Naujieji “Varpai”
Dainius Sobeckis
Varpai 2005 (19): Literatūros almanachas / Vyr. red. L. Peleckis-Kaktavičius. Šiauliai: Literatūros almanacho “Varpai” redakcija, 2005. 304 p.
Kiekvienais metais pasirodantis almanachas “Varpai” tampa literatūriniu įvykiu Lietuvoje, o gal ne tik joje. Nemažai vietos jame skiriama lietuvių rašytojams išeiviams ir egzodo literatūrai. Taip pat neužmirštami ir vietiniai (rašydamas “vietiniai” turiu galvoje Lietuvą) rašytojai. Visa tai sudėjus į krūvą gaunasi visai geras literatūrinis almanachas, vertas skaitytojų dėmesio. Jame išsamiai pristatoma autorių kūryba, pokalbiai su rašytojais, kurie atspindi jų nueitą kūrybinį kelią. Publikuojami rašytojų laiškai, galintys sudominti literatūros istorikus.
Jau pirmajame almanacho straipsnyje “Neįmanomas tikslas: gyventi be tikslo” V. Rudžianskas rašo: “Užlieja palaiminga mintis: kaip būtų prasminga gyventi be tikslo. Absoliučioje tuštumoje” (p. 7). Tai įvadas į visą almanachą, netampantis jo užkratu. Galbūt net skatinantis visomis likusiomis publikacijomis paprieštarauti V. Rudžiansko minčiai: jei gyventume be tikslo, absoliučioje tuštumoje, tai nebūtų “Varpų” almanacho ir dabar jūs, skaitytojai, neskaitytumėte šios recenzijos, pristatančios 2005 metų “Varpus”.
Literatūros istorikas ir tyrinėtojas L. Peleckis-Kaktavičius kalbina prozininką ir vertėją J. Aputį. Pastarasis išreiškia tokią mintį: “Bet kokiai kūrybai reikia kaltininko, kuris autorių išprovokuotų” (p. 23). Kas galėtų būti tas autoriaus provokatorius: kančia, laimė, moteris, vyras, badas, liga, nepriteklius, melas, tiesa… Apie “kokią nors tiesą” J. Aputis gali “pasakyti tiek: jei žinočiau, kur ta tiesa yra, parodyčiau ne tik žodžiais, bet ir pirštu…” (p. 23). Panašiai turbūt ir su autoriaus kūrybiniu kaltininku: kiekvienam jis gali būti vis kitoks. Galbūt tai energija, apie kurią kalba Juozas Aputis: “…kol esi gyvas, turi greičiau ar lėčiau sudeginti tą energiją, kurią gimdamas gavai. Juk taip – kol esi gyvas, tu nori nenori tą energiją degini – dirbdamas fizinius darbus, rašydamas, mylėdamas, gerdamas… Kuo daugiau energijos deginimo būdų prisitaikai, tuo greičiau tas nematomas kuras išdega” (p. 12). Vienas iš energijos naudojimo būdų ir yra rašymas. Visos savo energijos mes niekaip negalėtume paskirti vien rašymui. Mums taip pat reikia ją išnaudoti dirbant fizinius darbus, mylint, mylintis, geriant… O tą energiją savyje pakrauname ne tik valgydami ir miegodami, bet taip pat perskaitę gerą knygą, pamatę gerą filmą ar spektaklį…
Pristatomos dvi J. Apučio novelės. Novelėje “Atgaila” prisimenami tarybiniai laikai (juk visą tą laikotarpį autorius yra pergyvenęs, tad jo neįmanoma užmiršti): “…o keliavęs jis buvo daug, nes buvo partinis ir bene tiktai kokių ekonomikos mokslų, tai jį dažnai siųsdavo į užsienius: bandyti kapitalizmą taikyti socializmui” (p. 32). Novelėje “Niemčiukas skuba gelbėti” yra keletas įdomių palyginimų: “Žinomas yra Kafkos Bado Meistras, šitas galėtų būti žinomas kaip Malkų Meistras” (p. 38); labai įdomiai pateikiamas žodžio numirti frazeologizmas, pritaikant jį rogėms: “Didžiumoje šių ir kitų sodybų rogės jau seniai užvertė kojas…” (p. 38); “Iš sodybų kaminų stačiai į dangų kyla dūmai – kaip raketos iš Baikonūro aerodromo” (p. 39).
