Naujos knygos Klaipėdoje: žodžio ir vaizdo dialogai

Naujos knygos Klaipėdoje: žodžio ir vaizdo dialogai

Sondra Simanaitienė

Gruodžio mėnuo Klaipėdoje dosnus naujų knygų pristatymų: poetės Elenos Karnauskaitės ir fotografo Gyčio Skudžinsko bendras projektas „Ahrenshoop’o sąsiuvinis“, poetės Dalios Bielskytės ir grafikės Danutės Žalnieriūtės poezijos ir dailės albumas „Vėduoklė“, poetės Nijolės Kliukaitės knyga „Saligan be varmian“, kultūrinis literatūrinis almanachas „Baltija“. Dar nepristatyta plačiau, bet gruodžio mėnesį leidykloje ,,Druka“ išleista poeto Vytauto P.Bložės knyga „aš ir kt. dykaduoniai“.

E.Karnauskaitės, D.Bielskytės ir N.Kliukaitės knygos yra ne tik žodžio, bet ir vaizdo menas: Gyčio pinhole technika darytos nuotraukos, grafikės Danutės pieštos vėduoklės ir pačios Nijolės lietos akvarelės.

Visos trys poezijos knygos – kaip dviejų meno kalbų – žodžio ir vaizdo – dialogai. Galima ieškoti panašumų, skirtumų arba ypatingu atveju, kai abi kalbos susilieja į menišką neišskiriamą visumą, neieškoti nieko, tik mėgautis išbaigtu kūriniu.

Šiek tiek – apie du knygų pristatymus, kuriuose teko dalyvauti.

***

Gruodžio 1-ąją Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre buvo pristatytas jo projektas – E.Karnauskaitės ir G. Skudžinsko knyga „Ahrenshoop’o sąsiuvinis“ (spaust. „Druka“), kurią abu autoriai sukūrė Vokietijoje, Vakarų Pomeranijos žemėje, rezidentūroje Arenshope.

Poetė drauge su kitais keturiais ar penkiais kitataučiais menininkais vizualais (taip sutrumpintai Elena vadino vizualiojo meno atstovus) gyveno ir kūrė visą kovo mėnesį Arenshope. Pirmiausia atsirado tekstai. Kai po mėnesio į tą pačią vietą atvažiavo fotografas dizaineris G.Skudžinskas, jis jau turėjo Elenos tekstus – tarsi pėdas, paliktas jūros pakrantėje. Gytis nesistengė įtaikyti savo žingsnių į Elenos įmintus pėdsakus. Pinhole dėžute, kurią fotografas visada pasidaro konkrečiai vietai fotografuoti, o vėliau ten ir palieka, gaudydavo vaizdus ir juos formuodavo pagal savo griežtą vizualo matymą. Tik vėliau, dėliojant knygą, buvo atrastos neverbalinės vaizdo ir Elenos žodžio sąsajos.

Tai buvo dviejų vienatvę mėgstančių žmonių pasivaikščiojimas šalimais, nors skirtingu laiku. Gytis klajojo balandžio mėnesį, kai šilčiau. Panašus dviejų menininkų pasivaikščiojimas prieš kelerius metus vyko Berlyne, kai fotografas R.Treigys sekė eseisto R.Rastausko pėdomis ir atsirado albumas „Berlynalijos“.

Elenos ir Gyčio knyga yra 12 puslapių sąsiuvinis trimis kalbomis – lietuvių, vokiečių ir pinhole’o. Jį galima perskaityti važiuojant autobusu penkias stoteles ir palikti ant sėdynės kitam keleiviui, kuris galbūt perskaitys tik tris lapus, nes išlips po dviejų stotelių. Tokia šio sąsiuvinio-knygos filosofija, kurią, kaip šioms dienoms būdingą, pateikė G.Skudžinskas.

Knygos pristatymo vakarą vedė leidybos grupės „Druka“ redaktorė Indrė Globienė. Tai buvo improvizuotas trijų žmonių pokalbis, į kurį vėliau galėjo įsijungti ir žiūrovai. Pokalbis be įtampos, paprastas kaip sąsiuvinio formatas. Skirtingi išeities taškai – redaktorės, poetės ir vizualo. Buvo nebloga džiazavimo užuomazga, kuri galėtų toliau vystytis ir galėtų atsirasti tokios literatūrinės sofos, ar geriau literatūriniai mediniai suolai (kaip sąsiuviniai), kai nevengiama aštriau pasakyti, pakreipti, užkabinti. Pvz., Elena sako, jog net vieną valandą per parą skirti sau yra didelė prabanga, o Gytis replikuoja, kad jis sau gali skirti visas 24 valandas, turbūt reikėtų suprasti – kūrybai. Užkabinami tam tikri žmogaus būdo, požiūrio dalykai, kurie yra įdomūs apibendrinančia įkrova – vis dėlto, kas tai yra skirti laiko sau?

