Negalimybės
Alma Riebždaitė
I
jei kuo mano gyvenimas įdomus
tai visas
kas mirksnį
jis buvo
yra
iš visiškos absoliučios
negalimybės
tarsi dievai prieš gimstant:
gerai, paskutinįsyk dovanojam gyvybę
kaip pasakoj
kaip užbūrimą
mane mušė
niekino
prievartavo
apgaudinėjo
žudė
sakė – ji gimdo apsižergusi kapą
išdavė draugai
artimieji
juokėsi
man nesisekė –
iš visiškos negalimybės
esu jau beveik
tokia, kokia visada
norėjau būti
dar keletas detalių, štrichų,
nereikšmingų brūkšnių
naktis išblaško vakaro rutiną
keista gyventi po to:
tarp menčių jausti nuovargio dulksną
dangaus fone
flirtuoja vėjas su sodo
senutėle
aš – kaip ponia
susidėjom plastikinius
galiu miegoti prie atverto
lango
kas, kad be užuolaidų ir apdailos
dabar
nesusivokiantis tikrovėj
sukrunta gatvėje žibintas
perdien miegojęs
ir susapnuoja šviesą
II
Mano balsas paprastas.
Mano siela – tūžmingų jėgų
susirėmimo laukas
teritorija, alinančių kovų,
bet dabar – suvienyta visa.
Džiugu ir truputį liūdna.
Kaip visada kad būna atsisveikinant.
Svečiai išeina, namai tampa tylūs
ir nuščiuvę.
Gyvenimas –
tarsi beprasmis,
tarsi pilnas prasmės.
Tai, jog aš galbūt viską susigalvojau,
neturi jokios reikšmės.
Namus, svečius, gėles ir puotą.
Savo liūdesį išgersiu pati.
Naktį. Viena. Kaip raudoną vyną –
iš tauraus
krištolinio
indo
mėnesienoj –
ant kalno
lyjant
tamsa srus nuogu
mano kūnu,
o žmonės kalbės –
mes matėm
matėm
seną ir
piktą
undinę,
nors tebūta
nakties paprastos
ir truputis
raudono vyno
III
o paskui mes nuėjom
į mišką,
kad dantimis nekalenčiau,
apsisiaučiau naktimi
iki ryto
prasikalbėjom
apie viską
ir pasitarėm šį bei tą apie nieką
apie gyvenimą
tarsi pilną prasmės
tarsi
beprasmį
tiesą sakant,
su Pranciškum
daugiausia tylėjom,
o paskui įsipylėme
vodkos
kai saulė pabudo
ir suūžė vėjas,
suspindo paukščiai
ir sučiulbo vanduo,
mano kūnas,
susisukęs į kūdikio pozą
tarp senos eglės šakų
kietai
miegojo
ir sapnavo
saulę patekėjusią,
vėją, strazdus ir
saulėje tviskantį ulbantį
gyvąjį vandenį
ir save, vandeny besisupantį mažytį
permatomą
embrioną,
kuris mąstė
apie pasaulio prasmę
suglamžytame popieriuje
vis palaižydamas pieštuką
kažką rašė
saulė jau aukštai patekėjusi
ir pusę auksinės dienos upės jau buvo
sutekėję į vakaro jūrą,
pabudau –
šalta ir buvo
žvėriškai vieniša,
ačiū Dievui,
gražiai pasirėdžiusi
sijonas gėlėtas, palaidinė
tamsaus mėlyno šilko,
kuris kaip gyvas kaip vėliava
vėjy plazdėjo,
o plaukai ligi žemės
balti ir per naktį
į tamsą įaugę
pastebėjau,
debesys plaukė kaip
plaukę
mačiau tą embriono piešinį:
infantili saulytė,
abstraktūs medžiai, beveidės
raudonuojančios gėlės
iš gėdos delnais
užsidengusios veidus
raudančius
gėlės, kurios gyvenime nematė
gyvenimo prasmės
IV
dar pabūk
dar neišeik
lyg skambėtume švelnioje
brutalioje popso
melodijoje
bet tu visada išeini
ir palieki mane vieną
prieš užmiegant mes išplaukiame
skirtingomis valtimis
į savo namus
tu turi išeiti
o aš turiu likti viena
kiekvienas iš mūsų turi po nuosavą bangą
ir nuosavą vėjo gūsį
mes gyvename ant to paties ežero kranto
skirtingų pusių
naktį ilgai ilgesingai žiūrime
į šviesą kito namų
languose ir svajojame apie karštos
garuojančios arbatos puodelį,
kurį laiko apglėbę kito
rankos,
mums kas,
mums kad tik į kito rankas
paspoksoti
rytais mes plaukiame į svečius,
nesvarbu mums lietus ir audra
susitinkame ežero vidury
ir prasilenkiame –
svečiai visada svetimi
visą tą laiką laukiam žiemos,
sukaustančio ežerą ledo,
einam vienas pas kitą, einam ir einam
lyg du laikrodukai, amžinai rodantys
tą patį einantį laiką,
susitinkame ežero vidury ir įlūžtam,
žiemą mes nuomojam bendrą
nuosavą eketę
bet ir ten – vienas kitam
neturime laiko, progų nėra pabendrauti,
aš – lūpas prieš veidrodį dažausi
tu ežero dugne meistrauji
V
gražiai kalbam į telefono ragelį
aukštaitiška tarme ir kiek pakeltu balsu
rengiamės ir elgiamės gražiai
kostiumėlis, sidabrinės apyrankės,
akmenėliai,
kiti priderinti papuošalai
norim būti svarbūs reikšmingi
periodiškai atsistojam, pasiimam raktus
ir keliaujam į nykštukų namelį
sekmadieniais keliaujam į Dievo namus
šeštadienio vakarą – į draugo gimtadienį,
jei nesusijungia, „kas skambino“ klausia
tokiu tonu
lyg lauktų svarbaus skambučio iš dangaus
kontoros
su pasiūlymu įsidarbinti Dievo sekretore
naivi mergelė
laukia
kol jos bernelis
ją gražiai apvaisins
pusė gyvenimo
bet paskui atsiranda už vaisingą
vaisingesnė jauna stamantriom krūtim
patelė
o ji vis kalba ir kalba į telefono ragelį
aukštaitiška tarme ir kiek pakeltu balsu
mandagi ir graži iš pieno plaukusi
Venera
veidas skaistus angeliškas
akys išgąsdintos stirnos
skruostai raustantys
klostėse raukšlių
formuojasi kultūriniai
perlai
vieną dieną ofiso deivei
paskambino Dievas
ir pakvietė pietauti
naktį žvakių šviesoj
jie valgė keptą omarą
ji buvo graži kaip Marilyn
ir dainavo Frankas Sinatra
„Strangers in the night“
lauko terasoj,
Frankas dainavo, o jie
žiūrėjo vienas kitam į akis
ir susiglaudę šoko,
princas jau lenkėsi Anos bučiuoti
bet vėjas išdavikas
tą mirksnį pakėlė suknelę
ir –
nuslydo nuo kojos grakščios ir mažytės
krištolinė kurpelė
telefonas pypsėjo ji rūkė ramiai cigaretę
virpančiom rankom prisidegė ją
tūkstantuoju
degtuku
ilgą laiką tamsoj parklupus ant kelių
ji ieškojo batelio
ir keikėsi