Publikuojami S. Stacevičiaus eilėraščiai. Įdomu tai, jog jie visi be pavadinimų. Vieną iš jų verta pacituoti visą:
Į kapą
(ar ne?) gatvele nusinešiu
atsiminimą anųjų ir tųjų, kurie
lyg į kapą ar ne? jau nusinešė
prisiminimą anųjų ir tųjų, kurie
ankstėliau per miestelį išsinešė
paslaptį, žinią ir atsiminimą
anųjų ir tųjų, kurie… Minam
liną,
šviesele visų prakeiktųjų?!
(p. 52)
Autoriaus taikliai pastebėta apie išeinančiuosius: anuosius ir tuosius. Mūsų amželyje išėjusiuosius mes dar prisimename, tačiau kai mes iškeliausime į aną pusę, jų niekas nebeprisimins taip ryškiai kaip mes, nebent jie turėtų būti Lietuvos padangės žvaigždėmis.
Kalbinamas prozininkas, publicistas ir kritikas A. Bieliauskas, kuris teigia, jog “po kiekvieno naujo savo kūrinio rašytojas jaučiasi kažką įveikęs, nugalėjęs savo kely kažkokią kliūtį” (p. 64). Kliūčių gali pasitaikyti pačių įvairiausių ir netikėčiausių: destruktyvi kritika, ignoravimas ir pan. Tai įveikęs ir nepalūžęs rašytojas jaučia kūrybinį pasitenkinimą.
Spausdinama Alfonso Bieliausko rašomo romano “Sau paminklą sta…” ištrauka: “Bent jau nesišaipytumei, hune Atila, iš visų šių mano išpažinimų; skirti jie vien man, sau pačiam… Ne tau, ne šioms nuodėmingoms koplyčios sienoms, – sau… Kiekvienas, žinok, turime savo sielos koplyčią ir svetimų į ją neįsileidžiame, o ir patys jos vidun žengiame, prieš tai nusiavę batus. Tai kas, kad mudu kai kada pasišnekame, negali juk žmogus visą laiką rūgti užslėgtas savyje; tačiau gyvename, stepių sūnau, kiekvienas savo kampe. Kiekvienas sau” (p. 74).
“Jeigu man teks mirti rudenį” (p. 89), taip savo eilėraštį “Muitinė” pradeda poetas J. Liniauskas. Man tai primena D. Kajoko knygos pavadinimą “Mirti reikia rudenį”. Vienam mirti reikia rudenį, kitas dar dvejoja. Kuris poetas veikia kitą, sunku pasakyti. Gal tiesiog poetai mėgsta rudenį, ir norėtų tuo metu numirti (iškeliauti anapusybėn). Prisiminiau, kad D. Kajokas savo naujoje knygoje “Karvedys pavargo nugalėti” vėl pranašiškai ir konkrečiai kalba apie mirtį rudenį: “aš mirsiu rudenį bus pusė keturių / dar neišaušus ramų spalio rytą”. Ne išimtis ir poetas J. Liniauskas, kuriam turbūt taip pat mieliau būtų mirti rudenį. Beje, reikėtų nepamiršti paminėti, jog J. Liniauskas tapo šių metų “Varpų” premijos laureatu. Na kad ir už šį eilėraštį:
Tyla yra mylinčiojo retorika,
O mylimosios yra šnabždesiai,
Yra pirštų natos plaukų
penklinėje,
Žvilgsnių taktai ir lūpų
pauzės, –
Lento ir largo. Mano balsas
Seniai įrašytas į tavo
simfoniją,
Žinau, kad turiu įstoti
Kartu su vėjo fleitomis,
Metų šešėliui vos vos pakėlus
Mažąjį pirštą.