Kai kalbasi trys, vienas visada gali atsikvėpti. Trialogas – gera diskusijos schema. Nors kartais atrodė, jog Indrei reikia turėti pakankamai įžūlumo įsiterpti tarp dviejų menininkų. Bet ji tai darė puikiai.

Elena moka užduoti tiesmukus, konkrečius klausimus. Ji paklausė Gyčio: „Ar pavydi ko nors poetams?“. (Prieš tai prisipažinusi, kad vizualams ji pavydi universalios kalbos, kurią suprasti gali žmogus bet kuriame pasaulio taške.) O Gytis budistiškai atsakė: „Visko ir nieko“.

Vieną akimirką apkabink mane

Ir nepaleisk iš rankų kai nebebūsiu

(E.Karnauskaitės eil. „Neįmanomi susitikimai“, 18 psl.)

Štai tokia nerealiai realia tonacija vyko pokalbis, bandant redaktorei Indrei išryškinti dviejų menininkų pasaulio krašto briaunas. Besibaigiant vakarui Elena pristatė atsiskaitymo projektą – videofilmą, kuriame visi tuo metu rezidavę menininkai nusifilmavo, atlikdami 100 skirtingų judesių keliose skirtingose vietose. Kažkas dar bandė klausti: o kam tai? kas iš to? Bet prasmės klausimai kartais neturi prasmės. Nes reikia išlipti Turgaus stotelėje. Palieku „Ahrenshoop’o sąsiuvinį“ ant galinės sėdynės, gal paskaitys kas nors, besikratydamas iki miesto ligoninės.

***

Gruodžio 10-ąją ten pat, „Kultūrpolyje“, surengtas N.Kliukaitės knygos „Saligan be varmian“ (S.Jokužio leidykla-spaustuvė) pristatymas. Senąja prūsų kalba tai reiškia Žalia ir raudona. Tai trečioji autorės poezijos knyga, jei neskaičiuotume pirmosios, savilaidos „Balta-juoda“. Jau leisdama pirmąją knygutę, Nijolė išgyveno spalvų įtaką, kas aiškėja iš jos pavadinimo. Gal todėl visai natūraliai atėjo laikas ne tik nusakyti raudona, žalia, juoda, bet ir išlieti šias spalvas ant popieriaus lakštų.

Knygos pristatymo metu įvyko ir Nijolės akvarelių, kuriomis iliustruota naujoji knyga, parodos atidarymas. Buvo pakviestas menotyrininkas Petras Šmitas tarti savo svarų žodį apie pradedančios dailininkės paveikslus. Menotyrininkas prisipažino, kad jį nustebino ir sužavėjo akvarelių spontaniškas ir nuoširdus spalvinis derinys.

Bedėstant gerbiamam P.Šmitui išsamiai savo išgyvenimus, nuo laiptų terasos pasigirdo varpelių skimbčiojimas, darnus tarsi indės šokėjos klubų judesiai. O gal keistuolis Nikodemas, kuris bastosi su savo skambančiais puodais, net iš Vilniaus atvažiavo, pagalvojau aš. Ir įsispoksojau į duris. Pro plyšį pirmiausia įlindo didžiulis sidabrinis padėklas, nukrautas daugybe tuščių stiklinių taurių. O už jų, Rūtos, „Kultūrpolio“ menotyrininkės, galva.

Kai kalbėjo Rimantas Černiauskas, nes jis ir buvo tas neutraliausias rašytojas, kuris įpratęs priiminėti kūdikį-knygą ant rankų nors ir atsargiai, bet su gera prozininkui būdinga ironijos doze, pasigirdo kliuksėjimas. Atneštosios stiklinaitės pildėsi turiniu.

Kai kalbėjo Nijolė, „Kultūrpolio“ kieme linksmai klykavo mažyliai, tarsi Prūsijos palikuonys, savo kraujuje jau sumaišę raudona ir žalia spalvas. Nijolė savo knygoje šias spalvas atskyrė, išgrynino ir pažiūrėjo, kaip jos santykiauja viena su kita Prūsijos istorijos plotuose. Žalia reikštų senosios Prūsijos miškus, pievas, pagonybę su žalčių karūnomis ir vaidilučių švelniais išlinkimais, o raudona – kraują, kuris susigėrė į žemelę, krikštijant Prūsijos žmones, kryžiaus žygeivių, einančių paskui ietį, išgyvenimai.

