Nei jubiliejus, nei ataskaita, tiesiog kūryba
Sausio viduryje Prano Domšaičio galerijoje atidaryta klaipėdietės Laimos Gedvilaitės- Sakalauskienės grafikos paroda „Kasdienybės valandos“ – nei jubiliejinė, nei ataskaitinė.
Kristina Jokubavičienė
Priežastis
Atidarymo metu autorė atskleidė labai paprastą jos surengimo priežastį: kraustantis iš dirbtuvės į dirbtuvę, pakėlus šūsnis darbų, neišvengiamai teko juos peržiūrėti. Šiandien turime tos priverstinės peržiūros rezultatą – grafikos parodą, kurioje atsiskleidžia, kas sukurta per keliolika metų ir kas kuriama dabar, kas buvo svarbu anksčiau ir kas tapo svarbu autorės kūryboje šiandien. Tai tikrai įdomu, nes dailininkė nelepina žiūrovų dažnomis personalinėmis parodomis.
Parodoje eksponuojami darbai, sukurti per kelis pastaruosius dešimtmečius – estampai, atlikti oforto, akvatintos, mecotintos, monotipijos, linoleumo raižinio ir mišriomis bei autorinėmis technikomis, taip pat savarankiški ir parengiamieji piešiniai. Greta rodomos išraižytos ir spausdinimui parengtos cinko, linoleumo plokštės, kurios paprastam žiūrovui padės nors šiek tiek pažinti paslaptingą, kiek alchemija ir magija dvelkiantį tradicinės grafikos kūrimo procesą. Toks edukacinis aspektas dailininkei, daugiau nei tris dešimtmečius atidavusiai pedagoginiam darbui, visai pritinka.
Keliavimai
Artimesni draugai ir kolegos žino, kad Laima yra aistringa keliautoja. Ta kelionė gali būti bet kokiu oru ėjimas pajūriu su nepaklusniu taksiuku („Ėjimas jūros pakrante“, 2000). Gali būti tolima ir egzotiška. Tai visai nesvarbu. Kiekvienas buvimas už dirbtuvės sienų jau yra kelionė. Kiekvienas prisiminimas apie praeitį – taip pat. Kiekviename praeities vaizdinyje randame dabartį ir nuojautą, kas bus. Laimos kelionės yra labiau jų refleksija ir keliavimas į save, dažnai ir kelionių vizijos. Būtent taip jos skleidžiasi kūriniuose. Skirtingu laiku pamatyti ir patirti įspūdžiai kartais ilgokai laukia savojo meto, kol susiguli, išblunka smulkmenos ir lieka nuotaikų, potyrių bei koncentruotų vaizdų branduolys. Tada atsiranda ciklai („Kelionių miražai“: „Paryžius“, „Dykuma“, „Vandenys“, 2010), pavieniai estampai („Iš kelionių bloknoto“, 1999), piešiniai („Diena Versalyje“, 2009).
Tačiau negalvokite apie klasikinį vaizdelį – menininkė su bloknotu ir pieštuku rankoje, pripuolusi eskizuoja kokį kopų augalėlį ar karštligiškai fiksuoja kolonos nuolaužą Liuksore. Ji nuolat pabrėžia, kad niekada nieko nepiešia iš natūros. Nes yra stebėtoja, o ne fiksuotoja.
Stebėjimai
Be abejonės, jos pastabumas ir greita reakcija yra tikra Dievo dovana. Ypač ji mėgsta stebėti žmones, o apie gebėjimą atkurti jų kalbėseną, elgseną sklinda legendos. Kadangi mato ir pastebi viską, su ja yra smagu keliauti, nes tikrai atras paprasto reiškinio netikėtą aspektą, sakydama „Ar tu matei, pavyzdžiui…“ Ir nebūtinai tai bus kažkas ypatinga – gal net visai nereikšminga, bet pamatyta menininkės akimis tokiu taps.
Neatsitiktinai žodis „kasdienybė“ atsirado parodos pavadinime. Juk jis kartojasi ir darbų pavadinimuose, taigi ir temose: 1996–1999 m. buvo sukurtas ciklas „Kasdienybės ženklai“, 2005 m. – diptikas „Pilka kaip siena kasdienybė“, 2006 m. – „Užmiesčio faktūros“. Vaizduoti nepaprastus jausmus ir įvykius yra lengviau, o kaip su tuo gyvenimo „diena iš dienos“ perteikimu? Kai „Už lango lyja“ (1990), kai „Pilka diena“ (1983)?.. Kasdienybės stebėjimo procesas jos darbuose neturi nieko bendro su buitimi ar „puodų antipoezija“. Gebėjimas rasti ir kūriniuose atskleisti būties prasmingumą ten, kur jo lyg ir nėra, atrodo, prieštarauja nelabai optimistiškoms nuostatoms, kurias deklaruoja gyvenime. Tai man didžiausia kūrybos paslaptis.