(p. 92)
Ir dar J. Liniauskas, kalbintas L. Peleckio-Kaktavičiaus, pasako “visą teisybę apie teisybę” (anot R. Kmitos minties, iš pirmosios jo knygos eilėraščio “Mano mergaitė valgo paukštį”): “…menininkams nereikia jokių valdininkų. Valdininkams menininkų reikia. <…> Menininkui valdininkas – pinigų perskirstytojas. Ir niekas daugiau” (p. 95). Čia pasakyta visa tiesa, nieko nebepridursi.
Publikuojama Nijolės Jankutės novelė “Saulėgrąžų tvanas”, kurioje gražiai atskleidžiamas prerijos grožis: “Šeštą ryto, ypač rudeniop, prerija graži. Šeštą ryto nejuda nė viena žolė. Skystas rūkas, lyg numesta šifono skiautė, vyniojasi aplink gumbuotus topolių liemenis, tik per naktį išalkę juodvarniai geltonom raganų akim kimiai kranksi šakose, ir į saulę pradeda suktis saulėgrąžos” (p. 102). Autorė, nuo 1949 m. gyvenanti JAV, yra žinoma kaip knygų vaikams ir jaunimui autorė, bet išleidusi ir vieną novelių rinkinį suaugusiems.
Labai įdomus ir nelauktas pasirodo M. Sluckio straipsnis “Po 40 metų: kalbantis su Ž.P. Sartru ir S. De Bovuar”. Kodėl nelauktas? Vis dėlto 40 metų yra nemenkas laiko tarpas, į kurį jau galima pažvelgti kitomis akimis. “Dviejų įžymių prancūzų savaitė prasidėjo 1965 m. liepos 28 d. ir pasibaigė rugpjūčio 3 d.” (p. 115). Kaip matome, dar buvo likę šiek tiek mažiau nei 25 metai iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos. Rašytojai tuomet išgyveno sunkius kūrybinės, ir ne tik, nelaisvės laikus. Viešnagės metu Nidoje Ž.P. Sartras grožėjęsis Kuršių nerija: “Pietaujant “Nidos” restorane Sartras (jau palaipiojęs kopomis – M. S.) pajuokavo, jog Nidos grožybes vargu ar sukūręs Sutvėrėjas. Jam nebūtų užtekę fantazijos. Jeigu mūsų netobulame pasaulyje randi ką nors gražaus, tai čia velnio darbas, bet žmonės, to nežinodami, garbina Aukščiausiąjį” (p. 120). Vien iš šio pasakymo galima manyti, kad Ž.P. Sartras buvo griežtas bedievis, atidavęs kūrimo funkciją Liuciferiui. Sartras pastebėjo – sovietiniai poetai rašo skaitymui iš tribūnos, o prancūzai – intymiam bendravimui. Jau vien dėl to skiriasi požiūris į formą. Prancūzai formaliu aspektu – sudėtingesni, sovietiniai kūrėjai – elementaresni.
Mieželaičio, formos mėgėjo, nuomone, šis skirtingumas esmingesnis. Sovietinė poezija laikoma ir auklėjimo instrumentu. Todėl jos forma prieinamesnė, publicistiškesnė” (p. 130). Ne visi to meto Lietuvos rašytojai buvo priimtini režimui. Kai paklausiau Vytauto P. Bložės, ar jam teko susitikti su Ž.P. Sartru jo viešnagės Lietuvoje metu, jis pagalvojęs, atsakė, jog ne, nes buvo nepriimtinas rašytojas.
Šiame “Varpų” numeryje tik vienas debiutas. Publikuojami Nijolės Daujotytės eilėraščiai, jai už pirmąją eilėraščių knygą “Vienmečiai augalai” 2004 metais paskirta Zigmo Gėlės premija:
Skerdžius buvo teisus
koks gražus pasaulis
kai žiūri į jį pro lapus
mirga aukštas dangus
akyse stingstant debesiui
bėk
(p. 157)
Kalbinamas kino operatorius Jonas Gricius apie savo tėvą rašytoją Augustiną Gricių, kino operatoriaus darbą sovietmečiu ir dabar, likimą ir pan. Į L. Peleckio-Kaktavičiaus klausimą “Ar tikėjo A. Gricius likimu?” atsako: “Nedrįsčiau tvirtinti nei taip, nei ne. Nežinau.
