“Next” festivalis – tas pats ir kitas

“Next” festivalis – tas pats ir kitas

“Vanduo” (Lietuva, Japonija).

“Šlapias viščiukas” (Rusija).

“Sutik mane čia (ten)” (Prancūzija).

”Andas” (Lietuva, Švedija).

ŽYDRŪNAS DRUNGILAS

Vilniuje jau antri metai startavęs Nepriklausomas Vilniaus nekomercinių filmų ir videofilmų festivalis, kitaip dar vadinamas “Next festival”, pagal savo pavadinimą turėtų būti visada “kitas”, niekada – tas pats. Koks jis, tas festivalis, ir kuo jis skiriasi nuo kitų trumpametražių filmų festivalių, galės įsitikinti ir Klaipėdos žiūrovai balandžio 27 ir 28 dienomis.

Pakilimo takas

Kad “Next” festivalis kitoks, liudija ne tik jaunų ir ambicingų organizatorių milžiniškas darbas (parengta 5 dienų filmų programa ir kūrybinė laboratorija), bet ir pati (plati) koncepcija. Raktažodis šiam festivaliui, matyt, turėtų būti “nepriklausomas” (po kuriuo gali slėptis daug nepriklausymų). Mat konkursinėje programos dalyje žiūrovai galėjo išvysti įvairiausių žanrų ir stilistikos vaizdo darbų: kompiuterinių, animacinių, fotomontažo principu sukurtų ir siužetinių istorijų, audiovizualinių miksų, klipų, komiksų ir TV parodijų – tikra šventė vaizdo gurmanams.

Kitaip tariant, pristatomos šiuolaikinės filmavimo ir montavimo technikos, madingi eksperimentai, tačiau su polėkiu ir nebūtinai siekiant užsidirbti. Net ir ne itin pastabus žiūrovas galėjo atskirti profesionalų komandos ir vienišo debiutanto darbus – ši įvairovė, matyt, vertinimo komisijai nebuvo lengvas uždavinys renkant geriausią darbą. Aišku tik viena – nepriklausomai nuo mažo biudžeto ar nedidelės patirties, kiekvienam tai galėjo būti pakilimo takas, patenkant tarp trylikos šalių filmų ir videofilmų kūrėjų darbų. Neatsitiktinai savo interneto svetainėje festivalio organizatoriai prisistato kaip „Oro uostas“.

Gyvenimo filmai

Iš lietuvių darbų įsiminė poetiškas Martos Dauliūtės “Andas”, kuriame statiška kadrų kaita ir dinamišku šviesos judesiu sukuriama meditatyvi nuotaika.

Arūnas Eimulis dviejuose savo filmuose bando pažiūrėti į smurtą ironiškai, tarsi iš šalies. Kovinės scenos filme “Gnief drakona” – tai tik kompiuterinio žaidimo parodija. O “Lemties vieškelyje” sukasi hanekiškas (pagal austrų režisierių Michaelį Hanekę ir jo filmą “Linksmi žaidimėliai”) gyvenimo filmas, kurio nepasuksi atgal, norėdamas išvengti šūvio. Tiksliau, filmo juostą pasuksi, pasąmonės filmą prasuksi, bet likimo – ne.

Panašiai elgiasi ir portugalų režisierė Margarida Paiva filme “Laiptų namai” – savo personažės, įkalintos nesibaigiančių laiptų name, tragišką finalą stengiasi vis labiau atitolinti, nuolatos sugrąžindama ją į tą pačią vietą.

Kino matematika

Žavūs sinkretiniai animacijos ir poezijos (Pedro Lino “Stora mergaitė”) bei animacijos ir muzikos (Erikos Monkevičiūtės “Promenade”) darbai primena, kad klasikinės animacijos laikai dar nepraėjo, o kompiuteris tegu sau kuria savo saldžią tikrovę, kaip kad filme “Liselotė neapkenčia lopšinių”.

Tikslieji mokslai ne tik gyvenime, bet ir filme gali tapti iššūkiu: geometrijos, chemijos aksiomos, formulės ir figūros puikiai virsta metaforomis, tačiau kartais tampa ir rimtu žiūrovo dėmesio išbandymu (Augustino Gimelio “Euklido postulatas”, Džiugo Katino ir Junko Igos “Vanduo”, Tado Vidmanto “Metamorfozės”).

Tarp siužetinių filmų įdomus atrodo Amandos Boil “Begalinis viešbutis”, beje, irgi besisiejantis su tiksliųjų mokslų tema – begalybės teorija, o savo socialine utopija ir grotesku primenantis Terio Giljamo “Braziliją”. Čia berniuko akimis stebimas didžiulio viešbučio begalinis plėtimasis – iki tiek, jog nebelieka laisvų kambarių. Ir kalti čia, pasirodo, ne viešbučio savininko matematiniai sugebėjimai.

42 istorijos

Prancūzai Benua Maestras ir Laura Provost lieka ištikimi personažų istorijos papasakojimui, siužeto vingrybėms, o japonas Takeši Kušida ir vokietis Maksas Hatleris eksperimentuoja su judesiu ir šviesa.

Nepaisydami techninių pasiekimų ir kompiuterių eros, “Next” festivalio Vilniuje žiuri nariai ištikimi liko paprastai, neįmantriai ir nepretenzingai, bet, mano manymu, tikrai neprastai istorijai. Pagrindinį prizą gavo estės Margitos Kerdo “Kaimynas” – už subtilią, šiuolaikinius miesto gyventojų bendravimo santykius tyrinėjančią istoriją.

Yra ir daugiau dėmesio vertų filmų bei videofilmų šioje iš Vilniaus atsivežtoje programoje – “Kinopolio” žiūrovai pamatys jų net 42. Ir visus – “Kitame” festivalyje, kurio programa bus rodoma Prano Domšaičio galerijoje (Liepų g. 33) šiandien ir rytoj nuo 18 val.

by admin