Nerimas

Balla (tikr. Vladimir Balla) gimė 1967 m. Nove Zamkų mieste piet-vakarių Slovakijoje. Baigė Bratislavos aukštąją ekonomikos mokyklą, dirba Nove Zamkų darbo biržoje. Septynių prozos knygų autorius, pasirašinėja tik pavarde ir nuosekliai rašo vien apsakymus. Vadinamas dabartinės slovakų prozos „svarbiausiu alchemiku“. Jo apsakymų tikrovė niūri ir paslaptinga, nors pasakojimas visada nestokoja savito juodo humoro.

Balla

Nerimas

Mon cher, je suis un apsileidęs žmogus.

F.Dostojevskis, „Demonai“

Kairėje prie pat įėjimo į turgų pardavinėjo rakiją. Paragavęs jos per tokią tvankybę, toli nenueisi. Žmogutis nugriuvo čia pat prie bufeto. Gulėdamas ant įkaitusio asfalto, jis stebėjo tolesnę įvykių eigą: daugiausia matė liesas arčiausiai stovėjusios pardavėjos kojas – žaizdotas, iki pat šlaunų išvagotas gyslų… Pardavėja spėriai sukosi, bet, vos aptarnavusi pirkėjus, tiesiog neįtikėtinai sulėtėdavo, ji buvo lanksti, lipni, įkaitusi, jos kūnu žliaugė prakaitas, ilgi tamsiai rusvi plaukai tingiai krito ant trapių pečių. Netrukus ji pastebėjo gulintį žmogutį, kurį pirkėjai aplenkdavo arba peržengdavo – tačiau nė vienas jam nepriekaištavo, žmonėms nesinorėjo eikvoti jėgų. Jau girtas? – priekaištingai mestelėjo ji. Žmogutis susigėdęs šypsojosi. Niekas nesupranta, kaip viskas iš tikrųjų yra: kai geri vieną didelį alaus bokalą po kito, būna visai gera. Tačiau po kurio laiko nebepakeli puslitrinių – tiesiog nusilpsti. Tuomet tęsi mažais bokalais. Netrukus jau ir trijų šimtų gramų bokalo turinys pranoksta tavo jėgas, ir tu visiškai objektyviai esi priverstas siekti taurelės.

Pardavėja prisėdo ant asfalto šalia žmogučio ir nežinia apie ką prakalbo. Žmogutis užsnūdo, jam buvo gera, jis regėjo spalvotus sapnus. Pardavėja susiėmė rankomis už kelių, pasidėjo ant jų galvą, nutilo, atrodė susimąsčiusi. Žmonės tyliai ėjo pro šalį, jiems buvo tvanku – kepino nepakeliamas karštis.

Kai žmogutis prabudo, pardavėja snaudė. Jis prisėdo šalia jos; jo viduriuose viskas tekėjo ir pulsavo, jam atrodė, kad prarijo ežį, kuris badė jo skrandį, o dabar staiga ėmė kilti į viršų ir nesulaikomai artėja prie gerklės. Žmogutis nusvirduliavo į tualetą ir ten išstūmė ežį į kriauklę. Žvėrelis nubėgo į kanalizaciją. Noriu gerti, atsiduso pardavėja, kai žmogutis sugrįžo prie jos. Jis tylėdamas paglostė jai blauzdą, ant šerių kabojo lašeliai, bet vis tiek malonu buvo liesti blauzdą delnu, pirštais tyrinėti žaizdeles, mėlynes ir gyslas. Ar girdi, aš ištroškusi – pardavėja sugriebė jam už barzdos ir papurtė jo galvą. Jis ėmė atsikalbinėti, kad būtinai atneštų butelį mineralinio, tik bijo, kad pakeliui gali nugriūti. Vis pisi man protą, debile vienas, konstatavo pardavėja, susivyniojo prekes ir išėjo namo pas vyrą, kuris netrukus, apimtas netikėto pykčio priepuolio, suvarė jai į nugarą šakutę. Žmogutis nuėjo į stotį ir ištyrinėjo tvarkaraštį. Nusipirko bilietą, ir traukinys nuvežė jį į Lipovos apylinkes. Nuo geležinkelio iki kaimo buvo toli, ir žmogutis pirmiausia prigulė ant žolės pamiegoti, o paskui suskato ieškoti kaimo smuklės. Gulėdamas jis pastebėjo, kaip keliu dviračiu artėja graži jauna mergaitė. Jis mikliai pasislėpė javuose, visas drebėdamas, baimė gniaužė jam gerklę ir baugiai daužėsi širdis.

