Nerijus Cibulskas
Gimiau 1987-aisiais. Gyvenu Vilniuje, kurio universitete 2010-aisiais baigiau lietuvių filologijos studijas ir kurį tariuosi pagaliau prisijaukinęs. Bet vis dar rašau apie mažą miestą, kuris iki šiol nepaleidžia.
Jeigu galima taip sakyti, tai šiuo metu tyrinėju, kaip sektųsi archeologinius kasinėjimus pritaikyti rašant eilėraščius. Nusprendžiau pradėti nuo vaikystės sluoksnio.
2012-aisiais pasirodė mano pirmoji poezijos knyga „Nutrinami“. Ir iš tikrųjų – egzempliorius, kurį jau daugiau nei metus nuolatos nešiojuosi rudame krepšyje, gerokai apsitrynė, nubluko. Na, bet bent taip galiu besiteiraujantiems iliustruoti, kodėl pasirinkau tokį pavadinimą.
Indianos
Nupjovė mėlyną tują, nukirto traškų pavėsį virš
niekad neužkasamos žvyro duobės, nugenėjo
užaugusios tvoros akmenis, kurių pašinai kasmet giliau
rausias po neužgyjančia, plevenančia oda. Žėručiai,
velnio nagų atplaišos.
Rankiojam juos visą vasaros rytą, be jokio atokvėpio,
ropodami aplink tuščio šulinio ratą, belsdami
vis kitokius taktus į aprasojusį rentinį, kol
daržo gale ima suktis kaulinis vilkelis – suspėju
nutverti akikraščiu – drėksdamas kietą, įdubusią
birželio oro pagalvę.
Kaitros tikas nukrečia serbentynus, į nupjauto
kriaušmedžio žievę įsikibusią, apeigų lazdos
įsitvėrusią prosenelę, kuri lėtai keliasi, lėtai eina atbula
į vėsią,
šviesos lašų prisisunkusią svetainę. Dar lėčiau man,
nekantraujančiam, ištiesia sujauktą delną.
Jo dugne boluoja gabalinis cukrus. Sunkus akmenų
vėjas slenka kiemu. Palubėj siūbuoja varinė žibalo lempa.
Jei Mirta būtų gyva, mes išvaikščiotume visus nendrynus, paskui
kaltume medžio kardus, pieštume
moterų veidus ant prisivogtų faneros lakštų. Šaltalankiais
pasišviestume klaidų taką iki tamsuojančio,
pelkėto karosyno.
Bent per visus šventus savęs paklausiu, kas nurėžė
mėlyną, išsikreivojusią tują. Kas nukirto
mus, narsiuosius dviejų kiemų indianas, klajojančius
kitoj įkaitusių rytmečio bėgių pusėj.
Pirmoji nerūdija
Dar kartą įsitikini – pirmoji niekuomet nerūdija,
nors nutrūksta
greičiausiai. Žinovai, pavyzdžiui, pirmo aukšto veteranas,
kiek įmanoma prisiskolinęs iš viso žaliojo miestelio,
bet vis tiek
negalintis nevogti iš tuščios bibliotekos, gargdamas juokias, atidžiai
verždamas aliuminį, amžinąjį desniuko ratą.
Čia jau reikia mažiausiai jūrinio, kad laikytųsi.
Tavo mazgai,
studente, per laisvi. Jos – saviti atominiai laikrodžiai.
Sukasi
tol, kol atpažįsta sužymėtas valandas. Visa kita – į vieną
sezoną įsispraudžianti guminė amžinybė. Nepraneša,
kai įsikerta į eilinį kelmą. Tada tikrai gali visam rišti.
Nepamenu, kiek kartų jau rišau. Iš pradžių šiek tiek
droviai,
pykdamas ant išdavikų pirštų, kurie sunkiai įprasdavo
prie šalto, neprisijaukinamo glotnumo.
Turbūt viskas būdavo aišku iš mano nutylėjimų:
vėl paleidau.
Ir tą rudenį, kai galutinai nutrūko, kai nuo Kiemelių leidaus dviračiu
ir nuoširdžiai norėjau patekti į kuo baisesnę avariją,
kad nebereikėtų pareiti namo.
Ir tą neaiškios spalvos vakarą, prie tamsuojančio varlinyko,
kuomet dviese su klasioku praganėm po keletą gerulių.
Mazgai niekada neatlaikydavo tokių krovinių svorio.
Dabar gali atrodyti, jog man tada ir jos nereikėjo,
o gal nebuvau
nusipelnęs. Bet iš tikrųjų yra kitaip – liko pati svarbiausia.
Kaip bet kuriam azarto pagautam vaikiui,
už priešpiečių pinigus
perkančiam ir laukiančiam tinkamiausio momento.
Grakšti, išglostyta ir banaliai paspjaudyta ant sėkmės.
Abejingai besiilsinti neišsipildžiusių norų įlankoj.
Didelė tigrinė blizgė, įsikirtusi į medinį atminties gabalą.
Archeologinis
Po naujųjų, kai prosenelė išėjo, šalutinėj gelžkelio atšakoj
liepsnojo keleivinis traukinys.