Rašytoją pastaraisiais metais yra įtraukusi istorinė Prūsijos pasąmonė. Pati autorė savo prozos knygą „Vėjų rožė“ (2007) apie pajūrio gyventojus vadino „istoriniu sapnu“. Kartais girdime tokį žodį agregoras, tai yra tam tikras energoinformacinis darinys. Gal galima šį žodį pavartoti kaip žemės, į kurią Nijolė yra pastaraisiais metais nukeliavusi, pavadinimą – Prūsijos agregoras. Tai būtų tokia vieta, kurios realiai nėra, bet ji egzistuoja nematomais būdais. Jos plotuose augantys medžiai savo lapus tarsi mikroschemas, tarsi stigmas atveria šiandien gyvenančių delnuose, Nijolės delnuose.

kiekvienas medžio lapas žiūrėjo

sava akimi

viską matė ir visa įsiminė

šiandien po daugelio metų

savo delne aptikau

akį mačiusią visa o visa

(iš N.Kliukaitės poezijos kn.

„Saligan be varmian“,

33 psl.)

Vakaro vedėjas rašytojas R.Černiauskas turbūt nepastebėjo šių eilučių arba matematiškai negalėjo pagrįsti, nes vis klausinėjo, iš kur Nijolė gauna istorinės informacijos. Jis prisiminė prieš mėnesį matytą Alfredo Bumblausko laidą, kurioje istorikas pristatė Lietuvos vardo kilmės tarsi naują versiją: kad ne nuo žodžio lietus, o nuo leičiai, tai yra XIII–XVI a. pirmos pusės Lietuvos didžiojo kunigaikščio tarnybinių žmonių sluoksnio pavadinimo, kilo Lietuvos vardas. Nijolė knygoje irgi mini leičius, o paklausta, iš kur anksčiau nei Bumblauskas sužinojo apie juos, neprisipažino, kad internetas pilnas informacijos apie leičius ir kitokius viduramžių veikėjus. Ji tik paslaptingai, valiūkiškai tarsi laumė (viena iš tų, apie kurias dar, kaip užsiminė, rašys) atsakė: „O gal man pasirodė, kad taip gali būti?!“

Tai yra atsakymas – rodymasis, t.y. vaizduotė. Kalbant apie Nijolės knygas, galima pridėti – istorinė poetinė vaizduotė. Jos kuriami vaizdiniai kyla iš istorinių pasakojimų, kronikų, laiškų ir kitų konkrečių dokumentų. Asmeninė rašytojos vaizduotė susuka faktus į minkščiausios vilnos kokonus, paskui iškedena vėjyje, nuprausia jūros purslais ir paleidžia žodžių muzika. Nijolės tekstai labai muzikalūs. Poetė užsiminė, kad puikiai girdi savo tekstų ritmiką. Ji pernelyg įtaigi, kad jos neišgirstų ir skaitytojas.

Tokiu girdinčiu skaitytoju vakaro metu prisistatė Vydūno mokyklos Laimos Galkauskienės vyresniųjų klasių teatro būrelis. Moksleiviai ir pradėjo knygos „Saligan be varmian“ pristatymą – meditatyviai, jautriai skaitydami, rečituodami Nijolės eilėraščius, pritardami sau gitara. Kažkas labai tikro buvo jų žvilgsniuose, intonacijose, kurios tarsi pirmos nedrąsios snieguolės, kišančios galvutes iš sniego apsižvalgyti, suvirpėdavo nepasiekusios pilnutėlės „Kultūrpolio“ salės gale esančių žiūrovų ausų.

Aktorė Vida Kojelytė, ritmiką girdinti profesionali skaitovė, perskaitė savo pačios atsirinktus eilėraščius, nuspalvindama sceninės intonacijos sodrumu ir vaizdingumu. R.Černiauskas, norėdamas įrodyti, kad Nijolės tekstai yra tarp poezijos ir prozos, skaitė prozininko intonacija. Ir tikrai klausant netrūko informacijos. Žodžiai gulė tarsi plūgo verčiama žemė į savo vagą be pasipriešinimo. Nijolė yra atradusi Prūsijos žemėje specifinę ritmiką – tarp poezijos ir prozos. O gal ne ji atradusi, juk ir Gintaro Grajausko, ir Rimanto Kmitos, ir Elenos Karnauskaitės, ir kitų poeziją galima vadinti tarp.

Vis dėlto ji yra kažką atradusi. Ką? Paskaitykite „Saligan be varmian“ ir sužinokite.

by admin