Javuose žmogutį pažadino smarki liūtis. Dundėjo griaustinis, ir javai bangavo lyg audringa jūra, bet jam atrodė, kad javai banguoja kaip javai, nes jūros niekada nebuvo regėjęs. Jis nusivilko marškinius ir nužingsniavo keliu į kaimą. Kelias priminė alėją, abiejose pusėse augo medžiai – trešnės. Eidamas žmogutis mąstė, kodėl jį taip išgąsdino jaunoji dviratininkė. Jis nutarė, kad kadangi priešingai, negu, tarkime, pardavėja, mergina jo nepažinojo, šiuo atveju nebūtinai būtų pajutusi jam panieką, galbūt būtų buvusi jam maloni, gal būtų jai pasirodęs romantiškas, patrauklus, pagaliau juk jo mėlynos akys, ypač kai girtos ir užsimiegojusios; jis turi didžio genijaus akis, tokias akis galima įsimylėti – mergaitė būtų įsimylėjusi, mergaitėms svarbu tai, apie ką rašoma jų dienoraščiuose, žmogutis išmanė apie mergaičių dienoraščius, pats buvo porą tokių parašęs eilėraščių forma ir moterišku pseudonimu išspausdinęs pas Podracką; šioje jaunoje dviratininkėje jis įžiūrėjo grėsmę, ratuotą meilę, ir puikiai prisiminė savo patirtį su įsimylėjusiomis būtybėmis: bematant imdavo gailėtis tų nelaimėlių ir įsimylėdavo pats. Jis dar nenuvokė, kad įsimylėjusios moterys – tikros pabaisos: jos nuolat įsimylėjusios, galbūt vis taip pat stipriai, aistringai, tačiau vis ką nors kitą: šiandien – tave, rytoj – mane, poryt – tą pinigingą, raumeningą idiotą, iškišusį galvą iš fordo ir paklaususį kelio į lošimų namus, tačiau jau už keleto dienų mergaitė vis tiek ištekės už apskrities masto futbolininko su vis labiau ryškėjančiu pilvuku.

Labai tirštai lijo, vėjas laužė trešnių šakas. Žmogutį irgi nupūtė nuo kelio.

Pro šalį pralėkė automobilis, pilnas jaunuolių, jie garsiai kvatojo, prispaudę veidus prie priekinių ir šoninių stiklų, kūnai buvo neįtikėtinai susipynę, tarsi visi būtų suaugę į vieną pasakų pabaisą – žmogutis buvo įsitikinęs, kad neklysta, laikydamas šio automobilio keleivius visiškai kitokio, negu jo, gyvenimo įrodymu.

Meilė pavojinga, mąstė žmogutis, šlapindamasis į griovį. Mergaitė nuvažiuos šalin, o meilė pasiliks ir virs skausmu – tiksliau pasakius, nuolat joje glūdintis skausmas pamažu nustelbs visa kita, įsiviešpataus, nuo šios ligos nepabėgsi, ir ji net tavęs neapvalys, tik pavergs, pakirs jėgas, atims savigarbą.

Gerti, kol skausmas praeis, mąstė žmogutis ir toliau šlapinosi į griovį. Geras, pigus būdas pabėgti – gerti iki pat galo, kol tapsi abejingas. Kai abejingas žmogutis vėl sugrįš prie meilės, ji nebekels pavojaus jo protui. Žmogutis dar gyvas, jo širdis plaka, nors šį intensyvų tvinksėjimą daugelis vadintų mirtimi – žodžiu, žmogutis vis tiek gyvas, o gal pagaliau ateis ir norimas abejingumas. Vis dėlto nerimas jo neapleidžia ir pritemdo jam akis kiekvieną kartą, kai kur nors arti pasirodo nematyta gražuolė, nes pats grožis yra skaudus, bado akis. O pritemdytomis akimis gali ir į javus nerti. Dabar, vasarą, grožis kelia grėsmę kiekviename žingsnyje. Laimė, kad nors smuklėse jo mažiau. Žmogutis nužingsniuoja sparčiau, kad kuo greičiau ten atsidurtų.

Smuklėje tuščia – tarsi tik ir lauktų galutinė užmarštis. Kertėje ekrane mirga MTV spalvos, ramybė, prie baro stovi apkūni moteris.

