Nebespėju…
Gytis Skudžinskas
Kaitrios saulės išvarginti meno gerbėjai uostamiestyje birželį turėjo beveik tobulą priebėgą – Klaipėdos fotografijos galeriją, kurioje tris savaites veikė jaunos fotografės Joanos Deltuvaitės autorinė paroda “Tą naktį, kurią nemiegojau…”.
Žvilgsnis, išvargintas intensyvios šviesos, čia paniro beveik į akliną tamsą, raumenys ir protas, įtempti kasdieniame bėgime, čia aptsipalaidavę, pasidavė monotoniškam ir neskubriam ritmui.
Privertė kalbėti
J.Deltuvaitė vėl privertė fotografijos mėgėjus, kritikus ir pačius fotografus kalbėti apie ją. Taip, apie Joaną buvo daug kalbama ir jai paskyrus Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos premiją už geriausią profesionalų debiutą. Kalbama po eilinėmis tampančių kelionių į svarbias ir konceptualias tarptautines parodas… Kalbama po šiemet išleisto ir nostalgiškais tapetais apvilkto katalogo pasirodymo…
O klaipėdiečiai pateko į dviprasmišką situaciją, nes ne visuomet jos fotografijos “perskaitomos” vietiniame kontekste, bet nepamirštama pabrėžti: “Ji – klaipėdietė”.
Šįkart vėl kalbama. Kalbėjimui yra kelios priežastys.
Pirmiausia sugrįždami į ištakas turėtume prisiminti, kad tai fotografė, aktyviai dirbti pradėjusi tik prieš ketverius metus, į fotografijos pasaulį įžengusi su Pauliaus Petraičio, Roko Prielgausko draugija. Šios grupės išskirtiniu bruožu galime laikyti labai asmeniško ir intymaus objekto fiksavimą ir analizę.
J.Deltuvaitė nuo minėtų autorių skiriasi tuo, kad kone visi jos darbai atlikti uždaroje privačioje zonoje. Tačiau tai niekuomet netampa narcizišku savo statuso ar pranašumo demonstravimu. Greičiau atvirkščiai: stebėdami Joanos fotografijas, suvokiame bendruomenines problemas, pasaulio inertiškumą ir savo nepajėgumą pakeisti tos globalios tėkmės kryptį. Būtent pačių kasdieniškiausių ir nepatrauklių vaizdų fiksavimo strategija sukelia daugiausia diskusijų po J.Deltuvaitės parodų.
Skubos laikais
Parodoje, veikusioje Klaipėdos fotografijos galerijoje, Joana vėl nežengė toliau nei nuosavo kambario ribos, bet itin aiškiai formulavo temą, paliečiančią visuotinės skubos laikais gyvenančius.
Ankstesnėse fotografijų serijose autorė daugiau ar mažiau apsiribodavo siauresniu probleminiu lauku: vartotojiškumo kritika, delokalizuoto gyvenimo analizė. Tuo tarpu “Tą naktį, kurią nemiegojau…” aktualizuoja šiandien bendrinę žmogiškosios įtampos ir nenumaldomos skubos problemą.
Paradoksalu, bet mūsų gyvenimas, prisipildęs komforto prekių, netampa paprastesnis, bet tik intensyvina tempą, ir paskubomis ištartas “nebespėju” skamba kaip dabarties manifestas. Technikos diktatas ne tik palengvino darbo organizavimą, bet ir be skrupulų įsiskverbė į visas pačias intymiausias mūsų erdves. O prigimtinė būtinybė atsipalaiduoti ikisocialinėje ramybės būsenoje tampa neišbrendamų labirintų raizgalyne. Laikrodis, nuožmiai skaičiuojantis kiekvieną beprasmiškai praleistą akimirką, atrodo kaip pasmerkiantis nuosprendžio tekstas. Pasak pačios parodos autorės: “…nepadeda nei galvojimas kaip čia negalvoti”.
Joana šias nevilties ir nerimo akimirkas neutralizuoja sau įprastu būdu – sugaudama vos matomus miegamojo ar už lango esančius vaizdus jautriu fotokameros ieškikliu. Ir kaip čia neprisiminsi Maršalo Makluhano kalbų apie techniką kaip kūno tęsinį. Technika, kuri paverčia mus savo įkaitais, bet galima, kaip Deltuvaitė, žaisti pagal egzistuojančias taisykles ir pergudrauti technokratinius monstrus – kas įkalinta fotoaparato atmintyje, tas nugalėta.
Instaliacijos sandas
Kita savybė, sukėlusi diskusijų audrą po parodos, pats jos eksponavimas. Ne itin patogi Klaipėdos fotografijos galerija šįkart patyrė stulbinančią transformaciją. Priešingai nei daugelis, J.Deltuvaitė nesiekė ekspoziciją priartinti prie “balto kubo” vizijos. Ji visai užtemdė patalpą juodomis marškomis.
Autorė it renesanso dailininkai, tapantys šventovės skliautus, nebandė perrėkti komplikuotos salės architektūros, bet visas nišas ir gegnes pavertė savo sąjungininkėmis. Žiūrovai erdvėje, balansuojančioje ant neregimybės ribos, buvo priversti naudoti visas savo intuityvias ir intelektualias galias. Fotografija šiuo atveju tapo tik vienu iš kelių instaliacijos sandų. Minėtas laikrodžio ritmas vertė kūną judėti hipnotišku žingsniu, tiesiog fiziškai patiriant erdvę. Kiekvienas suvokėjas tapo parodos bendraautoriumi, nes išeities taškus žymintys fotografijų, garso ir pačios erdvės sprendimai siūlė vienintelę išeitį – pačiam atrasti tą nematerializuotą optimalią vietą, kurioje susijungtų nužymėtų punktyrų kryžkelė. Suvokėjo topologinė kompetencija ir intelektualinės nuostatos šiuo atveju tapo ne mažiau svarbūs nei autorės palikti riboženkliai.
Būtent tiksliai apibrėžta ir raiškiai artikuliuota parodos koncepcija išskiria J.Deltuvaitės kūrinius iš daugelio uostamiestyje eksponuojamų parodų. Gebėjimas neatsieti gyvenimiškų aktualijų ir meninės praktikos užtikrina, kad kūriniai tampa mūsų dienų artefaktais, dokumentais, įteisinančiais kritinio mąstymo ir matymo galimybę.
