kiek suglumino ir pasirinkti tangiškųjų ritmų kūriniai – „kokteilis“ atrodė „suplaktas“ spontaniškai. Pabandžiusi klausą „atsukti“ atgal, pasitelkiau vieno pažįstamo eksmuzikanto argumentus: pasak jo, „garso takelis nepakartojamas, o panaudota muzikinė stilistika išvystoma nuo itališkos, „šabaniauskinės“, iki prancūziškosios“. Patikėjau. Tačiau dėl spektaklio apskritai (koncepcijos, struktūros, choreografinės raiškos etc.) likau tos nuomonės – anot Stanislavskio…
Studentiškai pasakojama
Abu studentijos iš kaimynės Latvijos pristatyti kūrybiniai darbai įvardijami kaip vienaveiksmiai spektakliai. Pirmąją kompoziciją pavadinimu „Aš papasakosiu apie…“ (choreografija Dmitrijaus Gaitjukevičiaus) greičiau vertinčiau kaip šiuolaikinio šokio paskaitos modelį, kai įvairiais mokomajame procese naudojamais būdais, metodais ir principais rodoma akademinės studentų veiklos kasdienybė. Tarytum pagal pedagogo pateiktas užduotis improvizuotai kuriamos nesudėtingos situacijos, vaizdžiai demonstruojami kvėpavimo pratimų variantai. Kartkartėmis palakstoma, pabėgiojama (chaotiškai, bet tvarkingai), paskui ieškoma kontakto, ir judesio (ar kažkokio buitinio veiksmo) estafetė vieno perduodama kitam. Du vaikinai (iš pasirodžiusių penkių) – šiek tiek išraiškingesni: sportiška konstitucija pasižyminčiojo epizodas išsiskyrė breiko elementais, charizmatiška kito jaunuolio išvaizda labiau panaudota verbalinei komunikacijai su itin negausia tą šventadienio vakarą čia pat, scenoje, sėdėjusia publika.
Antroji kompozicija „Auksiniai žvėrys“ (choreografė Ilzė Zirina) – labiau išplėtota, stipresnė ir tematiškai, ir energetiškai, ir choreografiškai. Taigi ji lyg ir atitiktų oficialius spektaklį apibūdinančius kriterijus. Užtenka šėlsmo, ekspresijos, aukštų ir lengvų it stirnų šuolių, gausu ir „tylių“ pauzių, „iškalbingų“ prisistatymų, daug visiškai pasyvių vietų. Gi reziumuojant – susidarė toks įspūdis – 11 merginų atvyko mūsų scenoje padūkti…
Manau, panašaus lygio pasirodymai galėtų tikti studentiškam festivaliui, specialiai orientuoti į akademinę bendruomenę būtų įskaityti kaip pliusai ataskaitoje kuriantiems pedagogams.
Privalumai ir stereotipai
Trejus veiklos ir kūrybos dešimtmečius šį rudenį skaičiuojantis, stilistiškai susiformavęs ir turintis fundamentalų pagrindą bei įsitvirtinęs šiuolaikinio šokio padangėje municipalinis Kauno šokio teatras „Aura“ keliems šimtams gerbėjų Klaipėdoje pristatė savo įkūrėjos, ilgametės meno vadovės, daugelį prestižinių šalies apdovanojimų pelniusios choreografės Birutės Letukaitės sukurtą spektaklį „Išplautas dangus“.
Kadangi teatro skrajutėje nepateikiama jokia spektaklio koncepcija, tenka savarankiškai susivokti simboliuose, metaforose, koduose bei jų funkcijose arba… tiesiog pasitikėti jausena, duoti valios vaizduotei, fantazijai, įvairioms interpretacijoms bei prielaidoms.
Akimirksniu pastebimi privalumai – fizinis atlikėjų pasirengimas, estetiškas judesys, varomosios spektaklio jėgos – Gotautės Kalmatavičiūtės – choreografinis ir aktorinis potencialas. Kompozitoriaus Gintaro Samsono „Lietaus reminiscencijos“ interpretuojamos gana muzikaliai, susiejant jas su kūno plastika.
Atlikėjai tarytum vengia susitikti ir beveik nekontaktuoja – suindividualėjusiųjų egzistencijoje įžvelgiau žmonių susvetimėjimo problemą. Poreikis (ar instinktas) bendrauti, lyg vieninga iliuzija ar farsas, sukuriamas scenelėje, parodijuojančioje pramoginio žanro šokį (čia čia čia), sarkastiškai besivaipant, naudojant mimikos žaismą bei įvairias grimasas.