Toliau – į Moizesovą. Ėmė temti. Žmogutis sėdėjo su Andrėja prie žuvų tvenkinio. Andrėja buvo sena jo pažįstama, kurios tikrai neturėjo baimintis, nes Andrėją traukė intelektualai, o ne genijai. Ji nuolat ką nors pasakojo, tačiau jis nesiklausė, dairėsi į tvenkinyje netoli kranto kyšojusius augalus, niekaip negalėdamas sutelkti žvilgsnio, o jo mintys buvo išsibarsčiusios. Andrėja pasakojo, kaip kažkur nusipirko saują beverčių žaisliukų, papuošalų, kuriuos intelektualų akivaizdoje mėto į tvenkinį, kad parodytų, kaip ji niekina materialias gėrybes ir kaip jai rūpi dvasios dalykai. Vaikinams tai patinka, jie mano pagaliau sutikę tą tikrąją, įsivaizduoja, kad tai – neįprasta dama, įkvepianti, kitokia, ir pamilsta ją tuo aistringiau, kuo daugiau niekučių ji išmėto į vandenį. Tai visiškai jai būdinga. Čia veikiausiai esama savotiško atsiribojimo, nes kai lankstūs nuogi vaikinų kūnai užsirioglina ant Andrėjos, ji prisimerkia, ir vidiniam jos žvilgsniui nuolat pasirodo skrajojantys brangakmeniai, staiga virš tvenkinio vandens virstantys paslaptingais, didžiuliais, tyliais vabzdžiais. Žinoma, sueičiai jai reikalingi brangakmeniai. Akivaizdus ad absurdum suvestas išlaidavimas! Andrėja pasakojo, kaip vienas jaunuolis po scenos su brangakmeniais ne tik gerai ją pamaigė, bet apimtas ekstazės dar įmetė į tvenkinį savo kalnų dviratį.

Paskui Andrėja staiga labai susijaudino, pastebėjusi, kad žmogutis užsnūdo. Šaukė ant jo, kad jis griuvena ir klounas, kad visą laiką tik geria ir žiūri į butelio dugną. Žmogutis sudrebėjo ir markstydamasis nesupratingai klausinėjo savęs, ar tai jo mintys, ar tikrai jo, nes buvo giliai įmigęs. Andrėja ėmė rėkti dar garsiau. Moizesove vakare tylu, todėl plintantis po naktinį kaimą riksmas žadino gyventojus. Žmogučio galvoje viskas susidėliojo į vietas, jis nudžiugo, kad Andrėja pyksta ir jam nereikės su ja miegoti. Vis dėlto jį suėmė nerimas: lyg maža, kad Andrėja plokščiakrūtė – šiaip ar taip, ji moteris, o akys žiūri taip, kad atrodo tarsi priklijuotos. Žmogučiui ne kartą buvo kilęs noras įstumti jas giliau į akiduobes. Moteris kaip moteris, grėsmė kaip grėsmė. Žmogučiui labiausiai knietėjo bėgti į krūmus slėptis. Jis burbtelėjo porą pasiteisinimo žodžių ir pradingo tamsoje.

Po kelių minučių jau sėdėjo smuklėje. Vyrai spoksojo į ekraną ir žiūrėjo pasaulio futbolo pirmenybių pusfinalį. Žmogutis išlenkė bokalą ir apsidžiaugė, kad girtumas sugrįžta, o nerimas vėl tirpsta kartu su sveiku protu.

Moizesove gausu skulptūrų. Tas kaimas – tikras tautodailininko kūrinys. Nors skulptūros tikrai ne judresnės už futbolininkus, žmogutis išlindo iš smuklės pasivaikščioti po kaimą ir dairėsi į šiuos kūrinius, kartais į kurį nors pasiremdamas. Kaimiečiams jis atrodė įtartinas, bet nė vienas nepuolė jo mušti, visi buvo pavargę, galiausiai artėjo vidurnaktis, buvo šeštadienis. Didžiausia skulptūra stovėjo prie bažnyčios. Žmogutis prisėdo ant bažnyčios laiptų ir stebėjo skulptūrą, bet netrukus jo dėmesys nusilpo, ir žmogučiui pasidarė negera nuo vienatvės ir laimės stokos. Be galo norėjo pagaliau tapti abejingas, atsikratyti nerimo, vėl meluoti mergaitėms ir jas suvedžioti, gražiai, niekuo nerizikuodamas, kad neįpareigojamai linksminantis jį užklups meilė.

Žmogučiui labai trūko cinizmo: prie jo buvo pratęs, bet, plėtojantis meilės ryšiui, jo cinizmas pamažu imdavo silpti ir, kiekvieną kartą užmezgęs romaną, žmogutis pajusdavo kokią nors „naują prasmę“, grėsdavusią kiekvieną akimirką peraugti į visiškai rimtą ryšį su tuo žmogumi – virsti tikra katastrofa. Laimei, dažniausiai jį vienu metu traukdavo dviem ar trimis kryptimis, todėl blogiausio dalyko pavyko išvengti, tačiau atsirasdavo kas dieną augantis skausmas… Cinizmas išblėsdavo, ateidavo meilė, su ja – skausmas, dar vėliau – ir tolesnio skausmo, o su juo ir bet kokio naujo, dar neiškentėto ryšio baimė.

