Neįtikėtina – tai įvyko Klaipėdoje

Neįtikėtina – tai įvyko Klaipėdoje

Birželio 9-ąją baigėsi Klaipėdos koncertų salės organizuotas išskirtinis ir unikalus dvejus metus trukęs septynių koncertų ciklas „Mozartas: visi koncertai fortepijonui ir orkestrui “.

Laima Sugintienė

Dvejus metus pėda po pėdos, žingsnis po žingsnio klausytojai sekė trumpą W.A.Mozarto gyvenimą ir jo atspindį fortepijono koncertuose. Triskart per metus – spalį, vasarį ir birželį – jie rinkosi klausytis išskirtinių interpretacijų, kurias rengė ciklo sumanytojas ir siela, dirigentas ir solistas Alexanderis Paley (fortepijonas, JAV) drauge su Klaipėdos kameriniu orkestru (KKO), kurio meno vadovu jau trejus metus dirba Mindaugas Bačkus.

Pasikvietė koncertmeisteriu

Baigiamajame ciklo koncerte, be tradiciškai orkestrą papildžiusių pučiamųjų ir mušamųjų (šįsyk muzikavo Andrius Radziukynas (fleita), Linas Šalna, Laura Kasinskaitė (obojai), Lina Stanelienė, Egidijus Stanelis (valtornos), Šarūnas Kačionas, Kęstutis Taujanskas, (fagotai), Aurelijus Jankevičius, Alius Maknavičius (trimitai), Pranas Dovydaitis (timpanai), koncertmeisterio kėdėje išvydome A.Paley bendramokslį iš studijų Maskvoje laikų, iš Venesuelos į Lietuvą grįžusį smuikininką Raimondą Butvilą.

Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos profesorius prieš išvykdamas iš Lietuvos dirbo Lietuvos kameriniame orkestre, Lietuvos valstybiniame kvartete, nuo susikūrimo iki išvykimo 1993 m. buvo pirmasis Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertmeisteris. Su šeima metams išvykęs į Venesuelą, ten liko iki pat 2011-ųjų, dėstė Karakaso menų universitete, vadovavo Emilio Friedmano konservatorijai, aktyviai koncertavo kaip solistas su įvairiais Venesuelos simfoniniais orkestrais (tarp jų – garsiaisiais Simon Bolivar, Municipal de Caracas, Orquesta Sinfonica Venesuela ir kt.), rengė rečitalius, buvo „Trio Academico Emil Friedman“ narys.

Nėrėsi iš kailio

Dvejus metus publika sekė ir kartais trilerį primenančius klaipėdiečių pamilto A.Paley karjeros posūkius, įspūdingus jo gastrolių maršrutus, pribloškiamas koncertų programas. Į Klaipėdą pianistas atvykdavo iš įvairiausių pasaulio kraštų, buvo patekęs ir į neištariamo pavadinimo vulkano išsiveržimą, skrido kariniu lėktuvu, atskrisdavo iš Pekino ir Paryžiaus, Vašingtono ir Novosibirsko.

Baigiamąjį ciklo (nebūtų per skambu šį reikšmingą darbą pavadinti ir festivaliu – tai padaryta pirmąkart Lietuvoje, – jo užmojis, koncertų meninis lygis, edukacinė reikšmė, pažįstant Vienos klasiko stiliaus raidą, ir t.t. tapo tikra švente) koncertą publika kaip visuomet sutiko entuziastingai, su euforija. Skambėjo trys vėlyvieji, jau beveik šubertiški W.A.Mozarto koncertai fortepijonui ir orkestrui Nr. 25 C–dur, K. 503; Nr. 26 D–dur, „Karūnavimo“, K. 537, Nr. 27 B–dur, K. 595 (25 ir 26 koncertuose solistas grojo įspūdingas, sudėtingos harmoninės kalbos polifonizuotas, fugą primenančias savo kadencijas) bei Koncertinis rondo D–dur, K. 382.

– Ką jums reiškia šis ciklas, kaip jį vertinate? – po koncerto paklausiau A.Paley.

– Lietuvoje TO niekas nedaro, ir visi žino, kad čia TAI vyksta. Mano žiniomis, dalį koncertų yra atlikęs S.Sondeckis su V.Krainevu, Izraelyje – D.Barenboimas. Tai, kas įvyko Klaipėdoje, – neįtikėtina. Seniai svajojau tai padaryti ir čia radau bendraminčių, su kuriais realizavau savo sumanymą. Manau, kad nauda abipusė – aš daug išmokau pats, daug iš manęs išmoko orkestras. Siekiau, kad orkestrantai nelauktų gesto (net ir norėdamas ne visada tai galėjau padaryti), kad jie nebūtų vergai, o grotų instinktyviai. Išmokiau juos klausytis ir girdėti vienas kitą. Kaip sakė mano dėstytoja B.Davidovyč, turi jausti malonumą muzikuodamas drauge. To ir siekiau. Juk muzikinėje literatūroje nieko nėra sunkiau, nei Mozartas! Orkestrantai nėrėsi iš kailio. Šįkart man labai rimta paspirtis buvo Raimondas.

Teisinga linkme

– Kaip jums, neutraliam žmogui iš šalies, atrodo klaipėdiečių kolektyvas, Klaipėdos koncertų salė? – pasiteiravau kviestinio koncertmeisterio R.Butvilos.

