„Nereikalingi žmonės“ – tyli lietuviško kino avarija
Aivaras Dočkus
Naujo filmo „Nereikalingi žmonės“ pradžia daug žadanti. Andrius Mamontovas mįslingai sukteli galvą. Pasigirsta angliška frazė apie merginą ant tilto. Šlaitu efektingai ritasi avariją patyrusi mašina. Meistriški vaizdo užtemimai. Filmavimas besisukinėjančia kamera…
Nesigaili nei žiūrovų, nei aktorių
Bet pasigirsta Dalios Michelevičiūtės pusiau dialogas, pusiau monologas ir sugrįžta gaili lietuviško kino tikrovė. Scenaristai nesigaili nei žiūrovų, nei aktorių. Iš karto užkrauna ant pečių gremėzdiškai poetiškus sakinius. Vienu ypu išpyškina kone trečdalį siužeto. Papasakoja tai, ką turėtume matyti, kodėl turėtume kentėti ir užjausti. O aktoriui jau nebelieka čia ką veikti. Žiūrovui – taip pat. Tikrai puiki aktorė D.Michelevičiūtė pakliūva į scenaristų spąstus. Dvelkteli teatrališku dirbtinumu, ir filmas pradeda įkyrėti po pirmųjų dešimties minučių.
Kosto Smorigino herojus visą filmą šlaistosi girtutėlis kaip pėdas. Erdvės vaidybos šedevrams čia nepalikta nė colio. Valdos Bičkutės įkūnyta mergina „su trūkumais“ Valda mėgsta paplepėti su savimi. Suprask – „pričiuožusi“. Kartais iš savo marazmo išsivaduoja ir imasi sąmoningai protauti. Vožteli A.Mamontovo kunigui trumpą nelaimingo gyvenimo santrauką. Kad sutirštintų ir taip niūrias „Nereikalingų žmonių“ spalvas. Dažnai atrodo kaip abiturientė, deklamuojanti liūdną eilėraštį iškilmingose išleistuvėse. Ne charakteris, o absoliutus kartoninis trafaretas. Arba akmeninė kenčiančios moters statula.
Keista, bet ekrane natūraliausiai jaučiasi Daiva Tamošiūnaitė-Budrė. Jos „blogietė“ Laima bent jau gyviausia. Aktorė atranda būdą, kaip įveikti lietuviškų banalybių pinkles, – tekstą ji beria greitai ir užtikrintai. Be pauzių. Taip peršoka iš poezijos į žmonių kalbą.
Prie A.Mamontovo taip pat nėra ko kabinėtis. Nors mišios skamba gana paviršutiniškai, filosofiška muzikanto povyza limpa prie mąslaus kunigo portreto. Andrius moka prasmingai tylėti.
Peršti akys nuo „muilo”
O patylėti, ko gero, labiausiai reikėtų scenarijaus autoriams. Nes tariamai įmantrus siužetas kai kuriose vietose primena geriausias muilo operų tradicijas. Ypač Laimos keršto linija. Kaip tikra meksikietė, ji net kartelį burbteli sau kažką po nosimi. Atseit tuoj su jumis visais susidorosiu. Čia nesusilaikiau ir pratrūkau juoktis. Kaip ir tada, kai pabaigoje Vaida perskaitė kunigo laišką. Literatūriškai nugludintais sakiniais. Ir kai visų herojų istorijos susibėgo į vieną.Tada paaiškėjo režisieriaus Mariso Martinsono ir kitų „Nereikalingų žmo-nių“ kūrėjų tikslas. Lietuviškasis atsakas „Magnolijai”, „Avarijai“ ir dar kelioms dešimtims filmų apie keistai persipynusias gyvenimo li-nijas bei likimus. Tačiau rezultatas… Nesinori nieko įžeisti, pagaliau tai tik subjektyvi nuomonė, betgi ekrane – depresiją varantis „muilas”, nuo kurio peršti akys, ir tiek. O tie vimdančiai saldūs planai su įvaikinto Pauliaus atsisukimu arba Valdos žodžiai „būk laimingas“… Viską vainikuoja išpažintis apie tėvą, kuris vaikystėje ją grabaliojo.
Pagyrimo verti du „Nereikalingų žmonių“ elementai – latvių operatoriaus Gintso Berzinšo darbas ir garso takelis – A.Mamontovo darbas. O visa kita – mėgėjiška saviveikla su dažnėjančiais lietuviško kino simboliais. Kunigu. Savižudybe. Apsimestiniu – poetiniu susireikšminimu, kuris iš esmės yra beviltiška tuštybė. Paprastas žiūrovas „Nereikalingus žmones“ įvardins „grūzinančia depresūcha“. Kino žinovas – „banaliu marazmu“. Tačiau nueiti verta. Kad pažvelgtum į lietuviško kino akis. Vienoje akyje – „amerikietiškasis Sandansas“, kitoje – „mūsiškasis Puipa“. Deja, abi akys užmerktos.