Keliavimas yra ir gamtos stebėjimas. Dažnai žmogaus ir gamtos paralelės kūriniuose išryškinamos per ramaus, beveik elegiško buvimo greta metaforą („Medžio žievė“, I–II, 1999; „Lizdelis“, 1998; „Kasdienybės ženklai“ II, 1999). Bet gamtiškoji aplinka kūriniuose ne visada tokia rami. Ji tampa ir baugiai pamėkliška, sunkaus vizionieriško sapno erdve, stipriu peizažiniu atbalsiu figūrų ir veidų konvulsiškoms grimasoms („Užsitęsusi nemiga“, 2012; „Autoportretas, 2012; „Vandenys“, 2010). Gamtos ir žmogaus būsenas, jų tarpusavio sąsajas grafikė atskleidžia su gilia vidine ekspresija.
Tekstai
Kadangi dailininkė priklauso tai kartai ir tai žmonių kategorijai, kurie neįsivaizduoja gyvenimo be skaitymo, ilgesnis ar trumpesnis tekstas jos kūriniuose – kaip laisvos formos kaligrafijos intarpas – yra svarbus ir vaizdui lygiavertis komponentas. Įtariu, kad kai kurios frazės, eilutės yra pačios menininkės sudėliotos. Būtent pastarosios darbuose subtiliai reflektuoja būsenas ir nuotaikas. Su tekstais susijęs išsisakymo, „laiško kažkam“ poreikis („Senas laiškas“, 2003; „Ilgesio laiškai“, 2008). Konkretybė, buvusi kūrinio impulsu, galiausiai perkūnijama į bendrybę, nors ir pagrįstą prisiminimais („Senas laiškas“, 2003). Tekstai yra savotiška „silpnoji vieta“ – jie tarsi pralaužia užtvaras, už kurių slepiami išgyvenimai ir jausmai.
Pasakojimai
Nepretenduodama į madingas temas, filosofines gelmes ir globalines problemas, nesistengdama patikti, per paprastus siužetus, eilinius motyvus, asmeninį autentiškumą, grafikė pasakoja žmogaus gyvenimo istorijas – tai su subtiliu lyrizmo, tai su lengvos ironijos atspalviu. Pasakoja fragmentiškai ir asociatyviai, išryškindama tik kai kurias detales, niuansus. Siluetai šešėliai lenkiasi „Vėlinių“ (1996) apeigose, „Vakaro vartai“ (2000) stūkso lyg riba tarp tikro ir tariamo, o už seno bufeto durelių nenustebk radęs siaubukų iš vaikystės. Tyli ir sukaupta kalba apie tai, ko realybėje jau nėra, kas buvo labai asmeniška – jausmų užuomazgos, praradimai ir atradimai įtraukia, nes atpažįstama, išgyventa, dvelkia tikrumu. Kaip tas nušvitęs vyro veido fragmentas „Neįtikėtinoje šviesoje“ (1984), kai šviesos pluoštas permaino buitišką situaciją į veik sakralumu dvelkiančią apeigą.
Grafikė
Jai nereikia samprotauti apie grafikos situaciją ir perspektyvas, svarstyti, ar tradiciškesnė grafika yra mažiau įdomi ir originali už labai šiuolaikišką. Nereikia konceptualiai išmąstyti, nes viskas einasi natūraliai. Per dešimtmečius sukaupta kūrybinio darbo patirtis leidžia dailininkei meistriškai naudotis grafikos technikų ir priemonių raiškos įvairove ir eksperimentuoti. Be klasikinės giliaspaudės grafikos technikų – oforto, jo atmainos akvatintos, sausos adatos, mecotintos, ji kuria ir lietuvių grafikoje tradiciškai populiarius linoleumo raižinius. Tiksliau, nuo pastarųjų pradėjo dar M.K.Čiurlionio meno mokykloje, kur gavo amato ir grafikos technikų pagrindus, jų gilinimą tęsė Dailės akademijoje. Sprendžiant iš naujausių darbų, vėl sugrįžta prie linoleumo raižymo.
Tik palyginę 1980-ųjų ir 2012-ųjų raižinius pamatysime, koks kelias nueitas, kol grafika „prijaukinta“ ir savaip permąstyta, kaip pasikeitė pasaulėvaizdis ir formos suvokimas, praturtėjo štrichas, toniniai sprendiniai. Oforto ir kitų jam artimų tiražuojamųjų technikų laikotarpį keitė mišrių ir autorinių technikų etapas. Lygia greta visada egzistavo piešiniai anglimi, tušu, pastele, grafitu. Per visus metus liko viena nepajudinama konstanta – dailininkė nuosekliai laikosi plokštuminio formato ir jame yra savoje stichijoje.
Nepriklausomai nuo to, kokia technika tapdavo kuriam laikui pirmąja, grafikės kūrinius žymi tapybiškas tonų ir pustonių niuansavimas. Gilių tonų minkštumas mecotintose („Nuojauta“, 1983; „Skausmas“, 1991), grubaus štricho „paskandinimas“ spalvoje („Vandenys“, 2010) arba tiesiog virtuoziška linijų ir štrichų pasiutpolkė („Užsitęsusi nemiga“, 2012) byloja apie meistrystę ir platų kūrybos diapazoną.
L.Gedvilaitės-Sakalauskienės parodą P.Domšaičio galerijoje Klaipėdoje galima apžiūrėti iki vasario 24-osios.
