Ne Europa Europoje
Mindaugas PELECKIS
Buvau ten rudenį. Šeštadienio rytą Sarajevo oro uoste ilsėjosi du lėktuvai. Mūsų ir Bilo Klintono. Mūsiškis, žinoma, kur kas kuklesnis. Buvusio JAV prezidento, galima sakyti, tiesiog kosminis laivas.
Iš karto ši vieta, keista stotelė tarp Vakarų ir Rytų, užbūrė. Įsivaizduokite – visiškai tuščias pastatas, jame aidi neregėto grožio muzika (bosniškas džiazas?), vienatvė tiesiog apipila iš visų pusių, ir kažkokia laukimo nuojauta…
Dobrodošli (bosn. „sveiki atvykę“)
Visur keliaudavome su ginkluota palyda. Net negalėjau patikėti, kad esama tokių miestų kaip Sarajevas. Pagrindinė Bosnijos (bosn. Bosna) biblioteka Sarajeve sudeginta serbų. Dviejų milijonų knygų kaip nebuvę. Bet bibliotekos griuvėsiai tebestovi. Kaip paminklas. Dar vienas ne itin seno karo (vos dešimtmetis praėjo…) monumentas – viešbutis skylėtomis akimis. Klaikus vaiduoklis. Niekas jo negriauna.
Amerikiečių kareiviai šypsosi. Jie – taikdariai. Jiems viskas galima. Net ir taiką palaikyti. O vietiniai kuždasi (beje, labai į rusų kalbą panašu): „Visi namuose tebeturime ginklus, tik pabandytų kas užpulti, išpjautume”.
Niekas nebando. Serbai bosnių paniškai bijo. Jų ekonominis išsivystymo lygis nepalyginamai žemesnis. Sakykime, Bosnija – tai Vilnius, o Republika Srpska (šiaurėje esanti Bosnijos ir Hercegovinos federacijos dalis) – koks nors Kupiškis (atsiprašau kupiškėnų). Be to, bosniai – musulmonai. Ir tame jų stiprybė. Jų tikėjimas apgaubia šiluma. Tai justi bendraujant su žmonėmis. Ar galėtų Lietuvoje būti tokia vienybė, kad žmonės mėnesių mėnesius pratupėtų jų pačių išsikastuose tuneliuose po oro uostu? (Tuo pačiu Sarajevo.) Negano to, jie ne tik vienas kito nesuvalgė, bet ir išgyveno, įgijo nepriklausomybę.
Vykstame į šiaurę. Jau serbų žemės. Upė, apie kurią kalbėjo Nobelio premijos laureatas Ivo Andričius. Drina. Ji skiria dvi valstybes – Republika Srpska ir Srbia i Crna Gora. Kažkada tai buvo viena valstybė. Jugoslavija. Bet dešimtmetis išskyrė. Visi dabar tik ir kalba apie musulmonų teroristus. O kas susimąstė apie tai, kad šimtai tūkstančių bosnių (musulmonų) buvo išskersta per žudynes karo metu? Ir kas tai darė? Serbai stačiatikiai. Krikščionys gi.
Kalbėjausi su musulmonais, bosniais. Neslėpsiu savo simpatijų jiems. Puikūs žmonės. Nelaimingi. Lyg ir Europa, lyg ir ne… Patys nežino, kas esą. Sėdint ant kalno Sarajeve ir žiūrint į „kregždžių lizdus“, vienas prie kito sustatytus daugiaaukščius (iki 20-25 aukštų) namus, kyla mintis: kodėl skundžiamės? Raudam, raudam… Sausio 13-oji, žinoma, šventa ir tragiška diena. Bet ar kas nors susimąstė, kiek vos pries dešimtmetį teko iškentėt visai netoli esantiems bosniams?
Identiteto labirintai
Vis dėlto prieš pabandydamas suvokti, kad Europa – tai ne vien Europos Sąjunga, o mažosios valstybėlės gali būti daug kuo unikalesnės nei didžiosios, pabandysiu iš paprasto turisto virsti viską į save sugeriančiu stebėtoju.