Prosenelė buvo nekilminga ir paralyžiuota,
bet jie vis tiek sukrovė šį metalinį aukojimo laužą.
Daug aštraus, gniaužiančio žiemos kvapo,
kurį pamažu nustelbė sau vietos nerandantys dūmai.
Tądien su savimi nešiojausi anglių pardavėjo Stepoko
padirbtą lanką ir strėles, kurios buvo be vinių.
Prisimerkęs taikiausi į savo mažutėles baimes.
Keliolika šviesmečių ir vėl praeinu pro nepažymėtą
ritualo vietą. Nebeturiu ištikimos ginkluotės.
Tikriausiai prasmego viename iš kultūrinių sluoksnių,
kuriuos archeologai vis vien atkas.
Pasitaiko, kad jie suranda šukių, antgalių.
Bet ten greičiausiai nieko neaptiks.
Strėlės buvo iš lazdyno.
Fiesta
Mums kitaip nesimąstė.
Tais rudeniškais sekmadieniais į galvas iš drenų lašėdavo
tris akmenines vaizduotes pratašantis nuobodulys.
Kai šaltós popietės vaizdus įrašinėjantis kompas
neišnešdavo
normalios grafikos, o Neris imdavo keisti tėkmės kryptį, mes,
sostinės monopolio figūrėlės, stumdavomės prospektu.
Tai niekad nebuvo prasukamas, dažninis laikas,
kaip atrodo šiuo metu,
kaip galėtų atrodyti įsispoksant į to paties ankšto urvo
sienas,
tarp kurių palikta, pridiskutuota gal net daugiau nei
bukuose knygų pristatymuose.
Šiandien tai pavadinčiau mūsų viduržiemiu, prieš kurį ir po kurio nėra
jokio kito sezono. Jeigu pabandau – retsykiais atgaminu
tą legendinę Spartako misiją, reikiamos temperatūros
karštį,
kuris greitai varinėjamas įtemptose, vis dar man
priklausančiose gyslose.
Iki šiol jaučiuos puikiai pasisvečiavęs metalinėj erdvėj,
kurioje daužos
akli pašnekesių šūviai.
Todėl lengvai kontūzytas, išsitiesęs vidury mažo kambario,
skaičiuojantis valandas iki artėjančio rudens,
dabar iš naujo
vis stipriau išgyvenu didžiąją vienos dienos fiestą.
* * *
Kol tu sėdi prie aklo, drumsto karosyno, birželis
šimtus kartų persiverčia per galvą. Tartum perkirstas
juodasis jurginas, savo dalis išbarstęs švendruose, išmėtęs
įrodymus, kad viename kvadratiniam ryto centimetre
daugiau dulkėtos
vasaros negu tavo naivaus, bet jau bręstančio kraujo,
kurio plakimo
niekaip negali atsikratyti, kad ir kiek purtytumeisi.
Medituoji kamštinę plūdę, mėlyną laumžirgį,
medituoji tris
bevardžius gelžkelio medžius, kurių šaknys skuba,
leidžias vis giliau
nesutikdamos pasipriešinimo, ir krantas su viksvomis
akimirką virpa
tartum blogo sapno nukrėstas. Kitoje, nematomoje
pasaulio pusėj
vandenį (arba smėlynus) perduria susiraizgiusios gyvybės adatos.
Trūkteli žvilgantis valas ————— ——
* * *
Mūsų taip ir nesuskaičiavo, nesurašė, nesuvedė į jokius
statistikos labirintus, todėl atsisėsti ant kėdės
ir tvirtinti, kad esam du – melagingas, baustinas
parodymas.
Iš tikrųjų dar keletas seniausiai stovi kitoje, lyjančioje
naktinės magistralės pusėje, šaltai įsitikinę, kad
išmuštų mus iš pusiausvyros šokdami laukiniais žvėrimis
į juoduojančio kelio vidurį.
Iš tiesų maždaug penki kiekvieną savaitgalį stebi mane,
kai dresuoju astmos priepuolių krečiamą dulkių siurblį,
tave, kai stengiesi ir supanašėji su blizginamais suvenyrais.
Jeigu kuris prieina visiškai arti, įsiremia į nugarą –
kaltiname
ilgų darbadienių padovanotą nuovargį. Kurį laiką
skundžiausi – maudžia ties juosmeniu,
reikia nepersitempti.
Paskui – negyvu odos sluoksniu sėlinančios sukepusios
lūpos.
Vieną – bent jau mėginau sau tai įteigt – pastebėjau
įsipainiojusį į sunkią užuolaidą. Jis nervingai atplėšė
ir medinius langų rėmus tą tolimą vakarą,
kai niekas net neįtarė škvalo.
Tarkim, dabar galėčiau ir tau sklandžiai nupasakoti,
kaip akivaizdžiai jo nebuvo. (Škvalas užėjo
vėliau, visi ištvėrė įprastai – prie žvakių).
Bet kuris nors visuomet pasilieka visų likusių liudininku, šestiorka,
kurį su keiksmais siunčia žvilgčioti iškart pro visas
sostinės
spynų skyles. Liudininku, kad jie tikrai yra. Kitaip
nusiviltų, jog tik mes juos iš ilgos nevilties įsikalbėjom.