– Puiku, kad Klaipėdoje toks orkestras yra. Juk vien Muzikinio teatro orkestras neužpildys nišos. Toks orkestras, papildžius jį pučiamaisiais, yra pamatas įvairiems projektams. Prisipažinsiu, pirmiausia nustebino M.Bačkus. Mane pakviesdamas jis pripažino, kad orkestras nori groti geriau, eiti į priekį, ieško naujų impulsų. Mane pakvietė tarsi „išlieti pamatą“. Mažai tokių, kurie pripažįsta turį problemų. Tai talento požymis. Darbas vyko labai gerai. Kokios ligos? Rutina, šlubuoja disciplina, blogai, kad nevyksta grupinės repeticijos. Kameriniame orkestre reikia daugiau dirbti grupėmis, reikia suvienodinti garsą, intonaciją. Juk viena – solinis ir visai kas kita – orkestrinis, juolab – kamerinis grojimas. Nėra įgūdžių groti kameriniame orkestre, jie negirdi GARSO – kiekvienas orkestras turi savo garsą! Čia dar labai daug darbo, reikia pradėti iš pradžių. Reikia groti klasiką ir GIRDĖTI – jie to dar nemoka. Bet gali – jie gana greitai reaguoja. Jau antra repeticija buvo sėkmingesnė. Pasidžiaugiau, kad visada žinau priežastį, KODĖL kažkas neišeina.

Beje, gerai tai, ką darėte jūs (apie koncerto vedimą – aut. past.). Tai visiškai kitaip nuteikia klausytojus, atsiranda kitas kontaktas tarp atlikėjo ir publikos. Nors Venesueloje niekas nekalba (ten būna parengtos ypač išsamios programėlės apie kūrinius ir atlikėjus), aš pats visada stengiuosi kalbėti.

O salė čia neįtikėtina. Analizavau afišas – vyksta labai gero skonio koncertai, programa labai gerai sudaryta, yra aiški koncepcija.

– Taip, čia gi ne sostinė – antrino pianistas. – Matydamas afišas manau, kad generalinė linija yra teisinga. Ir tai, ką Klaipėdoje daro trys žmonės – D.Žičkuvienė, L.Narvilaitė ir M.Bačkus, yra puiku. O įvairaus lygio koncertų yra visur…

Mokyklinio lygio

– Kaip ir spektaklių… Garsėjate kaip operos žinovas. Gal ką nors matėte pas mus?

– Taip, opera mano antroji meilė. Juk išmokau skambinti fortepijonu klausydamas pasaulinių vokalistų, po koncertų jų plokšteles man dovanodavo dėstytoja. „Rojalis turi dainuoti“, – sakydavo ji. Kur bebūčiau, lankausi operos teatruose. Tad ėjau į Klaipėdos muzikinį teatrą, susipažinau su naujo teatro pastato projektais, klausiausi H.Purcello „Didonės ir Enėjo“. Tai, ką išgirdau ir pamačiau, man labai nepatiko. Pirmiausia – mėgėjiškas žanrų sumaišymas: ar tai rokopera, ar vis dėlto H.Purcellas? Rezultatas – mokyklinio lygio spektaklis. Kaip sakoma – jei liečiate šedevrą, prieš tai nusiplaukite rankas… Antra – siaubinga anglų kalba. Kokia čia senovinė! Tai „nižegorodskij jazyk“. Baisi ir dikcija. Niujorke, kur įvairiuose teatruose bei viename iš trijų garsiausių koledžų Mannes college of music kaučere (nuo „cauch“, tai ne tas pats, kas koncertmeisteris, funkcijos daug platesnės) dirba mano žmona Pei Wen, štai ten studentai arijas privalo dainuoti penkiomis – italų, prancūzų, vokiečių, anglų ir viena laisvai pasirinkta kalba. Jie turi po du pedagogus: vienas užsiima technika, kvėpavimu, kitas – dikcija, kalba, interpretacija. Jūsiškiai neišlaikytų net pirmo kurso egzamino! Orkestrą dėl aranžuotės sunku vertinti, bet siaubingi mušamieji, neprofesionali gitara… Šiaip orkestras neprastas. Dirigento mostas gana aiškus. Didelės pretenzijos baletui – tai ne baletas. Choras? Joks. Stebėjausi, žinodamas Lietuvą kaip stiprios chorinės kultūros kraštą. Žodžiu, šiame pastatyme teatras parodė visas savo silpnas vietas. Nekalbu jau apie tai, kad salėje sėdėjome su striukėmis. Koncertų salė ir Muzikinis teatras nederina repertuaro. Juk Klaipėdoje publikos nėra taip daug.

Čia statys operą

– Ar savo ateities planus siejate su Klaipėda?

– Su žmona spalio mėnesį dalyvausime Klaipėdos koncertų salės festivalyje „Permainų muzika“. Skambinsime puikaus moldavų kompozitoriaus V.Zagorskio kūrinį. Beje, būtent jis „išmušė“ man charakteristiką, tiesa, be parašo, kad galėčiau vykti į tarptautinį konkursą Leipcige (būtent po pergalės šiame konkurse ir prasidėjo A.Paley pasaulinė karjera – aut. past.). Atliksime jūsų V.Bacevičių – puikus kompozitorius, kodėl jūs jo neskambinate? Skambinsime mums dedikuotą Čilės kompozitoriaus kūrinį. Mums rašo ir L.Narvilaitė. O balandį Klaipėdos koncertų salėje statysiu N.Rimskio-Korsakovo „Mocartą ir Saljerį“, tai bus originali versija su fortepijonu. Jau susipažinau su režisieriumi V.Masalskiu – dirbsime kartu. Iš Klaipėdos vykstu į festivalį Prancūzijoje „La Charité-sur-Loire“, ten rengiama pirmoji šubertiada. Esu festivalio direktorius, pakviečiau ten dalyvauti jūsų puikų violončelininką Povilą Jacunską. Pats atliksiu F.Schuberto „Forelių kvintetą“, skambinsiu su Pei Wen.

by admin