Jei tikėsime likimu, fatalizmo dvasia Bosnijoje sklando nevaržomai – ji viską persmelkia. Štai kad ir Dinarų Alpėse (Dinarsko Gorje), nusidriekusiose ne tik per Bosniją ir Hercegoviną, bet ir apglėbiančiose Slovėniją, Kroatiją (iš tikrųjų autentiškesnis anksčiau vartotas slaviškasis šios šalies pavadinimas – Chorvatija; originalo kalba – Hrvatska), Serbiją ir Juodkalniją, Albaniją bei Kosovą, stūkstanti aukščiausia jų viršūnė – Prokletije. Manau, šio 2692 m aukščio kalno pavadinimo versti nereikia. Balkanų regionui (į jį patenka ir visa buvusi Jugoslavija) „prakeikimas“ veikia jau šimtmečius. Kaip pastebėjo ne vienas istorikas, Balkanų, esančių ant didžiųjų imperijų slenksčio (ar jums tai nieko neprimena?), istorija – tai karai ir sukilimai. Nuo Romos imperijos laikų ir žiauriausio pastarųjų dienų karo Europoje, pasibaigusio vos prieš dešimt metų. Tiesa, Balkanai – ir burtų kraštas, kurio pavadinimas, kilęs iš senosios turkų kalbos, reiškia „miškais apaugusių kalnų grandinę“. Iš tiesų tokių kalnų kaip Balkanai niekur kitur nerasi. Olos, uolos, tuneliai – ir visa tai apdengta gigantiškomis „samanomis“: nesibaigiančiais Balkanų miškais (iš viso – net 728 000 kv. km!).
Tiesa, termino „Balkanai“ politkorektiškėjantis Vakarų pasaulis stengiasi nebevartoti ir vietoje jo bando įskiepyti „Pietryčių Europos“ pavadinimą. 2003 metais net laikraštis „Balkan Times“ buvo pervadintas į „Southeastern European Times“.
Bet nuo istorijos, net ir suklastotos, nepabėgsi. Balkanai nuo senovės rūpėjo pasaulio užkariautojams. Maždaug prieš 4000 metų į dabartinės Bosnijos teritoriją atsikėlė neolitinę Butmiro kultūrą išstūmę ilyrai (vieni pirmųjų indoeuropiečių, taigi, galima sakyti, tolimi mūsų pusbroliai), savo gentainius laidoję piliakalniuose. Juos iš Balkanų išgujo romėnai (prieš tai nesėkmingai tą patį padaryti bandė keltai), VII a. valdžios vairą perėmė stačiatikybę atnešę slavai iš Bizantijos imperijos, po to Bosnija priklausė vengrams (būtent tuo metu susiformavo atskiros serbų ir kroatų nacijos – vieni pasuko į stačiatikybę, kiti – į katalikybę). Tuomet sekė neilgas nepriklausomybės laikotarpis – XIV-XV a. egzistavo Bosnijos karalystė. Jos kūrėją karalių Tvrtko Kotromaničių (1338?-1391) galima būtų sulyginti su Lietuvos karaliumi Mindaugu – tik jo dėka 1377 metais atsirado Bosnijos karalystė. Tačiau gana greitai įvyko esminis pokytis – daugiau nei keturiems šimtmečiams Bosnijoje „apsistojo“ turkai, ir nepriklausoma karalystė nuo 1463 metų virto musulmoniška Osmanų imperijos sritimi (turk. sancak). Beje, tokių „sandžiakų“ šioje imperijoje jos gyvavimo laikais buvo iki 400.
Kaip matome, Bosnija jau šimtus metų egzistuoja kaip kryžkelė tarp Vakarų ir Rytų. Bosnijos karaliai, oficialiai dėl politinių priežasčių save vadinę katalikais, realiai laipsniškai perėmė Bizantijos kultūrą, stačiatikybę. Tiesa, pagrindinė Bosnijos bažnyčia, kurios nariai save vadino tiesiog „krikščionimis“ (bosn. krštjani), buvo laikomi eretikais ir tarp katalikų, ir tarp stačiatikių. Bosnijos bažnyčia (Crkva Bosanska) sieta su XI a. Milane klestėjusia patarinų bei X-XIV a. Bulgarijoje gyvavusia gnostikų bogomilų sektomis.
