Nebylus visatos sunaikinimas, arba Žodžiai, virtę pelenais

Nebylus visatos sunaikinimas, arba Žodžiai, virtę pelenais

Vasarį Antano Mončio namuose-muziejuje Palangoje atidaryta šiaulietės menininkės, Šiaulių universiteto Menų fakulteto Dailės katedros dėstytojos Lauros Guokės paroda „Sunaikinta visata / Destructed Universe“. Naujausiuose jaunos autorės darbuose – visas spektras vizualinių (ne)būties apmąstymų.

Danguolė Ruškienė

Ši paroda praėjusių metų lapkritį dalyvavo Šiuolaikinio meno festivalyje „Virus‘17“ (Šiauliai). Palangoje ją galima pamatyti iki kovo pabaigos.

Įkvėpė A.Schulthesso fenomenas

Vienos kelionės metu atsitiktinai į rankas patekusi knyga apie Armandą Schulthessą (1901–1972) Laurą paskatino toliau domėtis šio šveicarų menininko, šiandien siejamo su Art Brut (brutalaus meno) kryptimi, kūrybos istorija, bandant perprasti jo mąstymą, nulėmusį pasirinkimą, kuris radikaliai pakeitė jo gyvenimą. Daugiau nei prieš 60 metų A.Schulthessas pradėjo kurti didžiausią savo projektą. Menininkas atsiskyrė nuo visuomenės ir 18 tūkst. kvadratinių metrų ploto miške sukūrė filosofinį sodą: tūkstančius metalinių plokštelių išrašė kelių kalbų tekstais, taip siekdamas perteikti žinias, įgytas analizuojant straipsnius įvairiomis kultūros ir mokslo temomis. A.Schulthessas savo kūryboje sujungė daugybę žmogaus egzistencijos ir mokslinių disciplinų sričių – meno, muzikos, poezijos, psichoanalizės ir parapsichologijos, kosmobiologijos ir kibernetikos. Savo „Miško enciklopedijoje“ jis sudarė apie 70 albumų seksualumo ir meilės temomis, kuriuos iliustravo detaliais anatominiais ir erotiniais piešiniais.

Lauros inspiracijų šaltiniu, subrandinusiu parodos „Sunaikinta visata“ idėją, tapo ne tik šio menininko kūryba, bet gal net labiau faktas, kad netrukus po jo mirties per daugiau nei 20 metų sukurtas unikalus kūrinys buvo sudegintas. Tik nedidelė šiandien vieno žymiausių Šveicarijos menininko kūrybos dalis buvo išgelbėta. Svarbiausiu autorei tapo drastiško poelgio faktas. Įvykio, kuris tik dar kartą paliudijo mūsų (taip pat ir mūsų tikėjimo) efemeriškumą.

Kalbant apie (ne)būtį

Nors šis jaunos menininkės projektas remiasi A.Schulthesso istorija, tačiau tai, anot autorės, yra tik vienas iš daugelio pasirinktų aspektų kalbant apie būtį.

„Žmogus dėl vienų ar kitų priežasčių atsisako įprasto pasaulio ir sukuria kitą, savo pasaulį. Stebuklą, kuriam vis tiek lemta būti sunaikintam. Nesvarbu, ar laiko, ar žmonių. Tai galėjo būti ir kito žmogaus kita istorija. Paprasčiausiai į rankas pakliuvo ši informacija, ir mintis vystėsi toliau“, – teigė autorė.

Laura labai jautriai tiesia prasmines gijas tarp savęs, savo asmeninių patirčių ir nagrinėjamos (ne)būties temos, palaipsniui apraizgydama jas daugiaplanėmis žmogaus aistrų, neretai išsirutuliojančių į perversinius pavidalus, išraiškomis. Ir vis dėlto, tai nėra brutalus įsiveržimas į mažai pažinų pasaulį. Visa ligšiolinė Lauros kūryba persmelkta egzistencinių apmąstymų, sietinų su socialiai angažuotais tapatybės, lyties ir seksualumo klausimais. Laura nuolat tyrinėja ribas tarp tikrovės ir fikcijos, grožio ir bjaurumo, moralės ir amoralumo, tikėjimo ir jo praradimo, gyvenimo ir mirties. Tai – kertiniai taškai, iš kurių autorė konstruoja vizualų tyrimą, daugiau ar mažiau įtraukiantį ir suvokėją. Visa tai ji atlieka jautriai, su didžiule atida ir meile. Anaiptol ji neteigia žmogaus būties absurdiškumo ar beprasmiškumo. Tačiau, nors ir švelniai, liudija jos trapumą ir laikinumą, savotišką neįgalumą mirties akivaizdoje.

