Nelygūs pagautų į „Tinklus” spurdėjimai
Aivaras Dočkus
Mažosios kino formos reikalauja maksimalios koncentracijos. Trumpo metro filmai neturi daug laiko įtraukti į siužetą. Dažnai neturi net apčiuopiamo siužeto. Kažkuo primena japoniškąjį haiku – blykst, blykst, apakina, štai tau jau ir titrai. Yra atvejų, kai trumpametražiai darbai vėliau tampa pilnametražiais ir persikelia į didįjį ekraną. Dažnai mini filmukais pasauliui prisistato būsimieji kino genijai. Kai kurie ypač nusisekę kino nykštukai pelno prestižiškiausiąjį dėdulę „Oskarą”. Jis mažųjų kino formų kūrėjams įteikinėjamas net trijose kategorijose – geriausia trumpa animacija, dokumentika ir vaidybinė juosta. Taigi trumpametražė kūryba dėmesio nestokoja, kaip ir neatskiriama ankstyvo Klaipėdos rudens dalimi tapęs „Tinklų” festivalis. Jau dešimtasis – jubiliejinis, šiemet Klaipėdą aplankęs rugsėjo 18–25 dienomis.
Nuo dviejų iki 33 minučių
…Toks šių „Tinklų” filmukų trukmės diapazonas. Ilgesnis tikrai nereiškia geresnis. Ir atvirkščiai. Nors… Baimė nuobodžiai praleisti pusvalandį 30 kartų didesnė už pavojų tuščiai išeikvoti kelias akimirkas. Nieko negali sau padaryti – per dešimtmetį susiformavo pa-tirtis, kad ilgesni filmai grėsmingai linkę įkyrėti. Tad skeptiškas įtarumas visuomet sėdi šalia.
Nors laisvą vietą pasodinti nuoboduliui „Tinklų” seansuose atrasti buvo problemiška. Beveik visos programos anšlaginės. Smagu. Ir žymiai palengvino užduotį vertinant filmus. Publika garsiai reiškė emocijas. Plojimai – sėkmė. Tyla – fiasko. Ne pro šalį tai išvysti ir patiems filmukų kūrėjams.
Nebijau teigti, kad žiūrovai labiausiai mėgsta trumpus filmukus su anekdotiškomis situacijomis. Trumpa įžangėlė, netikėtas posūkis ir pribloškianti pabaiga. Trejybė sėkmę apibrėžiančių veiksnių. Vokiečių šnipė šokdama kulniukais išbildina slaptą informaciją prie racijos povandeniniame laive prilipusiems kariškiams. Staiga ji išgirsta amerikietiškąjį rokenrolą ir ima pasiutusiai braižyti grindis. Ne pagal planą. Slapta žinutė iškreipiama. Netrukus pasimetę „klausovai” pamiršta operacijos svarbą ir pradeda linguoti į padūkusios muzikėlės taktą. Tokia smagaus filmuko „Pagal nuotaiką” esmė.
Tačiau lyg ir turėjęs prailgti lenkų dokumentinis kūrinys „Futbolo tėtis” apie aklą Lodzės „Widzew” komandos masažistą ir jo silpnaregį sūnelį taip pat nesunkiai rado kelią į akis, nes pirmiausiai pasiekė širdį. Suintrigavo pseudodokumentinis pasakojimo stilius, humoro bei atjautos mišinys, nepaprasta, bet kartu ir žmogiškai artima istorija.
Ir parodija, ir išgąstis
Tad „Tinkluose” jokios takoskyros tarp sąlyginai trumpo ir ilgo kino kūrinio nėra. Tos pačios banalios – intriguojančio ir „nevežančio” filmo etiketės. Temos, žanrai, stiliai.
Šis „Tinklų” festivalis akivaizdžiai parodė, kad artimiausiu metu siaubo filmų kūrėjų stygiaus nepajusime. Tik prieaugį. Tad ir „horror” žanras, kiek kenčiantis nuo temų išsekimo, turėtų smarkokai atsinaujinti ir pamėtėti originalių idėjų šūsnį. Skandinavai, britai ir ypač ispanai ruošia šviežutėlį adrenalino antplūdį.
Jeigu norvegų trumpo metro kūrinukas „Kitur” zombizmo priepuoliu nenustebino, tai airių „Blekhyto miško fėjos” supurtė visomis įmanomomis elektros srovėmis. Vienoje vietoje ir pa-rodija, ir išgąstis. Dailiasparnės fėjos įviliojo mažą mergaitę miško tankmėn ir ėmė kraugeriškai pulti. Štai ir visas paprastas genialumas per nepilnas tris minutes.
Švedų „Liestynės” ilgesnės bei subtilesnės. Tematika lyg ir zombių, virusų, užkratų. Tačiau koks pateikimas?!. Švedų miestelyje žaidžiamas vaikiškas žaidimas – paliestasis gaudo. Žmonės idiotiškai laksto gatvėmis. Atvykėlis iš Afrikos iš nuostabos pameta akis. Bet taip pat įtraukiamas į keistas gaudynes, kuriose nepasakysi „čiku raku namai”. Palietė – visi tavęs šalinasi.
Tikras šedevras – airių „Dantys”. Dėdulės žvejoja, vienas pameta dantų protezus. Kitas juokiasi. Pagavęs žuvį įstato jai į žiaunas savo protezus. Atkiša bičiuliui. Šis pagalvoja, kad čia jo vandenin įkritęs dantų pakaitalas. Bando įsidėti, netinka. Supykęs išmeta į vandenį. Dabar jau abu dėdulės nebesišypsos. Siužetas telpa į dvi eilutes, tačiau užkabina kelioms dienoms.
