Nepatogumo estetika
Gintaras Grajauskas. Istorijos apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kain-dlį. Tyto alba, Vilnius, 2012, 135 p.
Dainius Vanagas
Naujausia poeto, prozininko Gintaro Grajausko knyga, pavadinimu „Istorijos apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį“ (toliau – tiesiog „Istorijos“), gali būti laikoma pokalbiu apie pasaką arba pasaka apie pokalbį. XIX a. Škotijoje susitikus drakonui ir riteriui, pastarasis, nors ir nenoriai (kadangi yra perdėm švelnaus būdo), ketina nugalabyti drakoną (nieko asmeniška – elementariausi iniciacijos reikalai). Nors drakonas nė nesirengia priešintis (mat yra geranoriškas ir supratingas), Tenksalotas susizgrimba, kad greičiausiai vaikosi ne savo, bet svetimas svajones, todėl, užuot pasirinkęs elį maukiančių riterių kompaniją, lieka svetingumą parodžiusio drakono namuose. Štai taip pasaka baigiasi vos prasidėjusi. Na, arba prasideda vos pasibaigusi: Tenksalotas ir Kaindlis leidžia dienas žaismingai šnekučiuodamiesi apie traukinius ir moteris, keliones ir gėrimus, poeziją ir Kinijos imperatorius, buities ir būties sunkumus. Kad šneka lengviau slystų, liežuvis retkarčiais suvilgomas škotišku viskiu.
Tenksalotas ir Kaindlis – tingūs personažai, susiraitę tingioje pasakos oloje ir ramiai lūkuriuojantys tingios pabaigos. Tiesa, šioks toks sujudimas – transformacija – paskutiniuose knygos skyriuose visgi įvyksta – šiek tiek gaila, kadangi pasaka be pabaigos, be kritinio pokyčio (tokiu būdu išryškinant kontroversišką pirmenybę ne aktyviam veiksmui, o pasyviam pokalbio džiaugsmui) būtų išprovokavusi keletą intriguojančių, polemiškų pasvarstymų apie patirčių – tiesioginės ir netiesioginės – skirtumus ir pranašumus.
Labai svarbu (nors drauge ir nepatogu – norisi muistytis, burbėti, piktintis), kad „Istorijose“ kartais vis skambteli moralizuojanti gaidelė ar įtartinas, net kiek netikėtinas banalumo tonas. Toks tiesmukumas, literatūrinis grubumas – it įžūli provokacija, žiupsnis druskos ant įsijaudrinusio, jokių saitų nepripažįstančio, naujus – ir tik naujus – įspūdžius godžiai medžiojančio skaitytojo, vertintojo žaizdos. Kodėl kažkas baksnoja į mūsų ydas, tarsi patys apie jas nežinotume? Arba: kodėl turėtume „mėgautis“ daugsyk girdėtomis mintimis, pavyzdžiui, „<…> viskas aplinkui – tiek aš, tiek jūs, tiek šitas akmuo, ši taurė ar jūsų kalavijas, – viskas susideda iš lygiai tų pačių vienodų mažų dalelyčių“ (p. 21)? Ką, nejaugi G.Grajauskas nenutuokia, kad žaisdamas atviromis kortomis ir ignoruodamas cinikų, skeptikų ir kitų nuobodžiaujančių intelektualų reikalavimus šiuolaikinei literatūrai jis atsistoja po infantilumo vėliava? Ne, G.Grajauskas tai puikiai žino. Dar daugiau: jis žino, kad tas, kuris žaidžia atviromis kortomis, valdo žaidimą. „Istorijos“, kurios iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip lengvas, susikaupimo nereikalaujantis skaitalas ar netgi pataikavimas lėkšto skaitytojo skoniui, atsiskleidžia kaip nejaukus, nekomfortabilus – kitaip ir būti negali – susitikimas su Kitu. Patirti Kitą pavyksta tik tuomet, jei šis priešinasi, jei nesileidžia programuojamas mūsų lūkesčių ir išankstinio žinojimo. G.Grajausko „Istorijose“ Kitas atpažįstamas kaip Tas Pats – tas, kurio jau nebesitikėjome išvysti, nes manėme, kad jis seniai išnykęs nuo literatūrinių planetų paviršiaus. Visgi šio nepatogumo produkuojamos įtampos šaltinį dera detalizuoti, todėl ginčykimės toliau ir klauskime: argi kiekvieną dieną į knygynų lentynas neatgula nauji beverčių, skystų, iki ašarų banalių puslapių pluoštai? Nejaugi ir juos reikėtų traktuoti kaip provokaciją literatūriniams kanonams, sveikos, kūrybingumą skatinančios įtampos šaltinį? Nejaugi tai, kas banalu, nuo šiol bus revoliucinga? Anaiptol. Pigi, sekli, primityvaus veiksmo ir jausmo prisodrinta bei techniškai silpnai sumeistrauta literatūra neturi jokio įtampos potencialo.