Kūnas – informacijos laidininkas

Laurai svarbu ne tik kalbėti apie (ne)būtį, bet ir atrasti vis naujas priemones, papildančias jos, kaip menininkės, raiškos leksikoną. Ji ieško vis kitų prasmių atidengimo būdų, įgalinančių naujai suvokti šias per amžius gvildenamas, bet vis dar mįslingas būties ir nebūties sampratas.

„Visada maniau, kad kalbėti tik „plokščiu“ vaizdu tiesiog neįmanoma. Mano kūryboje vyksta natūralus pasikeitimas. Keičiasi ne temos. Keičiasi pati forma. Ir žinau, kad ji keisis ir keisis. Norisi kalbėti visais įmanomais būdais – garsu, vaizdu, šiuolaikiniu šokiu. Na, žinoma, ir tyla… Man patys įdomiausi tie kūriniai, kurie sujungia kelias mokslo ar menų sritis“, – savo idėjomis dalijosi Laura.

Ką bepasirinktų autorė, jos santykis su analizuojama tema visada išlieka labai intymus. Pasitelkdama savo pačios (dažniausiai) kūną, ji formuoja užuominas, žinutes, kurios ištransliuoja labai skirtingas sąvokas, inspiruojančias kiekvieno iš mūsų patirčiai adekvačias reakcijas. Ant nuogo kūno, veido išrašyti tekstai. Tai – įvairių autorių apmąstymai meilės, seksualumo, fantazijų ir žmogaus vidinio konflikto temomis. Svarbios ne tik žodžių, sakinių prasmės, bet ir vizualinė jų sąranga, šiurkščiai išbalansuojanti dailių kūnų harmoniją. Šių kūnų grožiui disonuoja ir jų pozos, sustingdančios juos stipraus susijaudinimo ar negatyvių emocijų nulemtame judesyje. Būtent visa tai ir pagimdo priešpriešą, dualumą jausmų, verčiančių abejoti būties tvarumu ir gramzdinančių į nebūties baimę. Pozityvo-negatyvo efektas, kurį savo fotografijose naudoja autorė, dar labiau išryškina absoliučios tiesos neįmanomybę ir minties, kad perpratome šį pasaulį, absurdiškumą. Anot menininkės, tai – istorija, bendra mums visiems, kuri perduodama per kūną, ne visada aiškiai suprantantį savo norus, viltis. Kūną, per kurį mylime, pažįstame gyvenimą ar bent jau dedamės jį pažįstą.

Sujungė piešinių instaliacija

Kompaktiško formato nuotraukas, kurias iš tamsos ištraukia slėpiningi šviesos šuorai, į visumą sujungia ekspozicinės salės centre kabanti instaliacija. Ultravioletinių spindulių šaltinis gana skaudžiai „prakalbina“ erdvėje pakibusius stambaus plano piešinius, kurie čia tampa švytinčiais, į mažiausią krustelėjimą reaguojančiais objektais.

Instaliacija siūlo dvi jos suvokimo galimybes. Stebėdamas ją iš šalies, tampi Lauros kuriamos istorijos liudininku. Patekęs tarp atskirų jos sluoksnių, tampi šios istorijos dalimi. Bet kuriuo atveju, tai – nauja patirtis, akumuliuojanti naujus potyrius, kurie išlieka neatsiejami nuo tos pačios temos – individo (ne)būties ir visatos santykio. Tai galimybė suvokėjui patekti į kitą realybės lygmenį, nors ir simuliuojamą, bet pakankamai įtikinantį, kad trumpam galėtų atsiriboti nuo esaties, nuo to, ką paliko ateidamas čia, ir panirti į save. Meditatyvaus pobūdžio kūriniai ne tik žadina kintamumo, netvarumo būsenas. Jie patys liudija jų pačių laikinumą, ant grindų pabirdami švytinčiomis atplaišomis. Šaižų vidinį instaliacijos skambesį pratęsia jos pabaigoje atsiverianti įspūdingų mastelių skardos plokštė, ant kurios – dar viena istorijos korekcija. Tiek savo ištrupėjusiomis raidėmis, tiek hiperrealiu vystančio kūno piešiniu dar labiau išryškinanti mūsų egzistencijos laikinumą.

Neišvengiamos baigties nuojautą dar labiau užaštrina tyliai skambantis Lanos Del Rey kūrinys „Gimėme mirti“ (angl. Born To Die). Kanadietės dainininkės balsas, kurį periodiškai pratęsia tylus ugnies traškėjimas, užpildo ne tik visą likusią erdvę, bet keista dygia šiluma užlieja ir kūną: „Pasirinkite paskutinius žodžius / Tai paskutinis kartas / Nes tu ir aš, mes gimę mirti“ (angl. Choose your last words / This is the last time / Cause you and I, we were born to die). Graži ir velniškai liūdna daina. Liūdna, nes esi priverstas ja patikėti. Bent jau tol, kol pajėgsi atsiplėšti nuo Lauros siūlomos (ne)būties istorijos suvokimo versijos. Tik ar pajėgsi.

by admin