Bet vieną faktą galiu paminėti. Tėvas naktimis skaitydavo. Taip jau nutiko, kad, grįžę į Lietuvą iš tremties 1944 metais, mes radom beveik viską, ką teko palikti taip netikėtai ir skubotai apleidžiant Kauną 1941-ųjų birželio 15-ąją. Tarp kitų rakandų buvo ir jo naktinė lempa. Kartą, 1949-aisiais, prieš pat Velykas, beskaitant naktį lemputė, ilgai tarnavusi, perdegė ir užgeso. Rytą Tėvas gavo telegramą – Egėliškėse mirė jo tėvas.
Kada nuvyko į šermenis, paaiškėjo, kad lemputė perdegė būtent tuo metu…” (p. 162). Į klausimą, ar pats Jonas Gricius tikįs likimu, taip sako: “Na, pone Leonai, tai beveik tas pats, jei paklaustumėte, su kuo praleidai praėjusią naktį. Arba – ar tiki į Dievą?” (p. 169).
“Varpuose” pirmą kartą publikuojamas Augustino Griciaus apsakymas “Juodašimčiai”, kuriame kaimo gyventojai, klaikiai persigandę juodašimčių (“galbūt tos piktos jėgos buvo bolševikai” (p. 164)), ginkluojasi: “Skubiai susiorganizavusi apsauga teikė nekokį įspūdį. Mažiausiai patyręs kareivis galėjo pasakyti, kad ir tokią apsaugą, ir visus saugojamus žmones kas panorėjęs ne tai, kad kokiu racionaliu, nūdieniu būdu, bet paprasčiausiais stalo peiliais kaip viščiukus būtų išskerdęs” (p. 171).
Spausdinami trys Kazimiero Barėno išversti apsakymai: Dž. Džoiso “Evelina”, E. Hemingvėjaus “Katė lietuje” bei Gi de Mopasano “Ranka”. Mopasano apsakyme jaučiama E. A. Po ir A. K. Doilio įtaka. Siaubo motyvai panašūs į E. A. Po stilistiką, o detektyvo – į A. K. Doilio.
Janina Jovaišaitė meta iššūkį savo metams: “O man nusispjaut į savo metus – / aš metu jiems, kaip buliui į snukį / raudoną suknios spalvą / ir juodus karolius” (p. 192), o Eduardas Juchnevičius kurpia dogmų dekretus: “Vadeiva Muravjovas paleidžia šaudytis dar pagiriotą / karį” (p. 196); “Partinio susiklausymo metu balsuoja duonos kepalu / rankutė Lenino” (p. 197); ir dar porą eilučių, kurios labai tiktų ir mūsų valdžiai: “Socialistų vienybė užtrūko kaip karvė, atsakingi / ministrai sutramdė geismus šalia tvarto” (p. 198).
“Man kūryba – dvasinio nerimo šauksmas. Gal ne tik man” (p. 205). Taip sako “Varpų” pašnekovas – literatūros tyrinėtojas, prozininkas, publicistas Viktoras Alekna. Publikuojamas jo straipsnis “Žymiausias antikinės literatūros vertėjas” apie Antaną Dambrauską.
Spausdinama A. Drilingos knygos “Žmonės prie vieškelio” ištrauka. Štai ką autorius pats sako apie šią savo knygą: “Kai 1986 metais knygą “Žmonės prie vieškelio” rengtasi išleisti, apie Atgimimą dar nebuvo nė kalbos, ir todėl visos tiesos pasakyti atsiminimuose niekas negalėjo. Tad galima manyti, jog tada išleista tik pusė knygos. Kitą pusę teko rašyti jau šiais laikais, iš esmės viską perrašant iš naujo, nors ir paliekant tą patį pavadinimą” (p. 217).