Tad kuo visgi išsiskiria G.Grajausko „Istorijos“? Knygos struktūra pasižymi greita (priešingai nei siužetas – tai įdomu), ryškia plėtote: akinantis skaidrumas, veikėjų orumas, salstelėjęs mandagumas, akivaizdumas ir banalumas sumyšta su stiliaus meistryste, įtaigia pokalbio dinamika, originaliais minties mostais ir pavergiančia fantazijos žaisme. „Istorijų“ skaitymas nėra jaukus, jei jaukumu vadinsime būseną, kai saugu, ramu ir gera; ne, jis trikdo, muša iš vėžių, kartais nuleidžia į slėnius ir kiek prislegia, tačiau jau kitą akimirką švysteli į kalnų viršūnes ir atveria lig tol neregėtą horizonto ruoželį. Taip, pavyzdžiui, nuo kiek erzinančio ir dirglaus burnojimo prieš žmones („Bet senos geros drakonų vertybės iki šiol tebėra tos pačios kaip ir prieš tūkstančius metų: garbė, kilnumas, aštrus protas, draugystė. O daugumai žmonių tai vien tušti žodžiai. Jūs elgiatės ne kaip išdidi rasė, o kaip tie smulkūs graužikai, kurių svarbiausias tikslas – kuo skubiau prisikimšti pilnus žandus visokio šlamšto“ (p. 55) peršokama prie šmaikščios ir itin vykusios minčių bei vaizdų akrobatikos („Būkite malonus, papasakokite apie save ką nors intymaus ir asmeniško, ko paskui gailėsitės“ (p. 44) arba „O dabar pabandykite įsivaizduoti, ką reiškia sutikti drakonaitę, kurios visos devynios galvos patiktų visoms tavo devynioms galvoms. Tai beveik neįmanoma. <…> Įsivaizduojate, ką reiškia, kai vietoj devynių galvų, kurių ir taip nemažai, staiga atsiranda aštuoniolika? Tai maždaug tas pats, lyg visa jūsų giminė, mielas Tenksalotai, imtų ir vestų visą jūsų nuotakos giminę, urmu – ir apsigyventų kartu“ (p. 47, 48). Ši dinamika, brutalaus akivaizdybės afišavimo ir laisvumo, plastiškumo, vaizdingumo ir improvizacijos sampyna nėra atsitiktinis G.Grajausko knygos elementas, o bene reikšmingiausias ją struktūruojantis elementas: iš pradžių priartėjimas prie neišvengiamo kasdienybės nuobodulio ir monotoniškumo (frustracija dėl negalėjimo gyventi betarpiškame originalume), po to spontaniškas refleksas atsitraukti, nutrūkti nuo grandinės, pasprukti.
Tada lakstai, ganaisi, ūžauji, vaizduotę pasikinkęs kreti pokštą po pokšto, tačiau anksčiau ar vėliau drumzlės sugula ant dugno: grįžti atgal, užsineri grandinę ant kaklo ir, kad ir nenoriai, pripažįsti, kad originalios mintys dažniausiai šaudo pro šalį. Nepaisant to, netrukus vėl skuosi jų medžioti, nes kraujas – kol teka, – visuomet yra mažiausiai 35 °C laipsnių temperatūros, o tai, prisimenant karštas vasaros dienas, yra gundantis gyvasties karštis.