Iki šiol istorikai neturi galutinio atsakymo, kodėl didžioji Bosnijos slavų dalis atsivertė į islamą. Keisčiausia tai, kad osmanai nebuvo pernelyg uolūs musulmonai ir neskubėjo islamizuoti bosnių. Gali būti, kad islamas šalyje paplito dėl Bosnijos bažnyčios kivirčų su jos nemėgusiais katalikais ir stačiatikiais. Kitaip tariant, kol trys pešėsi, laimėjo ketvirtas. Tai supratę, osmanai nusprendė jaunus bosnius siųsti mokytis į Stambulą, kur jie priimdavo islamą ir tapdavo sultono janisarais. XVI a. osmanų šaltiniai teigia, kad bosniai – patys geriausi ir lojaliausi, be to, daug didesni, gražesni ir gabesni nei kiti musulmonai. Beje, musulmonais sunitais tapę bosniai save nekukliai tuo metu vadino dobri bošnjani – „geraisiais bosniais“.
Tiesa, bosniai – vieni iš nedaugelio pasaulyje, pasivadinę pagal savo šalies pavadinimą (kaip italai ir ispanai). Šalies pavadinimo kilmė kildinama nuo trečios pagal ilgį Bosnijoje ir Hercegovinoje upės (271 km) Bosnos (romėnai ją vadino Basana).
Tačiau osmanų imperijos dėka per kelis šimtmečius Bosnija ir kitos Balkanų žemės tapo labiausiai atsilikusios Europoje. Ypač jas sekino karas su Austrija. XVII a. pabaigoje į Bosniją atsikėlė daugiau kaip 100 000 musulmonų. Tuo metu turkai savo imperijos gyventojus skirstė ne pagal tautybę, o pagal religiją. Tačiau XIX a., subrendus nacionalinei sąmonei, pradėta aiškintis, kas yra kas. Serbų ir kroatų nacionalistai nepripažino bosnių kaip tautybės ir tvirtino (tiesą sakant, iki šiol tebetvirtina), kad šie tėra tokie pat serbai ir kroatai, tik atsivertę į islamą. XIX a. pabaigoje nemažai bosnių emigravo į Šiaurės ir Pietų Amerikas. Dabar visame pasaulyje jų yra vos 2,5 milijono (trečdalis negyvena Bosnijoje).
Bosnių identitetas išlieka mįsle, kurios iki galo neįmena patys bosniai. Apsilankius Sarajeve – Bosnijos širdyje – paaiškėja, kodėl taip yra. Tai – vienintelis pasaulyje miestas, kuriame vienu metu į maldą kviečiami musulmonai, katalikai, stačiatikai ir judėjai. Beje, Sarajevą pastatė žymus turkų karo strategas Gazi Husrev-beg’as (1480-1541), kurio vardu pavadinta viena gražiausių mečečių ne tik Europoje, bet ir visame islamiškajame pasaulyje. Ne veltui, matyt, Sarajevas, kurio pavadinimas kildinamas iš turkiškų žodžių saray ir ovasi („laukas aplink rūmus“), jau daugelį šimtmečių vadinamas Šiaurės Damasku arba Europos Jeruzale. Neregėto grožio senamiestyje svarbią dalį užima XIV a. osmanų pastatytas vadinamasis turgaus rajonas, Baščaršija.
Galvosūkį dėl bosnių identiteto spręsti padėti gali anglų istorikas, rašytojas Noel’is Malcolm’as, kuris savo knygoje „Bosnija: trumpa istorija“ teigia: „Viskas, ką tiksliai galime pasakyti apie bosnių etninį identitetą, yra viena frazė: tai slavai, gyvenantys Bosnijoje“.
Rane (bosn. „žaizdos“)
Bosnijos viršukalnė Prokletije savo didžiausią prakeiksmą sviedė XX a. pradžioje. Jis Bosniją lydėjo visą šimtmetį. Kaip žinoma, viskas prasidėjo nelemtą 1914 m. birželio 28 d., kai devyniolikmetis tuomet nepagydoma tuberkulioze sergantis organizacijos Mlada Bosna narys serbas Gavrilas Principas ryžosi įvykdyti Pirmąjį pasaulinį karą įplieskusią žmogžudystę. Ant seniausio Sarajevo tilto, vadinto Lotyniškuoju (Latinska Cuprija), tądien buvo nušautas Austrijos ir Vengrijos sosto paveldėtojas Franzas Ferdinandas, taip pat nužudyta ir jo nėščia žmona Sophie. Sovietiniais laikais šis tiltas netgi buvo pervadintas G.Principo vardu. Šiuo metu grąžintas senasis jo pavadinimas. Šį tiltą ypač mėgsta turistai. Pastovėti ant istorinio Lotyniškojo tilto daugeliui atvykusiųjų į Sarajevą kur kas smagiau nei ant kito žymaus Miljackos upę kertančio Bosnijos ir Hercegovinos sostinės tilto, pastatyto Gustave’o Eiffelio (to paties žymaus Paryžiaus PR’ščiko).
