Ne viskas, kas lengvumu žiba, yra lengva. Kartais tai – labai lengva*

LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com

 

 

Ne viskas, kas lengvumu žiba, yra lengva. Kartais tai – labai lengva*

Rasa Aškinytė. Lengviausias. Romanas

Vaga, Vilnius, 2011, 232 p.

Dainius Vanagas

Gyvenimo apologeto Friedricho Nietzsche‘s pirmieji klausimai apie knygos, žmogaus ar muzikos vertę skamba taip: „Ar vaikščioja? Negana to – ar šoka?“ Nors šie vertinimo kriterijai gana sunkiai apčiuopiami, be to, neišvengiamai susiję su šiokiu tokiu lengvabūdiškumu, paneigti, kad iš literatūros kūrinio dažnas skaitytojas tikisi dinamiškos pulsacijos, vaizdinių įtaigos ir iki rausvumo įkaitusių patirties žarijų, būtų itin kebli užduotis.

Antrasis rašytojos Rasos Aškinytės romanas „Lengviausias“ patiria nesėkmę visuose trijuose frontuose: visų pirma jis sulipdytas iš pernelyg sterilios ir apatiškos abstrakcijos, kuri nedega ir niekuomet nebuvo gyva. Antra, knyga taip suvarpyta socialinių santykių požiūriu tariamai teisingų aforizmų kulkomis, kad vaizduotė, panašu, čia jau seniai nebuvo įkėlusi kojos. Ir trečia, nepaisant įnirtingų autorės pastangų kurti įmantrius personažus (kurie, beje, turi ne daugiau nei po dvi charakterio savybes, taigi atstovauja idėjoms, požiūriams, sampratoms, o ne gyvoms būtybėms), netikėtas situacijas ir poelgius, romanas yra statiškas, monotoniškas ir dėl to, natūralu, nestimuliuoja kūrybiško skaitymo.

Jei egzistuotų pradžia, nuo jos ir pradėtume, tačiau šįkart per daug painiavos: netgi paprasčiausias klausimas – apie ką ši knyga? – pažeria aibę sunkumų. Smagi ir intelektuali mergina Blanka dirba kavinėje ir mokosi bendrauti su žmonėmis. Kad siužetas slystų it sviestu pateptas, Blanka, be abejo, užtikrintai blaškosi tarp jausmų, kaprizų ir vyrų (bei moterų!). Dar yra paslaptinga dėžutė, tai šen, tai ten besimėtanti ir niekaip nesugebanti sukurti intrigos, nors, panašu, tekste būtent toks uždavinys jai ir buvo skirtas. Taip pat romane galima rasti ir entuziastingų, tačiau kompozicijos atžvilgiu nemotyvuotų vizijų apie buvusius gyvenimus, vieną ištęstą erotinę sceną, informatyvių žinučių iš „Vikipedijos“ (vienos iš įdomiausių knygos vietų), sraigės egzekuciją ir keletą kitų dailių cinizmo apraiškų. Lyg ir būtų galima sakyti, kad knyga galbūt apie meilę arba vienatvę, na, mažų mažiausiai apie ilgesį ir nežinią, kaip praleisti mums skirtą laiką. Arba šiek tiek paprasčiau – apie gyvenimą ir jo dėsnius. Arba išvis paprastai – apie mus pačius. Galbūt. Tačiau šią manieringą ir pretenzingą variaciją Bridžitos Džouns dienoraščio tematika taip pat galima pavadinti dar vienu nepavykusiu bandymu popierių paversti žodžiu.

Nemaža dalis recenzentų bei literatūros kritikų pabrėžia, kad R.Aškinytė į literatūrą atėjo iš filosofijos. Nors ši detalė savaime nėra negatyvi, akivaizdu, kad ji trukdo autorei atsiskleisti kaip rašytojai: literatūra nėra filosofinių įžvalgų ar – blogiausiu atveju – plepalų santrauka. Knyga nėra vertinga, jei, užuot modifikavusi, perkūrusi ar meniškai absorbavusi mūsų laikmečiui būdingas sociokultūrines apraiškas, tesukuria jų dublikatą. Būtent šio kūrybos požiūriu esminio žingsnio R.Aškinytė nežengia – ekscentriški veikėjai, specifinė protagonisto gyvenamoji vieta (antras medinio namo aukštas, į kurį galima patekti tik kopėčiomis), polinkis į pigius paradoksus nekompensuoja fakto, kad autorės vaizduojamas pasaulis yra pernelyg panašus į tą, kuriame gyvename. Dėl to romano „Lengviausias“ skaitymas gerokai apsunksta ir prailgsta, mat, pasirodo, į rankas pakliuvo ne grožinės literatūros kūrinys, o etnografinių tyrimų medžiaga.