L. Peleckis-Kaktavičius straipsnyje “Mano pareiga buvo apšmeižtą tėvą apginti” kelia komedijos “Amerika pirtyje” autorystės klausimą ir į jį atsako: “Nuo devintojo dešimtmečio pradžios rinkdamas medžiagą knygai apie didžiąją Venclauskių šeimą, susidūriau su “Amerika pirtyje” autorystės problema. Kas tikrasis komedijos autorius – Juozas Vilkutaitis ar jo brolis Antanas?” (p. 226). 1981 metais buvo pasirodžiusi Vinco Kuzmicko monografija “Antanas Vilkutaitis-Keturakis”. “Dabar jau nedvejodamas šalia slapyvardžio galiu nurodyti ir tikrąjį autoriaus vardą: komediją “Amerika pirtyje” parašė Juozas Vilkutaitis” (p. 226).
Po trejų metų pertraukos tęsiamos Kazimiero Barėno “Kasdieniškos smulkmenos”. Taip pat L. Peleckio-Kaktavičiaus apžvelgiami “Penki “Lituanus” dešimtmečiai”. Prieš 50 metų – 1954 lapkričio 24 d. JAV pasirodė pirmasis anglų kalba leidžiamo žurnalo “Lituanus” numeris” (p. 252). Tai buvo “keturis kartus per metus leidžiamas menų ir mokslų žurnalas. Vidutinės knygos formato, 80 – 104 puslapių. Viskas – apie Lietuvą ir baltus: politika, istorija, kalbotyra, literatūra, muzika, menas…” (p. 253).
Regina Mažukėlienė straipsnyje “J. A. Herbačiausko biografija panaši į legendą” pristato įdomią Lietuvos literatūros asmenybę – Juozapą Albiną Herbačiauską: “Lietuva – savo rūšies “Dantės pragaras”. Ji – žmogaus būdo bandymo paskutinis žiauriausias etapas. Tik Lietuvoj išbandytas žmogus – tikras žmogus”, – teigė Juozapas Albinas Herbačiauskas, pasipiktinęs nepriklausomos Lietuvos valdžios šulais. Šis rašytojas modernistas, literatūros kritikas, magas ir horoskopų pirmtakas buvo gyva laikinosios sostinės legenda” (p. 273). Argi to paties J. A. Herbačiausko posakio negalėtume pritaikyti ir mūsų šiuolaikinei valdžiai? Ką rašytojas pasakytų apie dabartinę Lietuvą, jei būtų gyvas? Ar jam užtektų palyginimo su Dantės “Pragaru”, ar jis ieškotų kitų atitikmenų? Gal jis dabartinę Lietuvos situaciją prilygintų Dž. Orvelo romanui “1984-ieji”?
Petras Bražėnas, rašydamas recenziją apie K. Barėno knygą “Apsakymų rinktinė”, sako, jog “sugrįžimas prie kažkada skaitytų kūrinių dažnai suteikia progą perskaityti juos giliau, autentiškiau, efektyviau” (p. 282). Anot P. Bražėno, “galima įtarti, kad šiandieniniam jaunam skaitytojui daugelis apsakymo vaizdų, motyvų, įvykių, idėjų gali pasirodyti ir tolimi, ir ne iki galo suprantami, bet istorinę atmintį saugančiame ar sąmoningai ją praturtinti siekiančiame žmoguje apsakymas tikrai ras dar neužimtą kertelę” (p. 284).
Taip pat almanache spausdinama devyniolika Stasio Santvaro laiškų Bronislavai Sipavičiūtei bei pirmųjų “Varpų” autoriaus Česlovo Kontrimo laiškai apie akvarelę, dailę ir gyvenimą.
Šis 2005 metų almanachas “Varpai” įvairiapusiškai praturtins skaitytoją. Jame ras ką paskaityti ir literatūros istorikas, ir poezijos bei prozos mėgėjas. Perskaičius šį almanachą, norisi sulaukti ir kito numerio. Tačiau tam reikės kantrybės: luktelti iki 2006 metų pavasario.