Juntamas tipiškas lietuvio (gal ne vien?) mentalitetui niūrumas – juodos spalvos dominavimas (baltos ir raudonos – tik akcentai). Perdėtas dėmesys skiriamas medijai – jei pradžioje nufilmuoti vaizdai derėjo su sceniniu vyksmu, vėliau tiesiog trukdė jį stebėti. Vis dar nesiliauja šokiruoti normaliai psichikai nepriimtinos neurozės, bejėgiškumo, net mazochizmo paveiktų jaunuolių būsenų vaizdavimo scenelės…
Toliau sukomponuoti nuspėjami ir lengvai prognozuojami buitiniai veiksmai – batų-batelių apsiavimas-nusiavimas, nusirenginėjimas (tiesa, minimalus), stereotipiškai „pradingsta“ paties šokio raiška, šabloniškai perteikiamos vaidybinės variacijos ar improvizacijos. Štai viename epizode dalijami obuoliai, kitame šiek tiek judama, įsikandus juos ar laikant rankoje. Trečiajame fragmente jie valgomi, dideliais kąsniais drastiškai spjaudomasi ir mėtomasi (kliuvo net pirmose eilėse sėdėjusiems žiūrovams), vėliau rankomis sušluojami į krūvą.
O spektaklio filosofija, pasirodo, – labai aktuali, besiremianti septyniomis didžiosiomis nuodėmėmis – tinginyste, puikybe, kerštu, persivalgymu, gašlumu, godumu ir pavydu, – suvešėjusiomis šiandienos visuomenėje ir vedančiomis į sielos mirtį…
Aiškėja konkurso kontūrai?
Choreografinių miniatiūrų konkursas ne veltui vadinamas išskirtiniu „Naujojo arabesko“ reiškiniu. Pridurčiau – pozityviu reiškiniu. Juk ir pavieniams atlikėjams, ir šokių grupėms ar studijoms bei jauniesiems kūrėjams suteikiama unikali galimybė: pasirodyti patiems, pamatyti kitus, pajausti erdvę, įgyjant sceninės patirties, t.y. visapusiškai patobulėti.
Palyginti su anuometiniais konkursais, galima konstatuoti: kiekybės ir kokybės rezultatai išliko kardinaliai nepakitę. Gal tik šiame ženkliai stipresnis kūrybinis aspektas, ypač pasireiškęs soliniuose bei duetiniuose pasirodymuose. Kita vertus, jie labiausiai susiniveliavę – panašūs tiek savo stilistine forma, tiek reiškiama emocija. Pastaroji kažkodėl – itin „pilka“, niūri, akimirkomis net su depresyvumo atspalviu, šokiruojantys ir monošokių pavadinimai, pavyzdžiui: „Jei aš mirčiau šiandien“, „Išgyventi“, „Našlė“ ir pan. Tad svarią novatoriškumo nominaciją ir specialų KU MF ChK prizą už geriausią jos reprezentaciją laimėjo ypač išsiskyrusi iš minėto konteksto miniatiūra – studentės Nataljos Pastuškovos sukurtas ir pačios su kitu būsimuoju choreografu Aurimu Tiškevičiumi atliktas duetas „Circulus“.
Fenomenaliai gajus karaliaujančio daugelyje TV šou popkultūros stilius ir jo propagavimas šiuolaikinio šokio scenoje. Tranki muzika, blizgūs kostiumai, „nušlifuoti“ ritmiški judesiai, simetriškas lygiavimas, nukreiptas en face į žiūrovus – būdingiausi šios technikos bruožai, manipuliuojančios emocijomis ypatybės. Vis dėlto vienas kolektyvas, pasižymintis ypatingu masiškumu, sviedęs į salę energijos pliūpsnį, „užvedęs“ publiką ryškios reakcijos proveržiui, išprovokavo ir komisijos narius – prizas įteiktas „Palangos vėtrungei“ (vadovai – Birutė Gikarienė ir Girėnas Lekys). Už menišką idėjos perteikimą apdovanota poriniais „pasažais“ stebinusi modernaus šokio grupė „Vizijos“ iš Kaišiadorių (vadovė – Margarita Rainienė), o geriausiu šokėju, virtuoziškai įkūnijusiu savitos – break dance – stilistikos „viražus“, pripažintas KU MF ChK absolventas Mantvydas Žilinskas (Ozo Banzai).
Po diskusijos
Belieka išreikšti padėką festivalio organizatoriams už jų nematomą užkulisinį darbą. Be to, akcentuoti: privalu tobulėti, ieškoti savito veido, rasti aiškesnę viziją, suprojektuoti renginio stuburą (keletą tokių užuominų diskusijos metu pateikė konkurso komisijos pirmininkė šokio kritikė Vita Mozūraitė). Vertėtų išgryninti konkurso kriterijus, patikslinti taisykles ir jas kontroliuoti – tiesiog nebėra kur trauktis, reikia nuosekliai ir prasmingai judėti pirmyn. Ar išties būtini kardinalūs pokyčiai – kapitalinis remontas? Ar tik kosmetinė apdaila, vos menkutė dizainerio paslauga?
Jeigu tiesiai šviesiai, atvirai ir principingai – manyčiau, jog tiek parodomųjų reginių, tiek edukacinių festivalio renginių vadybos bei koordinavimo turėtų imtis išskirtinai choreografijos labirintuose klaidžiojantis ir juose nepasiklystantis specialistas.
Taigi va banque – šalin ambicijas!