Knyga, nepaisant apgaulingo pirmojo įspūdžio ir aiškios santūraus humoro linijos, yra persmelkta liūdesio ir gėlos nuotaikų. Visgi skaitant tokį sausą, tarsi žmonių santykių dėsningumus registruojantį tekstą niekaip neapleidžia susierzinimas dėl gaištamo laiko, o tai trukdo skleistis empatijos kerams. Šiaip ar taip, perskaičius keletą interviu su rašytoja, darosi aišku, kad be įgrisusios šiuolaikinio žmogaus būsenos charakterizavimo (beje, tai daroma su karštligišku entuziazmu, stengiantis kuo greičiau „išpilti“ visus pastebėjimus juodu ant balto), ji neturi apie ką daugiau rašyti – mat visos istorijos jau papasakotos – todėl visas kūrybines ambicijas koncentruoja į formą. Rezultatas: kintanti pasakotojo perspektyva, rodos, kad jų įsikūręs lyg koks štabas – kartą prie diktofono sėdasi vienas, kartais kitas. Skyriai, kurių knygoje yra net septyniasdešimt šeši, dažniausiai komponuojami taip: raktiniai žodžiai, epigrafas, pluoštelis mokslinių žinių (kas yra spindulys, šerkšnas, visuomeninis turtas ir t.t. Beje, moksliško ir literatūriško žvilgsnių samplaika būdinga ne visiems skyriams) ir trumpa pasimetusios Blankos ar kito knygos personažo gyvenimo akimirka. Stilius sklandus ir neišsišokantis, vengiama dramatizmo ir menkiausios egzaltacijos; pasaulis ir ateitis, kaip pati rašytoja knygoje ne kartą pažymi, yra be vargo nuspėjami – lygiai kaip ir kitas romano puslapis.

Šį nuspėjamumą derėtų detalizuoti. Bandydama pavergti skaitytoją, R.Aškinytė žengia pačiu tiesiausiu keliu – įprastus reiškinių aiškinimus, posakius ir stereotipus ji mechaniškai ir be skrupulų (o tai dažniausiai reiškia: be gilaus įsitikinaimo) konvertuoja į jiems priešingus arba atvirkščius. Tada užliūliuotas skaitytojas – bent jau pagal planą – veikiausiai turėtų ploti katučių ir šūkčioti, kaip gudriai pasakyta, kaip gražiai skamba! „Dar man nepatinka žmonės, kurie sako „į sveikatą“, kai nusičiaudėji. Nieko nepagalvoja prieš sakydami, tas jų „į sveikatą“ yra tiesiog automatinė reakcija, refleksas. Kam gali patikti žmonės, kurie prieš kalbėdami nepagalvoja?“ (182 p.) „<…> prie gretimo staliuko garsiai ir piktai ginčijosi keturios merginos. Jos turbūt taip pat buvo geriausios draugės. <…> Keturios geriausios draugės rėkė vis garsiau ir garsiau. Tikri draugai dažnai taip daro“ (135–136 p.) „Dažniausiai tas pats nėra tas pats, tik labai panašus“ (130 p.) Tokios puošnios sofistikos apstu visoje knygoje, todėl skaitytojas akimirksniu aklimatizuojasi prie sistemingos tikėtinumo inversijos, kurią visų pirmą derėtų traktuoti kaip išskirtinai techninį sprendimą, o ne literatūrinės vertės įrodymą.

Romane šen bei ten šmėkšteli ir patrauklių tekstų, pvz., skyrius, pavadinimu „Geriausia eiti į kiną“ (34–37 p.), kuriame Blanka pasakoja apie savo pomėgį retkarčiais apsimesti neatpažįstančia pažįstamų žmonių. Visgi knygoje, leidžiamoje tūkstančio vienetų tiražu, tokių tekstų turėtų būti kur kas daugiau.

*Potencialus 77-asis epigrafas R.Aškinytės knygai „Lengviausias“.

by admin