Knygos dinamiką dar labiau sustiprina personažų ir jų vaidmenų ideologinis neatitikimas. Misteris Kaindlis – visai ne drakonas, o kuo tikriausias žmogus, o riteris Tenksalotas – ne tik kad ne riteris, bet dar klausimas, ar jį žmogumi galima pavadinti! Jis – jauki, miela, itin mandagi, tačiau šešėlį ar aidą primenanti būtybė, kuriai būdingas programuotų funkcijų vykdymas arba reprezentavimas (asmenybės vienpusiškumas, mąstymo ribotumas ir neišmanymas, grakštus pokalbio ir smalsumo atmosferos išlaikymas), menkas problematikos ir jausenų diapazonas. Tenksalotui trūksta aistros, jo gestai – tiek pragmatiniai, tiek kognityviniai – atliekami mechaniškai, skrupulingai laikantis įsisavinto socialinio kodo. Nepaisant to, riterio ir drakono pokalbio žaismė, lengvai ir sklandžiai tekantis tekstas šią Tenksaloto stoką eliminuoja, padaro nereikšmingą – atviras, nuoširdus komunikacijos aktas veikia kaip savikūros katalizatorius. Savo ruožtu misteris Kaindlis, dalydamasis savo „išmintimi“ ir atskleisdamas, kokia sudėtinga būtis, kai turi devynias galvas, akivaizdžiai apeliuoja į vidinį žmogaus prieštaringumą, pavyzdžiui: trečia galva piktinasi, kad kitos retkarčiais girtauja; šeštoji galva mikčioja, tai – drovioji, matyt, trauminei Kaindlio patirčiai atstovaujanti galva ir t.t. Taigi visos galvos „su savo požiūriu į pasaulį, su skirtingais poreikiais ir polinkiais“ (p. 70) drauge sudaro įvairialypę, įaistrintą asmenybę. Tebūnie tai chrestomatinės šizofrenijos, suskaldytos asmenybės problematika, tačiau atskleisti ją naudojantis drakono simbolika – išties įdomus žingsnis. Galų gale misterio Kaindlio „išmintis“, tiek jau minėta erzinanti, tiek patrauklioji jos pusė („Visi mūsų ypatingi gebėjimai, visi talentai yra atsiradę iš trūkumų, – ne iš didelio turėjimo, o iš didelio neturėjimo. Visai ne iš to, kad ką nors stebuklingo sugebame, o kaip tik iš to, kad nesugebame ko nors paprasto“ (p. 49); „ – Kai man nesimiega, aš galvoju, – tarė misteris Kaindlis. – Kartais pagalvoju, gal viskas visai atvirkščiai, – kai aš galvoju, man nesimiega“ (p. 69) yra nenumaldomas žmogaus troškimas paaiškinti visa, kas yra ir vyksta. Žmogus gali prisigalvoti įvairiausių paikysčių, kad tik jaustųsi pasiekęs ištakas ir taip save pamaloninęs. Tad misteris Kaindlis, būdamas džiaugsminga, šmaikšti, kūrybinga, išmintinga būtybė, drauge yra liūdnas ar net tragiškas personažas. Beje, sieti misterį
Kaindlį su žmogiškąja esatimi leidžia ir dailios Linos Kusaitės iliustracijos, vaizduojančios jį kaip devyngalvį senolį.
G.Grajauskas, replikuodamas vienam iš recenzentų, „Istorijas“ pavadino „nekalta knygaite“. Na, iš dalies galima sutikti – siužetas lengvas ir nerūpestingas, nuotaika – kuo šviesiausia; žodžiu, dvi valandėlės neįpareigojančio skaitymo. Kita vertus, kūrybinga manipuliacija nepatogumo pojūčiais, skaitytojo lūkesčių destabilizacija, grubus, nes jau seniai pamirštas tiesmukumas – ypač turint galvoje, kad šiuo metu madingas klampus, mįslingas, jokių išvadų neprieinantis intelektualusis rašymas – verčia suabejoti knygos skaistybe. Ji strakalioja it stirnaitė, dėdamasi buržuazine pasakaite, nors iš tiesų, galimas daiktas, yra kvanktelėjusi pana, kuri jaučia malonumą kaišiodama pagalį skaitytojui į ratus. O tai ir yra pavykusio literatūrinio darbo rezultatas.