Tema – amžina, mintys – naujos
Britų nepriklausomas trumpųjų filmų „leiblas” „Dazzle” pateikė eilutę filmiūkščių apie meilę. Tema – amžina, mintys – naujos. Spermos banko apiplėšimas, meilės romanas bibliotekoje, kur įsimylėjėliai bendrauja knygų pavadinimais, gatvės magas sutinka simpatišką klounę. Dar yra smagus filmukas apie berniuką, pradūrusį sofą ir kiekvieną vakarą alkūne uždengiantį skylę, kad, neduokdie, tėvai nepastebėtų, tuomet nuplauks kalėdinė dovana. Arba pasiutusiai šmaikštus „Tobulas stilius”, kuriame įsijautę scenaristai nusiunčia pas Abraomą prodiuserį. Čia itin puiki vaidyba, aktoriai nemirksėdami beria greitakalbę ir priverčia patikėti absurdiškais dalykais.
Režisierių moterų programa „Vyšninis lūpdažis” – rimtas, jautrus požiūris į pasaulį. Filmai kaip šiuolaikinės visuomenės skauduliai. Dokumentiški ir gal net monumentiški. Net nejauku lieka, kai užpuola žiovulys. Kaip ir per kitus pretenzingai nusi-teikusius, didelėmis vertybėmis žvilgančius filmus. Tokių „Tinklai” niekuomet neišvengs, daugelis jų ir prizų daugybę susišlavė, nors mano nuomonė būtų radikaliai kitokia.
Trumpo metražo garsenybės
Trumpo metražo filmuose šmėkštelėjo viena kita didžiojo ekrano garsenybė. Iš pradžių atrodė – pasivaideno, bet patikrinus pasitvirtino.
Komedijoje „Taksi?” pagrindinį vaidmenį atliko ispanų žvaigždė Luisas Tosaras, pažįstamas iš juostų „Paimk mano akis” ir „Majamio policija”. Trumpoje dramoje „Traumologija” žybtelėjusį kitą ispaną Antonio De la Torre’ą matėme Pedro Almodovaro šedevre su Penelope Cruz „Sugrįžimas”. Taip pat „Tinklų” žiūrovai galės didžiuotis išvydę Ispanijos kino legendą Marivi Bilbao, nusifilmavusią kosminėje daugybėje įvairiausių juostų. Filmuke „Anga šuniui” pro akis britų kino gerbėjams tikriausiai neprasprūdo sparčiai populiarėjantis Krisas Marshallas, su kuriuo susitikome juodojoje komedijoje „Mirtis laidotuvėse” ir kalėdiniame šedevre „Tegyvuoja meilė”. Davidas Tennantas pas mus ne toks žymus, tačiau Didžiojoje Britanijoje – tikra garsenybė, vaidinanti populiariausiame fantastiniame seriale „Daktaras Kas?”. „Haryje Poteryje ir ugnies taurėje” jam patikėtas taip pat ne paskutinis vaidmuo.
Lietuviškos aktualijos
O dabar apie tai, kas svarbiausia. Apie lietuviškąjį kiną, kuris „Tinkluose” visuomet kursto nepagydomą smalsumą. Nors norėtųsi sakyti – baimingą smalsumą su nediduke vilties kibirkštėle.
Deja, mes vėl lėti, nykoki ir nekokie. Braidome po prietemą, kal-bame literatūriškai surikiuotais sakiniais, susipainiojame psichologijose – filosofijose. Atmestinai dirbame prie scenarijų. Sunkiasvoris projektas „Brėkštant” kupinas lietuviškos tylos, susižvalgymų, neva paslėptos prasmės. „Tik tu ir aš” vos ne į kriminalą taiko, bet kažkaip neįtikinamai atrodo ir beregint pra-laimi dėmesį.
Keistai patinka „Bent niekada” – du žmogeliukai šiltai bendrauja šaltoje internetinėje erdvėje. Kone kultinė frazė „Na, gal dar parūkom?” dvelkteli nesumeluo-tai liūdna romantika. Išbaigtas, simpatiškas režisieriaus Mariaus Kunigėno ir scenaristės Miglės Tylaitės darbelis. O Miko Žukausko „Vita„ smūgiuoja netikėtu ironišku absurdiškumu. Blic idėja ir staigus posūkis pabaigoje.
„Perlas” pretenduoja į mokslinės fantastikos trilerius, bet kiek besistengtų Jonas Vaitkus, Dainius Kazlauskas ir Au-drius Bružas (vaidyba stulbinamai nepriekaištinga), rezultatas labai eklektiškas ir neįtikinamai mėgėjiškas. Bet dėkui už bandymą atsikratyti lietuviško lėtumo. Toks pat ačiū ir „Savižudžiui”. Iš pakankamai įdomios istorijos – depresyvus vaizdelis, vietomis net norisi pasukti į priekį juostą. Aktoriams vėlgi – tris kartus valio. Pagaliau išmokom, tautinių televizijos serialų praktika nenukeliauja į dausas. Geras aktorių darbas reiškia labai daug. Ir tai ne vien jų, bet ir režisierių nuopelnas.
„Nerutina” iš pradžių nerealiai sudomina, tačiau sulig kiekviena sekunde įspūdis po truputėlį vėsta. Nors pats kino eksperimentas vertas dėmesio. Kokybiškai sumanytas ir sudėliotas. Tai negali nedžiuginti. Juk „Tinkluose” prisistatantys kino kūrėjai vieną dieną įžengs ir į didijį kiną.