Po daugybės aukų ir įvairių politinių perturbacijų į Bosniją atkeliavo socializmas. 1943-1991 metais ji priklausė Jugoslavijos socialistinei federacinei respublikai. Tiesa, joje nuo pat pradžių dominavo serbai, todėl tik 1963 metų Bosnijos konstitucijoje bosniai musulmonai pirmąsyk paminėti kartu su serbais ir kroatais, o dar po penkerių metų žodis Musulmonai (didžiąja raide) Jugoslavijoje reiškė ne musulmonus apskritai, o būtent bosnius. 1993 metais Bosnijos musulmonų intelektualų kongrese buvo nuspręsta Musulmonus vadinti bosniais. Todėl nors realiai bosnių, serbų ir kroatų kalbos yra viena kalba (tiksliau, vienos kalbos tarmės), to nepripažįsta nė viena iš šių etninių grupių. Tiesa, bosnių tarmėje yra skolinių iš turkų, arabų, persų, vengrų kalbų, o bosnius nuo kitų buvusios Jugoslavijos gyventojų galima atskirti pagal vardus – šie dažniausiai yra musulmoniški (vieni dažniausių – Mujo ir Suljo, kilę iš turkiškųjų Mustafa ir Suleyman).
Nors 1992-1995 metais vykusį Bosnijos karą galime pavadinti žiauriausiu karu pastarųjų dienų Europoje, reikėtų tarti pagiriamąjį žodį prieštaringai vertinamam socialistinės Jugoslavijos vadovui Josip’ui Broz Tito (1892-1980), kurio dėka po Antrojo pasaulinio karo Jugoslavija atmetė idėją susijungti su Bulgarija ir izoliuotis nuo pasaulio, kaip tai padarė Albanija bei Kinija. Jugoslavija pasuko Vakarų kryptimi, todėl nenuostabu, kad ši šalis socialistinio lagerio laikais gyveno geriausiai.
1987 metais didžiausios iš šešių federacinės Jugoslavijos respublikų – Serbijos – prezidentu tapo šiuo metu už karo nusikaltimus teisiamas Slobodanas Miloševičius. 1990 m. gruodžio 23 d. Slovėnijoje buvo surengtas referendumas, kurio metu 88 proc. šalies gyventojų nusprendė atsiskirti nuo Jugoslavijos. Nepriklausomybę Slovėnija ir Kroatija paskelbė tą pačią dieną – 1991 m. birželio 27 d. Tądien slovėnų kariai į nelaisvę paėmė apie 2300 serbų karių, reikalaudami, kad Slovėnijos teritorijoje būtų panaikintos jų karinės bazės.
Serbai smogė atgal ir subombardavo Liublijanos oro uostą. Kova nutrūko liepos 6-ąją (žuvo apie 100 žmonių), kai serbai išskubėjo į Kroatiją. Prasidėjo ketverius metus trukęs karas, nusinešęs nemažai gyvybių, sugriovęs UNESCO pripažintą unikalų Dubrovniko senamiestį (tiesa, netrukus jis buvo atstatytas ir po karo tapo ypač mėgstamas turistų).
Tačiau pats skaudžiausias karas vyko gretimoje Bosnijoje. 1992-1995 metais joje serbai išžudė apie 300 000 bosnių. Serbai tvirtina, kad karą išprovokavo Baščaršijoje 1992 m. vasario 29 d. įvykęs konfliktas, kurio metu vykusioje vestuvių ceremonijoje buvo nužudytas jaunikio tėvas serbas. Tačiau bosnių versija kitokia – jie sako, kad karą įplieskė nežinomas serbų snaiperis 1992 m. balandžio 5 d. nušovęs taikų pilietį bosnį. Teisybė nepalaiko nė vienos šių versijų – kaip paaiškėjo vėliau, tuo metu (tiksliau, nuo 1991 m. pabaigos) karas tarp serbų ir bosnių jau vyko. Statistika teigia, kad 1991 metais, prieš karą, Sarajeve gyveno 430 000, o po karo – 290 000 žmonių.