Žmogutis sėdėjo ant bažnyčios laiptų ir meldėsi už cinizmą bei abejingumą.

Iš smuklės iškurnėjo paskutiniai svečiai. Futbolas pasibaigė. Kas nors laimėjo, kas nors pralaimėjo, viskas baigta. Žmogutis pasikėlė, jam linko keliai. Apsižvalgė, kur dar gautų išgerti. Galiausiai numojo ranka ir trumpiausiu keliu nužingsniavo į gretimą kaimą prie geležinkelio. Netrukus atsidūrė ištuštėjusiame, tyliame, tamsiame vienkiemyje. Moizesovo šviesų nebesimatė, iki Ulanos dar buvo toli. Gal už dešimties metrų ant asfalto išvydo mažytį žalią žiburėlį. Priėjo arčiau ir pakėlė jį ant delno. Tai buvo mažytis vabalėlis nariuotu kūnu be sparnų. Priešpaskutinis kūno narelis švytėjo. Žmogutis atsargiai nusinešė vabalą, bet šis vis spurdėjo ir mėgino pasprukti, niekaip nepasidavė, mataravo kojytėmis, vis neprarasdamas energijos, nesiliaudamas ir tada, kai jie atsidūrė kaime ir žmogutis sustojo prie stulpo su didžiuliu gandralizdžiu. Gandrai protingomis akimis žvelgė į jį iš viršaus ir tarškino snapais, žmogučiui pasirodė, kad didesnysis gandras ketina nusileisti pas jį, jis išsigando ir nužingsniavo tolyn. Sumanė eiti į stotį – žinojo, kad ji kur nors netoliese, už posūkio, bet viskas jam susipainiojo, nes buvo pavargęs, be to, nenorėjo paleisti vabalo, todėl nuolat žvilgčiojo į delną, ką ten gyvūnėlis veikia, ir niekaip nepavykdavo sutelkti dėmesio į tolesnį kelią.

Nutiko taip, kad žmogutis įžengė į privatų sklypą. Taip pavargo eiti apgraibomis, kad prisėdo minutėlę pailsėti apleisto, piktžolėmis užžėlusio kiemo viduryje. Tokiomis akimirkomis jis atrodė švelnus, trapus, nekaltas, tarsi nieko bloga neketinąs vaikas. Kas galiausiai dar galėjo jam nutikti? Jis sėdėjo kieme prie senos, ilgos, žemos trobos be langų ir durų, apibyrėjusiomis sienomis ir šen bei ten kyšančiomis plytomis. Kieme nebuvo nei tvoros, nei vartelių, viskas atrodė siaubingai apleista, negyva.

Pro angą sienoje išlindo didžiulis baltas šuo. Jo snukis buvo kruvinas, jis vilko paskui save voratinklius, tikriausiai prilipusius kur nors paslaptingojo namo viduriuose.

Žmogutis niekada nebijojo šunų, tačiau dabar tik sėdėjo piktžolėse ir žiūrėjo, kaip didžiulis šuva artėja prie jo, kaip dusulingai lekuodamas jį apuosto; gyvuliui virpėjo pakinkliai, lyg būtų ilgai, smarkiai bėgęs ar su kuo nors kovojęs, atrodė, kad šuo kur nors tankiuose erškėčiuose būtų susižalojęs ilgas, plonas kojas. Žmogutis pirštu prilietė šuns snukį ir pajuto šviežią, neišdžiūvusį kraują, skubiai atitraukė pirštą, bet neišsigando, toliau sėdėjo ta pačia poza, nedarydamas bereikalingų staigių judesių, kurie galėtų suerzinti ar įsiutinti gyvulį. Sušlamėjo šuns kailis, ir žmogutis išvydo, kaip jis lenda atgal į vidų, ir iš tiesų kitą akimirką šuva jau pranyko tos pačios kiaurymės, iš kurios pirma išniro, tamsoje. Žmogutis nudžiugo, įsitikinęs, kad ramiai susidorojo su neabejotinu pavojumi ir kad tai įrodo jame gimstant bent jau dalinį abejingumą, santūrumą, bet netrukus suvokė, kad šis galimas abejingumas jam visiškai nepadės, dorojantis su jausmais ir potraukiais, jis vėl nuliūdo, pakilo ir neskubriai nužingsniavo gilyn į kiemą, įsivaizduodamas, kad šis plotelis palei griuvėsius yra trumpesnis kelias, kurio gale netrukus pasirodys lauktasis posūkis ir geležinkelio stotis su laukiamuoju, ant kurio suoliukų galės pragulėti iki pat ryto.