Sarajevas nesigėdija savo žaizdų. Iki šiol daugybė kulkų žymių ant daugelio Bosnijos ir Hercegovinos sostinės pastatų primena 1992-aisiais prasidėjusią Sarajevo apgultį. Vietiniai gyventojai su ašaromis akyse pasakojo, kad dažnai tekdavo regėti juodąja klasika tapusį vaizdą: išeidamas parnešti maisto šeimos galva atsibučiuodavo su rūsyje paslėptais namiškiais, nežinodamas, ar begrįš. Retai begrįždavo – kalnuose aplink Sarajevą ginklais su optiniais taikikliais apsirūpinę serbų snaiperiai buvo budrūs. Apgulties metu žuvo apie 12 000 civilių Sarajevo gyventojų.
Dar baisesnės žudynės buvo surengtos Srebrenicoje, kur 1995-ųjų liepos 11-ąją serbai nužudė 7779 bosnių vyrus ir berniukus. Filmuotą medžiagą Hagoje stebėję teisėjai negalėjo sulaikyti ašarų.
Liūdna prisiminti ir nevykusio pranašo pirmojo Bosnijos ir Hercegovinos prezidento Alijos Izetbegovičiaus (1925-2003) žodžius, pasakytus 1992-ųjų pavasarį, kai serbai jau buvo okupavę dalį šalies: „Žmonės, miegokite ramiai, karo nebus“.
Didžiausi šio „etninio valymo“ kaltininkai – labiausiai Europoje ieškomas žmogus, psichiatras, buvęs Bosnijos serbų lyderis Radovanas Karadžičius bei jo parankinis serbų armijos vadas Ratko Mladičius vis dar slapstosi. Manoma, kad jie prisiglaudę ūksminguose Juodkalnijos miškuose.
Šie žmogai ir jų vadovaujami zombiai kalti ir dėl to, kad 1992-1995 metais Bosnijos teritorijoje buvo įkurta gausybė koncentracijos stovyklų, kuriose nukankinta apie 30 000 bosnių bei kroatų. Manjača, Omarska (oficialiai vadinta „Tyrimų centru“), Trnopolje, Keraterm… Šiuos konclagerių pavadinimus Bosnijoje atsimena daug kas… Beje, terminą „etninis valymas“ (serb. etničko čiščenje) serbai perėmė iš Jugoslavijos liaudies armijos, Kroatijoje vykdžiusios „teritorinį valymą“ (serb. čiščenje terena). Vertėtų prisiminti ir šio klaikaus termino „tėvus“ – eugenikos pionierių Francis Galton’ą (jis buvo Charles’o Darwino pusbrolis) bei nacių pamėgtos „rasinės higienos“ kūrėją Ernstą Rudiną (gavo medalį tiesiai iš Adolfo Hitlerio rankų). Beje, teisybės dėlei turėtume paminėti ir tai, kad pirmasis žinomas „etninis valymas“ arba genocidas buvo vykdomas maždaug prieš 3300 metų – tada Kanaaną užgrobę žydai žudė ne tik vyrus, bet ir moteris bei vaikus. Karmos teorijos šalininkai puikiai supras, kodėl vėliau istorijos ašmenys atsisuko prieš pačius žydus.
Ne epilogas
Bosnija vis dar nėra turistų pamėgtas kraštas. Bosnių literatūra ir muzika dar nesusilaukė tinkamo dėmesio (išimtimis galėtume pavadinti nebent Lietuvą aplankiusius žymius bosnių kūrėjus – režisierių ir muzikantą Emirą Kusturicą bei kompozitorių Goraną Bregovičių). Bosnijai „nešviečia“ tapti Europos Sąjungos nare.
Tačiau Bosnija tapo kovos už išlikimą simboliu. Ir ne bet kur, o Europoje.