Piktžolės darėsi vis tankesnės, aukštesnės, eiti buvo vis sunkiau. Laimė, danguje vėl sušvito mėnuo, pirma slapstęsis už debesų. Netikėtai plykstelėjusioje ryškioje šviesoje žmogutis iš dešinės išvydo apleisto seno namo kontūrą ir didelių šiurkščiai tašytų lentų tvartą. Žmogutis pažvelgė pro atlapotas tvarto duris į vidų, ryškiai apšviestą mėnulio šviesos. Šviesa skverbėsi pro stogo kiaurymes – tai šen, tai ten nebebuvo dangos. Žmogutis prasibrovė pro tankius piktžolių brūzgynus iki pat durų: jam pasirodė, kad tai, kas guli viduje, vis dar juda ir kvėpuoja. Kai kurios kūno dalys buvo nukąstos, nuplėštos, mėtėsi ant žemės ir paliko ant žemės kruvinus dryžius. Kūnas užėmė gal pusę tvarto. Staiga jis pasikėlė, žinoma, rėkdamas iš skausmo – susipynę pečiai, kojos, vyriški lytiniai organai ir visai neaiškios kilmės bei paskirties galūnės drebėjo, iš atvirų žaizdų tryško kraujas. Kūnas vėl sunkiai sudribo į dulkes.

Žmogutis atpažino tą pačią pabaisą, kurią nežinia kas automobiliu vežė keliu į Lipovą, pralenkusią jį per lietų ir audrą – tada ji priminė kelis kvatojančius jaunuolius.

Žmogutis dar spėriau leidosi ieškoti geležinkelio stoties, jo žingsnis paspartėjo, jį užplūdo jėgos, atrodė, kad staiga pradingo nuovargis, jis ėmė priminti greitakojį jaunuolį, galiausiai net pasileido bėgti. Pagaliau išsipainiojo iš piktžolių, surado tą posūkį ir laukiamajame prie langelio papasakojo bilietų pardavėjai savo istoriją. Apimtas atvirumo, jis papasakojo jai viską apie kekšes, atėmusias iš jo ramų miegą, apie jaučiamą nerimą, kurio priežastis buvo didelės meilės baimė. Taip tau, kloune, ir reikia, atsakė geležinkelininkė. Galiausiai jis užsiminė, ką matęs tvarte prie apleisto namo, geležinkelininkė paskubomis užtrenkė langelį ir atidariusi tik penktą ryto, kalbėdama pašnibždomis, pardavė žmogučiui bilietą iki Nove Zamkų. Jis išsivilko iš stoties pastato prie bėgių, beviltiškai ieškodamas kokio nors alkoholio – gretima smuklė vis dar buvo uždaryta. Paskui jį į peroną išėjo geležinkelininkė, ir žmogutis krūptelėjo iš baimės, nes moteriškės rankos atrodė lyg kastuvai. Ji stabtelėjo prie jo ir pavaišino jį cigarete. Iš Banovo? – abejingu balsu paklausė ji. Ne, sumurmėjo jis. Taip ir turi būti, burbtelėjo ji. Paskui pasilenkė į jo pusę, naršydama po tarnybinio švarko kišenę, ir netrukus išsitraukė iš jos suglamžytą penkiasdešimties kronų banknotą. Klausyk, prakalbo ji. Taip, netvirtai, bet ir šiek tiek smalsiai nutęsė jis. Apie tai, ką matei… na, supranti… ką matei naktį… niekam nė šnipšt! – staiga greitomis pašnibždėjo ji, įkišo pinigus jam už diržo virš užtrauktuko ir sparčiais žingsniais parėjo į laukiamąjį.

Prieš šeštą ryto susigūžęs, gerokai pritvinkęs kadaginės žmogutis skambino į turgaus pardavėjos buto duris. Ji atidarė. Vyro nebuvo namie – taip žmogutis ir numanė. Jis mikliai įsmuko į prieškambarį ir apkabino jauną moterį. Pirštai užčiuopė jai iš nugaros kyšojusios šakutės rankeną. Pavydus kiaulė, pamanė žmogutis, ir nusivedė pardavėją į miegamąjį.

Versta iš: Balla, Leptokaria.

Koloman Kertész Bagala, L.C.A.Publishers Group 2002.

Iš slovakų kalbos vertė Vytas Dekšnys

by admin